Šeima, kuri nesisaugodama (moteris su vyru gyvena reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengia nėštumo) per dvejus metus nesusilaukia palikuonių, laikoma nevaisinga.
Medicininėje literatūroje nurodoma, kad mūsų šalyje tokių šeimų yra apie 15 procentų. 50 procentų tokiose šeimose nevaisingos esti moterys, 40 procentų - vyrai, 10 procentų - abu sutuoktiniai.
Moterų nevaisingumo priežastys, anot gydytojų ginekologų, yra labai įvairios. Absoliučiu nevaisingumu laikomas toks nevaisingumas, kai nesusiformavusios kiaušidės, gimda ar makštis, kai kiaušidėse nėra lytinių ląstelių arba kai lytiniai organai buvo pašalinti operaciniu būdu.
Moterų nevaisingumas skirstomas į tokias formas: kiaušintakinis (jis sudaro apie 60 procentų visų nevaisingumo atvejų), endokrininis (30 procentų), imuninis (5 procentai) bei sukeltas anatominių lytinių organų pakitimų (5 procentai).
Kiaušintakinis nevaisingumas išsivysto po vidinių lytinių organų uždegimų. Kiaušintakiai gali užakti, susiaurėti, dėl susiformavusių sąaugų perlinkti. Dėl šių priežasčių kiaušintakiuose susidaro anatominės kliūtys, trukdančios kiaušialąstei keliauti ir būti apvaisintai.
Endokrininį nevaisingumą nulemia sutrikusi ovuliacija (išsivystanti dėl pakitusios endokrininių liaukų veiklos).
Įgimti ar įgyti lytinių organų anatominiai pakitimai pasireiškia mėnesinių nebuvimu, mėnesinių ciklo sutrikimais. Jie gali išsivystyti ir po abortų, pažeidus gimdos gleivinę, persirgus gimdos gleivinės uždegimu, taip pat dėl lėtinių paūmėjančių uždegimų apie kiaušintakius, kiaušides, gimdos ertmėje susidarius sąaugų, gimdos miomoms užspaudus kiaušintakio spindį ar deformavus gimdos ertmę.
Nevaisingumo priežastimi gali būti ir lyties organų endometritas ar policistinių kiaušidžių sindromas (kai irgi neįvyksta ovuliacija).
Imuninis nevaisingumas pasireiškia tuo, jog moters organizme atsiranda imunitetas vyriškosioms lytinėms ląstelėms - susidaro spermatozoidams specifinių antikūnų.
Beje, moterų konsultacijų gydytojai akcentuoja ir dar vieną svarbią moterų nevaisingumo priežastį - psichogeninius faktorius.
Reikia pripažinti ir tai, jog daliai nevaisingų šeimų išvis nepavyksta nustatyti nevaisingumo priežasties.
Medikai tvirtina, jog nevaisingumas yra tik vienas iš daugelio kokios nors lytinių organų ligos ar bendros organizmo ligos simptomas.
Kaip minėta, svarbiausias nevaisingumo požymis yra tai, jei moteris dvejus metus reguliariai lytiškai santykiaudama ir nevengdama nėštumo nepastoja. Būtent dėl to, kad moteris nepastoja, dažnoje šeimoje gali kilti psichologinių problemų, sutrinka lytinis gyvenimas.
Visų pirma, anot medikų, nustatoma nevaisingumo priežastis.
Būtinai ištiriami abu nevaisingos šeimos sutuoktiniai. Tyrimai trunka ne vieną mėnesį, kartais gali prireikti ir metų, todėl vyresnio amžiaus nevaisingos šeimos turėtų tai įvertinti.
Nustačius, kad sutuoktinis - sveikas, tiriama moteris. Pirmiausia išsiaiškinama, kokiomis ligomis vaikystėje ir jaunystėje sirgo negalinti pastoti moteris, ar ji neturėjo kokių nors brendimo problemų, kada prasidėjo mėnesinės, lytinis gyvenimas; ar nebuvo nėštumo eigos sutrikimų moters artimoms giminaitėms (motinai, seserims), ar jos nepatyrė gimdymo komplikacijų.
Po to atliekami laboratoriniai tyrimai (kraujo, šlapimo ir kt.), taip pat tyrimais nustatoma, ar moteris neserga ūminiais ar lėtiniais lytinių organų uždegimais.
Įtarus kiaušintakinį nevaisingumą tiriama kiaušidžių būklė, atliekami dubens rentgenologiniai tyrimai, nustatoma, ar kiaušidėse vyksta ovuliacija.
Taip pat nustatomas endokrininių liaukų išskiriamų hormonų kiekis kraujyje, įvertinama antinksčių funkcija (dėl galimo vyriškųjų hormonų pertekliaus moters organizme).
