Irena ZUBRICKIENĖ
- Senas žmogus - kaip ir vaikas: jam reikia daug dėmesio, atjautos - neužtenka vien pavalgydinti. Tik su vaiku visi mieliau žaidžia, giriasi jo sugebėjimais, o senas žmogus namuose neretai esti tik kaip baldas. Vieni seneliai su tokia savo padėtimi susitaiko, kiti vis bando ką nors keisti, kaip jiems atrodo geriau, - taip svarstė Marijampolės kriminalinės paieškos pareigūnai, daugiau nei savaitę neturėję jokių žinių apie iš dukters namų pradingusią Marę Motiejūnienę (82 m.), Suvalkijoje nepritapusią dzūkę.
Glausdavosi pas vaikus
Aštuonis vaikus užauginusi ir tris iš jų jau palaidojusi Marė Motiejūnienė, bene visą savo gyvenimą praleidusi Mikyčių kaime (Lazdijų r.) turimoje sodyboje, pastaruosius dvejus metus glaudžiasi pas aplinkiniuose rajonuose įsikūrusias dukteris. Kurį laiką gyveno Kaune, tačiau senolei apkarto neįprasta kasdienybė stoviniuojant prie buto lango ir žvelgiant į svetimas gatves bei jomis žingsniuojančius nepažįstamus žmones. Be to, atvėsus orams, daugiabutyje buvo šalta, nejauku. Bene prieš porą mėnesių Marė apsigyveno pas dukterį Marytę Petrauskienę (56 m.) jos sodyboje Purviniškės kaime (Marijampolės sav.). Čia senutei buvo skirtas atskiras kambarėlis, į kurį, anot Marytės Petrauskienės, su uošve pasikalbėti neretai užsukdavo žentas Alvydas. Pati Marytė su motina matydavosi dažniausiai tik valgant, nes nemenką ūkį turinti namų šeimininkė nemažai laiko praleidžia liuobdama ir tvarkydamasi. (Dvi jau suaugusios Marytės dukros gyvena atskirai, sūnus daugiau laiko praleidžia ligoninėse.)
- Mamai pas mus nieko netrūksta, - nesuprasdama, kodėl senutė motina slapčia išėjo iš namų, sakė Marytė. - Iššluostytas kambarys, lėkštė ant stalo padėta. Na, pasikalbėti tai aš pas ją neidavau, nes vis trūksta to laiko. O ir apie ką gi kalbėti - apie karą, kurio aš neprisimenu, nes nemačiau? Ir šiaip pikta būdavo mamos klausytis, kad vis į namus, į Mikyčius, nori. Ten dabar vienas brolis gyvena - namai apleisti, trūksta kuro, vien aplinką tvarkyti reikėtų geros talkos. Mes su kauniete seserim vis pasidžiaugiame, kad mamai pas mus daug geriau nei tame kaime.
Nuo slėpynių - iki policijos
Anot Marytės Petrauskienės, mama kartu su ja, žentu ir iš Mikyčių kaimo atvažiavusiu sūnumi sutiko Naujuosius metus - esą net šampano gavo išgerti. Kitą dieną senutė pakirdo anksti, papusryčiavo ir liko savo kambarėlyje. Pas Petrauskus atėjo Naujųjų metų proga pasveikinti nusiteikusių svečių - Alvydas juos pakvietė prie stalo. Pasak Marytės, mamos vaišintis niekas nekvietė, nes senutė buvo pavalgiusi, o alkoholio jai neketinta duoti. Paskui Petrauskai sulaukė užsienin susiruošusio savo žento, dar vėliau užsiėmė triūsa tvarte. Vienu metu bėgiodama Marytė aptiko ant lauko durų slenksčio stoviniuojančią motiną, kuri tvirtai pasakė susiruošusi namo - į Lazdijų rajoną. Duktė mamą įvedė į kambarį, pasišaipė iš jos kelionės planų ir paliko.
