Remigijus RAINYS
Ko gero, labiau už vairuojančias moteris profesionalai vairuotojai ir jaunesni plentų "vilkai" keiksnoja tik "žmones su kepurėmis". Taip paprastai vadinami pagyvenę vairuotojai, šventai besilaikantys Kelių eismo taisyklių, tačiau dėl amžiaus ir suaktyvėjusių įvairiausių ligų blogiau girdintys bei matantys. Nors tokių garbaus amžiaus senolių reakcija gerokai vėluoja, save jie laiko nepralenkiamais asais ir važiuodami 60 kilometrų per valandą greičiu kairiąja kraštine juosta jokiu būdu neužleidžia kelio labiau skubantiesiems. Dažniausiai tokie vairuotojai turi dešimtmečiais skaičiuojamą vairavimo stažą, tačiau visos jų kelionės apsiriboja išvykomis į kolektyvinį sodą ir atgal. Tuos maršrutus, kuriais važinėja tik pavasarį, vasarą ir rudenį, jie puikiai pažįsta, todėl jeigu trasoje pastatomas naujas kelių eismo ženklas ar kelio važiuojamosios dalies asfalte atsiranda nauja duobutė, tai gali virsti labai skaudžios nelaimės priežastimi.
Ne veltui reikalaujama, kad vyresniojo amžiaus vairuotojai dažniau būtų tikrinami medikų. Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą, iki 60 metų vairuotojai privalo medicininėje komisijoje pasitikrinti kas penkerius metus, o nuo 60 iki 70 metų gydytojų leidimą vairuoti motorines transporto priemones reikia gauti jau kas trejus metus, nuo 70 iki 80 metų - kas dvejus, o vyresniems - kasmet. Deja, tai visiškai formalus reikalavimas, nes nuo balandžio 1-osios įsigaliojusiose naujose Kelių eismo taisyklėse nenumatyta šio reikalavimo vykdymo kontrolė. Pagal galiojantį įstatymą, vairuotojas privalo turėti su savimi ir duoti policijos pareigūnui patikrinti Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo ir valstybinės techninės apžiūros dokumentus, įstatymų nustatytą draudimo dokumentą ir krovinio vežimo dokumentus. Apie galiojantį sveikatos būklės pažymėjimą net neužsimenama, nors eismo saugumo atžvilgiu jis tikrai svarbesnis ir už transporto priemonės registravimo pažymėjimą. Pagal anksčiau galiojusius reikalavimus sveikatos pažymėjimą vairuotojai privalėdavo pateikti pristatydami automobilį eilinei techninei apžiūrai, tačiau šios prievolės būdavo lengva išvengti, nes į apžiūrą atvažiuoti nebūtinai turėjo pats automobilio savininkas. Taigi sveikas kaip ridikas trisdešimtmetis sūnelis atvairuodavo senutėlius tėvo ar net sukriošusio senelio žigulius ir kuo ramiausiai perduodavo vairą senoliams net nesusimąstydamas, jog kiekviena jų kelionė gali baigtis nepataisoma nelaime ne tik jiems patiems, bet ir kitiems eismo dalyviams. Dabar nebeliko ir šios formalios kontrolės priemonės. Ne paslaptis, kad nors vairuotojų medicininio patikrinimo komisijos nėra labai priekabios ir vyresniojo amžiaus vairuotojams leidimo vairuoti motorines transporto priemonės nepratęsia tik išimtiniais atvejais, tačiau kai kurie vairuotojai sveikatos pažymėjimus paprasčiausiai nusiperka. Nors kelių policijos pareigūnai neveda oficialios statistikos, kiek eismo nelaimių įvyko dėl tokių vairuotojų kaltės, bet galima numanyti, kad jų ant dviejų rankų pirštų nesuskaičiuosi. Žinoma, jei mūsuose būtų kiek aukštesnė vairavimo kultūra ir jaunesni eismo dalyviai būtų bent kiek atidesni į vairą desperatiškai įsikibusiems ir nieko aplink save nebematantiems senoliams, pakantesni jų daromoms vairavimo klaidoms, gal skaudžių autoavarijų būtų kiek mažiau, tačiau visos šios prielaidos tėra moralinės kategorijos ir nieko nelemia nagrinėjant autoavarijų priežastis.