Bet kokiu atveju atliekama transvaginalinė echoskopija, kurios metu įvertinama vidinių lytinių organų anatominė padėtis, kiaušidžių būklė, gimdos gleivinės storis ir t. t.
Nevaisingumo priežastys gali būti nustatomos ir specialiais testais. Vienais testais įvertinama spermatozoidų migracija gimdos kaklelio gleivėse, kitais - gimdos kaklelio gleivių ir spermatozoidų suderinamumas (ištiriama, ar spermatozoidai pajėgia prasiskverbti į gimdos kaklelio gleives).
Nustačius nevaisingumo priežastį, skiriamas gydymas. Funkciniai kiaušidžių pakitimai paprastai gydomi konservatyviai - kompleksiškai skiriami priešuždegiminiai medikamentai, taip pat fizioterapinės, hidrotubacijos ar pertubacijos procedūros (pastarosiomis procedūromis padidintu slėgiu bei specialiais tirpalais plečiama gimda ir kiaušintakiai).
Jei nustatoma, kad nevaisingumo priežastis yra anatominiai pakitimai, taikomas chirurginis gydymas (atliekamos kiaušintakių praeinamumą atstatančios mikrochirurginės, kiaušintakius iš sąaugų išlaisvinančios videolaparoskopinės, normalų folikulų brendimą kiaušidėse atnaujinančios operacijos.
Endokrininis nevaisingumas gydomas hormoniniais preparatais. Nustačius kokių nors hormonų trūkumą organizme, jų kiekis atitinkamai papildomas, o jei nustatoma hormonų perteklius - kiekis sumažinamas skiriant atitinkamus vaistus.
Medikai atkreipia dėmesį į tai, jog imuninis nevaisingumas gydomas sunkiausiai. Jei moters kraujyje ir gimdos kaklelio gleivėse randama specifinių spermai antikūnų, skiriamas jautrumą spermatozoidams mažinantis gydymas. Beje, ši nevaisingumo forma nėra iki galo ištirta, todėl ją išgydyti yra be galo sunku.
Tačiau tai nereiškia, kad visas pastangas pastoti dedančios šeimos, jei taip ir neįvyksta, pasmerktos gyventi be palikuonių. Dar vienas būdas gydant nevaisingumą yra dirbtinis apvaisinimas. Jis atliekamas dviem būdais. Vienu atveju moteriai pro gimdos kaklelio išorinę angą į gimdą suleidžiama jos vyro arba donoro spermos. Spermatozoidai susilieja su kiaušialąste moters organizme. Tokia procedūra gali būti kartojama keletą kartų - kol moteris pastos.
Kitu atveju iš moters paimamos kelios kiaušialąstės, o iš vyro - spermos. Moteriškosios ir vyriškosios ląstelės sujungiamos laboratorijoje ir jau apvaisintos laikomos specialiomis sąlygomis atitinkamoje temperatūroje. Laukiama, kol apvaisintos ląstelės pasidalija daugybę kartų. Iš kelių apvaisintų ląstelių gaunama keletas embrionų, iš kurių 2-3 įsodinami į gimdos ertmę, o kiti užšaldomi. Embrionai perkeliami į moters gimdą ir čia toliau vystosi iki gimimo.
Medikai pataria moterims matuotis bazalinę temperatūrą. Apie pusę metų moteris kiekvieną rytą, dar neatsikėlusi iš lovos, 10 minučių matuojasi kūno temperatūrą tiesiojoje žarnoje. Gautus rezultatus būtina kruopščiai žymėtis lentelėje. Jei mėnesinių ciklas normalus, bazalinės temperatūros kreivė yra dvifazė (susidedanti iš dviejų dalių): iki ovuliacijos - mažesnė kaip 37 laipsniai, po ovuliacijos - didesnė kaip 37 laipsniai.
Profilaktika
Reikia atminti, jog nevaisingumui išsivystyti labai didelę įtaką turi vaikystėje ir jaunystėje persirgtos infekcinės ligos, kurios gali sutrikdyti lytinių organų ir endokrininių liaukų veiklą. Mergaites ir berniukus reikia nuo mažų dienų mokyti laikytis higienos (taip pat ir lytinės), laiku supažindinti su lytinio gyvenimo ypatumais (įspėti, kad ankstyvi lytiniai santykiai gali sukelti ne tik lytinių organų uždegimus, bet ir tapti venerinių ligų priežastimi). Moterys turi laiku ir visiškai išsigydyti lytinių organų uždegimus, vengti abortų, atsisakyti žalingų įpročių. Labai svarbu ir tinkamos darbo bei buities sąlygos, pakankamas poilsis, visavertė mityba, stresinių situacijų išvengimas.