Senutės pasigesta vakare, jau sutemus. Marytė manė, kad mama išėjusi į lauko tualetą ir nutarusi pavaikštinėti, tačiau kambaryje pamačiusi senosios paliktą paltą ji išsigando, kad mama gali sušalti - kaip tik tą vakarą prasidėjo didesni šalčiai, pustė. Apibėgusi apie namus Marytė mamos neaptiko. Jos lazdutės paliktas pėdsakas nuvedė prie kaimynės Leokadijos Kazlauskienės, gyvenančios bene už šimto metrų, sodybos. Marytei, pasibeldusiai pas kaimynę, šiosios anūkė Diana Pikienė atsakė jokios viešnios nesulaukusi. Tuomet M. Petrauskienė kreipėsi į policiją. Buvo paskelbta dingusiosios paieška, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Netrukus paaiškėjo, kad senutė, kai sausio 1-osios vakarą jos aktyviai ieškojo išsigandę namiškiai ir policininkai, ramiausiai šildėsi minėtų kaimynių Leokadijos ir Dianos namuose...
Kerštavo ar ištiesė pagalbos ranką?
Dianos Pikienės teigimu, ji, vėlyvą vakarą pamačiusi netoliese stovinčią pusnuogę pažįstamą senutę, pamanė, kad močiutė pasiklydo, ir parsivedė ją į vidų. Ketino sušildyti ir tuoj pat nuvesti ją pas dukterį, tačiau senutė maldaute maldavo to nedaryti. Marė prašė leisti jai pernakvoti ir sakė kitą dieną išvyksianti į Lazdijų rajoną. Kai prie kaimynės namų durų pasirodė Marytė Petrauskienė, Diana nuslėpė priglaudusi jos mamą. Vėliau Diana matė kaime vaikštančius policininkus, tačiau jiems nieko nepasakė, nes taip prašė senolė.
Nebežinodama, kaip geriau pasielgti - pranešti policijai ar paklausyti šviesaus proto senutės, Diana pasitarė su dar viena kaimyne. Šioji papasakojo, kad prieš kurį laiką Marė Motiejūnienė ir jai buvo skundusis gyvenimu pas dukterį - net prašiusi nuvežti ją į tėviškę. Diana Pikienė kitą dieną davė senutei striukę, palydėjo iki mikroautobusų stotelės ir matė, kaip Marė nuvažiavo Marijampolės link. Iš čia ji turėjusi pasukti Lazdijų link. Diana Pikienė mano atlikusi gerą darbą - ištiesusi pagalbos ranką skriaudžiamam senam žmogui.
- Diana ir jos močiutė šitaip man padarė iš keršto, - įsitikinusi Marytė Petrauskienė. - Kadaise aš pasiskundžiau policijai, kad šios kaimynės mane apvogė, bet įkalčių nepavyko rasti, tai neva įsižeidusios moterys dabar sulaukė progos man atsilyginti. Neginu ir mamos - ji galėjo pripasakoti visokiausių nebūtų dalykų jau vien dėl to, kad veržte veržėsi į tėviškę. Smurto mama tai tikrai niekada pas mus nepatyrė. Gal ir pasibaram, garsiau kada pasikalbame, bet - muštis?!.
Svajonė - senelių namai
Marės Motiejūnienės vaikus ir artimiausius giminaičius visą savaitę slėgusi nežinios įtampa pagaliau atslūgo - Lazdijų policininkai pranešė kolegoms marijampoliečiams, kad močiutė gyva ir sveika svečiuojasi pas tolimesnius giminaičius Lazdijų rajone, Neravų kaime. Esą atvykusi pas gimines į Veisiejus po kelių dienų senutė buvo rogėmis išgabenta į Neravus. Kadangi kelias dienas niekas nežinojo, kad Marė ieškoma kaip dingusi be žinios, niekas jos vaikams ir nepranešė. Vėliau, kai Lazdijų policija aptiko močiutės pėdsakus, Marė susitiko su tėviškėje gyvenančiu sūnumi Antanu. Grįžti pas dukterį Marytę senutė kategoriškai atsisakė. Nenori ji glaustis ir pas kitus vaikus - nenorinti būti jiems našta, trukdyti jų šeimoms. Antanui motina pasakė, kad didžiausias jos noras - gyvenimą nubaigti senelių pensione.
