Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pernykštį pavasarį viena Jonavos rajone gyvenanti šeima tik per plauką išvengė tragedijos. Įvykio išvakarėse septyniolikmetis Tadas (iki pilnametystės jam buvo likusios tik 6 dienos), išgėręs psichiatrės paskirtų vaistų, nuėjo miegoti. Apie pirmą valandą nakties kitame kambaryje miegojusi motina staiga pajuto dūrį ir didžiulį skausmą pilvo srityje. Pramerkusi akis moteris pamatė prie lovos stovintį sūnų su peiliu rankoje. Vaikinas ramiai paaiškino, jog ši su tėvu jį užhipnotizavusi. Sūnaus akys blizgėjo, vyzdžiai buvo išsiplėtę, jis visas atrodė kažkoks keistas, nenusakomos išvaizdos. Sužalotosios vyras atėmė iš sūnaus peilį. Šis elgėsi ramiai, net nebandė priešintis. Iškviesta greitoji medicininė pagalba sunkiai sužalotą moterį išvežė į ligoninę. Čia ji buvo operuota ir daugiau nei savaitę intensyviai gydoma. Paaiškėjo, jog durdamas peiliu, sūnus savo motinai sužalojo kepenis bei kitus vidaus organus. Moteris išliko gyva tiktai gydytojų dėka.
Sūnus - nepakaltinamas
Iškart po šio įvykio savo motiną sunkiai sužalojęs vaikinas atsidūrė ne tik teisėtvarkos pareigūnų, bet ir psichiatrų rankose. Ikiteisminio tyrimo tyrėjams iškart kilo klausimas, ar įtariamasis yra psichiškai sveikas. Kad sūnus nusikalto nesąmoningai, nesuprasdamas, ką darąs, tikino ir motina. Atlikus ekspertizę šie būgštavimai pasitvirtino. Psichiatrų komisija konstatavo, jog šis jaunas žmogus serga psichikos liga, todėl nusikalto nesuvokdamas savo veiksmų. Kauno apygardos teismas neseniai priėmė nutartį, kurioje buvo pripažinta Tado kaltė, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistas. Vaikinui pritaikytas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis.
Vykstant teismo procesui, vaikino motina kaip galėdama savo sūnų gynė, įrodinėjo, jog jis tai padarė nesąmoningai, nesuvokdamas savo veiksmų. Moteris tikino, jog sūnus daugiau kaip metus gydėsi nuo depresijos, visą laiką vartojo vaistus, nuolat lankėsi pas paauglius konsultuojantį psichologą.
Tėvų dėmesio stoka
VŠĮ "Šeimos santykių instituto" psichiatrės-psichoterapeutės Romos Šerkšnienės teigimu, pirmą kartą Tadas šioje įstaigoje apsilankė 2002 metų gegužės 8-ąją. Jam buvo diagnozuotas depresinis sutrikimas. Vaikinukas į konsultacijas buvo atvykęs dar bent 3-4 kartus, tačiau paskutinį sykį, pernykštės gegužės 5-ąją, atėjo skųsdamasis itin pablogėjusia psichine būkle, kuri esą tęsiasi jau dvi savaites. Įtarusi psichozę, medikė Tadui parašė siuntimą stacionariniam gydymui. Deja, jis tą dieną į psichiatrijos ligoninę nenuvyko, o jau naktį sunkiai sužalojo motiną... Visą tą laiką su minėtu jaunuoliu bendravusios psichiatrės-psichoterpeutės teigimu, ši istorija - labai dramatiška. Motina visiškai ignoravo savo vaiko poreikius, neskyrė reikiamo dėmesio jo gydymui, kartu su juo nesilankė konsultacijose (R. Šerkšnienė ją matė tik vieną kartą). Gal kiek daugiau sūnumi rūpinosi tėvas, kurį jo žmona buvo "nurašiusi" kaip girtuoklį ir niekam tikusį. Juk, kaip paaiškėjo vėliau, jaunuolis itin pablogėjusia psichine būkle pradėjo skųstis maždaug prieš dvi savaites iki šio šiurpaus įvykio, tačiau visą šį laiką niekas rimčiau juo nepasirūpino. O juk tokiu atveju reikėjo kuo greičiau kreiptis į atitinkamus specialistus. Ši istorija atskleidė ir kitą, galbūt esminį dalyką - tarsi apnuogino jaunuolio psichikos sutrikimo priežastis...
Skaudūs išgyvenimai - vaikystės šleifas
R. Šerkšnienė išsiaiškino, jog Tado tėvų tarpusavio santykiai buvo labai įtempti. Vaikinukas skundėsi, jog gimdytojai nesutaria, dažnai pykstasi, ir dėl to labai skaudžiai išgyveno. Be to, jis jautė didžiulę nuoskaudą, kurią patyrė dar ankstyvojoje vaikystėje. Tadas manė, jog dėl motinos aplaidumo viena ausimi tapo kurčias, ir jos nekentė... Dėl to jau paauglystėje jam susiformavo nepilnavertiškumo kompleksas, atsirado bendravimo problemų. Kelis kartus apsilankius pas psichiatrę, motina nusprendė konsultacijas nutraukti, motyvuodama tuo, jog sūnus jau sveikas, be to, nėra pinigų.
