Prieš 2 su puse metų, 2003-iųjų gruodį, Laima išgirdo baisią diagnozę: vėžys buvo apėmęs beveik visus pilvo organus. Tai buvo lyg nuosprendis: gydytojai trečios vėžio stadijos dažnai net ir neoperuoja. Šį kartą - 2004-ųjų sausį - operacija buvo atlikta, bet, aišku, be jokių garantijų. Moteris suprato, kad savo likimą reikia imti į savo rankas. Ir jai pavyko. Šiandien Laima vėl mokytojauja, padeda savo 2 sūnums auginti 3 anūkus ir rūpinasi savo sveikata. Kaip gi pavyko moteriai nugalėti vėžį? Galbūt ir kitiems pavyks pritaikyti mokytojos patyrimą?
Operacija
- Į ligoninę aš patekau po infarkto. Tiksliau - po antro, nes pirmas buvo 1997 metais po vyro mirties, - pasakoja mokytoja. - Bet po detalesnės apžiūros paaiškėjo, kad dabar visai ne infarktas, o skrandžio vėžys. Ir net trečios stadijos. Neisterikavau, bet, pasakysiu atvirai, buvo baisu. Ypač prieš operaciją. Galvojau, kad mane pjaustyti jau per vėlu. Prapjaus ir vėl užsiūs - tokios buvo mintys. Apie tai turbūt girdėjome ne vienas.
Žolės, trauktinės, medus
Po operacijos "chemijos" nedarė, išleido į namus. Ėmiausi medicininės literatūros apie vėžį, kaupiau išgirstus liaudies receptus. Ir nusprendžiau gydytis pati. Aišku, viską dariau ir ką sakė gydytojai. Liaudies medicina tik papildžiau jų skirtą gydymą.
Iš karto po ligoninės 2 mėnesius gėriau varnalėšos sultis. Prisirinkdavau užmiestyje lapų, nuplaudavau ir sumalusi mėsmale išspausdavau sultis. Iš pradžių gėriau po vieną arbatinį šaukštelį, po to - po valgomąjį šaukštą sulčių ir šaukštelį medaus 3 kartus per dieną prieš valgį. Prisikasiau ir varnalėšos šaknų, išdžiovinau jas ir sumalusi užsiplikydavau ir gerdavau kaip arbatą. Gydžiausi ir bičių pikio ekstraktu, taip pat medumi maždaug pagal tokią schemą: kiekvieną vakarą prieš miegą išgerdavau stiklinę šilto pieno su šaukštu medaus. Rytą - pikis, o vakare medus. Po to 4 mėnesius gėriau iš vaistinės nusipirkusi juodojo beržo grybo antpilą. Kartkartėm lankiausi pas onkologus ir kol kas lyg ir viskas normalu.
Maitinimasis
Mano apylinkės gydytojas patarė laikytis dietos. Valgau visas košes, išskyrus manų (jose daug vėžio "mėgstamų" angliavandenių). Varškę perku tik mažo riebumo. Buljoną verdu tik iš daržovių. Žuvį valgau irgi tik neriebią. Perku menkę, jūros lydeką, ešerį ar kokią kitą, pabarstau ją žalumynais, vos pasūdau, aplieju augaliniu aliejumi, kad nepriliptų prie folgos, ir susukusi pašaunu į orkaitę. Bulves gydytojas leido valgyti tik du kartus per savaitę, o mėsą - ir tai tik jautieną - kartą per savaitę. Veršiena irgi netinka, nes joje daug azoto. Dėl tos pačios priežasties netinka ir žirniai, pupelės. Suvalgau ir silkės gabalėlį. Svarbu valgyti ne po daug, bet tankiai. 6-7 kartus per dieną ne daugiau kaip po 150 gramų per vieną kartą.
Visiškai nevalgau duonos, nes joje yra mielių, kurios kenksmingos vėžiu sergančiam ligoniui. Suvalgau vieną kitą džiūvėsį. Cukraus irgi visiškai nevartoju - tik medų.
Dieta griežta, bet jei nori išgyventi, laikytis jos būtina. Per pirmą po operacijos žiemą nukrito 10 kilogramų, o vasarą - dar trys. Dabar svoris stabilus.
Ir aišku visą laiką gėriau šviežių daržovių sultis: morkų, kopūstų, burokėlių, ridikų, česnakų (viena skiltelė stiklinei kitokių sulčių). Iš ryto išgerdavau iki 200 gramų sulčių. O prieš jas dar 150 gramų šilto vandens. Žodžiu, atsikėlus - šiltas vanduo, po to - sultys ir po pusvalandžio pusryčiai. Vasarą valgau daug juodųjų ir raudonųjų serbentų, mėlynių, šermukšnių su medumi. Per dieną reikia suvalgyti ir ne daugiau kaip 5 graikinių riešutų. Jie pakeičia gyvulinius riebalus.
Kartais geriu organizmą stiprinantį gėrimą, kurį pasidarau pati. Receptas toks: 0,5 kg virtų burokėlių, 0,5 kg džiovintų abrikosų, 20 g lazdyno riešutų ir saujelė (maždaug nuo 20 riešutų) graikiškų riešutų pertvarų. Viską sumalu, pridedu 2 šaukštus medaus ir 100 gramų kagoro (vyno). Sumaišau ir išgeriu po 2 šaukštus 3 kartus per dieną po valgio. Nakčiai ant 2 šaukštų to gėrimo užpilu pusę stiklinės kefyro ir išgeriu prieš miegą. Ir taip visą mėnesį. Po to - pusę mėnesio pertrauka, ir vėl.
Nemirtingumo žingsniai
Tik truputį sustiprėjusi po operacijos, iš karto išėjau pasivaikščioti. Iš pradžių - po tūkstantį žingsnių kasdien. Buvo sunku, bet prisiverčiau ir būtinai nueidavau. Mėnesio pabaigoje jau nužingsniuodavau net 5 000 žingsnių. Vaikščioju bet kokiu oru. Grįžusi tuoj lendu po dušu ir nusimaudžiusi išsitrinu lininiu rankšluosčiu. Vonia nesinaudoju, nes karštas vanduo, šiluma augliams patinka ir vėžys auga didesnis.
Visiškai negeriu jokių alkoholinių gėrimų. Sergantiems vėžiu alkoholis draudžiamas, nes jis provokuoja vėžinių ląstelių augimą.
Reikia žinoti tiesą
Manęs dažnai klausia, ar aš iš karto sužinojau diagnozę ir ar reikia ją sakyti ligoniui? Aš galvoju, kad žmogus turi žinoti tiesą. Juk niekas jam tiek nepadės, kiek jis pats. Antra - aš sutinku su posakiu: "Kiekvienam - savo!". Kai aš sužinojau, kad sergu vėžiu ir kad galbūt greitai mirsiu, sutvarkiau visus reikalus, atidaviau skolas, parašiau testamentą. Bet svarbiausia - ėmiausi visų galimų priemonių, kad išgyvenčiau. Kas tai būtų padaręs geriau, nei aš pati? Mano patarimas sužinojusiems diagnozę - nepulkite į paniką, neimkite gailėtis savęs, nes gailestis - blogas pagalbininkas, kai reikia skubių sprendimų. Galų gale dar neaišku, kas baisiau: insultas, infarktas ar vėžys? Yra ir daugiau baisių susirgimų.
Ir būtinai, jei tik įmanoma, reikia nesėdėti namuose, bet dirbti. Darbe aš užmirštu visas savo ligas. Kad ir kaip sunku būtų, aš keliuosi kas rytą ir einu į darbą. Pagrindinis patarimas būtų toks: jokiu būdu neatsisakykite vaistų, gydytojų pagalbos ir tradicinio gydymo. Liaudiški gydymo metodai geri, bet tik kaip pagalbiniai ar profilaktiniai. O kai jau sugriaudės griaustinis, svarbu nepavėluoti.