Kodėl vaikai pasirenka klystkelius?
Šis pavyzdys tiksliai parodo, kaip skaudžiai tėvų nesutarimai gali atsiliepti tolesniam vaikų gyvenimui. Labai gaila, jog to nemato ar nenori suvokti patys gimdytojai ir dėl visko labiausiai kaltina savo atžalas. Štai vienas pas psichiatrę apsilankęs vyriškis bandė įrodinėti negalįs susitvarkyti su savo nepilnamečiu sūnumi. Esą pastarasis jo visiškai neklausąs, einąs blogais keliais. Tėvas tvirtino, jog tokius kaip jo sūnus reikia ne auklėti žodžiais, bet stipriai mušti rykšte. Kaip bebūtų gaila, panašiai mano net daugelis mokytojų, nuoširdžiai, nors ir puse lūpų, prasitariančių, jog jei galėtų - "trinkteltų" neklaužadoms ir būtų baigta. Tačiau niekas nebando aiškintis, kodėl vaikas tampa nepaklusnus, ima blogai mokytis, bėgti iš namų, rūkyti, svaigintis alkoholiu, susideda su nusikaltėliais...
Atstumtieji - ne tik iš asocialių šeimų
Psichiatrės-psichoterpeutės R. Šerkšnienės teigimu, atstumtaisiais vaikais ji vadina ne tik atžalas iš vadinamųjų asocialių, bet ir gerai materialiai apsirūpinusių, tačiau daug dirbančių arba stipriai konfliktuojančių šeimų. Nerasdami namuose šilumos, nepatirdami meilės, vaikai jaučiasi atstumti, vieniši, niekam nereikalingi žmonės, tad visiškai suprantama, jog dėl to protestuodami ima bėgti iš namų, nelanko mokyklos, žodžiu, pasuka blogu keliu...
Prieš kelerius metus tragiškai baigėsi paauglės Emilijos likimas. Mergaitė negalėjo susitaikyti su tėvų skyrybomis ir nusižudė. Gaila, kad nei tėvas, nei motina nesugebėjo įvertinti paauglės būsenos, nesistengė suprasti, kas dedasi dukros širdyje, ir neužkirto tam kelio. Buvusiems sutuoktiniams labiau rūpėjo turto dalybos, po skyrybų jie pernelyg daug dėmesio skyrė labai priešiškiems tarpusavio santykiams, visiškai nesuvokdami, jog Emilija to pakęsti negalėjo. Mergaitė neturėjo jėgų šių santykių pakeisti...
Neseniai į psichiatrę-psichoterapeutę kreipėsi Kauno rajone gyvenantis vyrukas. Jis prisipažino iki šiol kenčiąs dėl tėvų konflikto. Pilnametystės sulaukęs jaunuolis tvirtino, jog ir po skyrybų jam abu tėvai svarbūs - jis norįs bendrauti tiek su motina, tiek su tėvu, tačiau jiedu sūnų bando patraukti į savo stovyklas, nuteikinėja vienas prieš kitą... Dėl gana sudėtingos situacijos šeimoje šiam jaunam žmogui net prireikė psichiatrų pagalbos.
Šešiolikmetė kaunietė Danguolė sakė negalėjusi pakęsti tėvų, kuriems nei ji, nei jaunesnė sesuo visiškai nerūpinčios. Gimdytojai yra tikri darboholikai, dėl didesnio atlyginimo pasiryžę atiduoti viską, paaukoti net savaitgalius... Jiems visiškai nerūpi, kuo užsiima, kaip gyvena dukros, neturi laiko su jomis pabendrauti. Nors Danguolė materialiai buvo visiškai aprūpinta, tačiau po kurio laiko plikai nusikirpo plaukus, susidėjo su narkomanais, apsigyveno landynėje, kur patyrė net seksualinę prievartą. Kuomet tėvai atsipeikėjo ir bandė traukti dukrą iš šio liūno, buvo per vėlu. Ir bent kol kas sunku pasakyti, ar ši jokios meilės šeimoje nepatyrusi paauglė sugebės atsitiesti, pakeisti savo gyvenimo būdą.
Natūraliai kyla klausimas: kas dėl to kalčiausias? R. Šerkšnienė mano, jog kiekvienam žmogui pirmiausia reikia suvokti, kas yra didesnė vertybė - geri, šilti santykiai šeimoje ar pinigai, darbas, karjera. Dauguma šeimų tik po tokių drastiškų savo vaikų žingsnių susivokia, atsipeikėja ir ima daug ką savo gyvenime keisti. "Vaistų nuo gyvenimo nėra", - mano ilgametę patirtį turinti medikė.