- Prievarta mamos pas save nevešime - jeigu ji jau taip nori, tai vis tiek vėl iš mūsų pabėgtų, - kiek nepatogiai jautėsi Marytė Petrauskienė. - Buvo atvažiavęs brolis Antanas - tvarkysime motinos dokumentus ir ruošime ją į senelių namus. Skaudu, kad reikėjo tiek išgyventi dėl senukės kaprizų, bet gerai, kad ji gyva - manėme, kad rasime kur sušalusią po pusnimis.
Šeimos gyvenimo veidrodis
Ar galima įvertinti, kokias tradicijas puoselėjo šeima ir kaip bendravo, jeigu pasenę tėvai nebenori gyventi kartu su vaikais? Kaip vaikams priimti garbaus amžiaus tėvų norą apsigyventi senelių namuose? Apie tai kalbinome Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centre, Psichikos sveikatos skyriuje, dirbančią psichologę Audrą Tamošaitienę.
Anot specialistės, dažniausiai garbaus amžiaus tėvų ir jų vaikų santykiai tampa labai sudėtingi tėvams susirgus senatvine demencija (įgyta silpnaprotyste, ištinkančia normalios psichikos žmogų). Šiems senatvės ligoniams trinka atmintis, siaurėja jų interesų ratas, jie nesugeba įsiminti ir vertinti naujų įvykių (labiau mėgsta kalbėti apie praeitį), nebegali kritiškai vertinti savo poelgių (viduržiemį išeina į lauką be palto, pabėga), įtarinėja, seka savo šeimos narius. Dėl to kyla problemų. A. Tamošaitienės teigimu, bendravimo diplomatijos ir kompromisų reikia ir bendraujant su senatvine demencija neapsirgusiais garbaus amžiaus asmenimis. Kartu su tėvais gyvenantys vaikai turėtų suprasti, kad kartų sandūra jau yra problema: kiekviena karta turi savas nuostatas, savas vertybes - seno žmogaus asmenybė jau susiformavusi, jo niekas neperauklės, o įtikti nelengva. Kita vertus, tėvų ir vaikų santykiai - viso šeimos (ir net giminės) gyvenimo, auklėjimo proceso pasekmė, veidrodis.
- Psichologai mėgsta kartoti tokią savotišką aksiomą: jeigu ketverių metukų vaikas, motinai sergant, nesėdės prie jos, neatneš vandens, tai jis prie tėvų nesėdės ir po 50 ar 60 metų, - sakė A. Tamošaitienė. - Žmogaus vertybės formuojasi nuo ankstyvos vaikystės. Vaikai kasdien stebi aplinką, kurioje gyvena, ir vėliau tą patį kartoja, taip pat elgiasi savo susikurtose šeimose. Štai jūsų minėtu atveju senutė motina nebuvo pakviesta prie bendro stalo. Ko gero, panašiai būdavo ir šios senutės namuose, kai ji bendravo su savo tėvais. Todėl stebint iš šalies kaltinti tik vaikus, jeigu seneliai tėvai, turėdami pakankamas buities sąlygas, yra nepatenkinti, negalima.
Psichologės teigimu, materialinė gerovė senam žmogui - dar ne viskas. Darbingo žmogaus pagrindinis poreikis - kasdieninis darbas, o pensininko - nuolatinis bendravimas. Todėl suaugusiems vaikams, negalintiems nuolat bendrauti su savo tėvais, reikėtų pasvarstyti, kaip patenkinti šį senukų poreikį - surasti bendraamžių kaimynų, sudaryti galimybę būti apsuptiems anūkų, giminaičių, šiaip mielų žmonių. Reikalingas ne bet koks klausytojas, o mokantis klausyti.
- Jeigu seneliai tėvai, būdami šviesaus proto, pareiškia, kad nori gyventi senelių pensione, tokį norą irgi reikėtų gerbti, - sakė A. Tamošaitienė. - Užsienio šalyse šiuo klausimu seniai kitoks požiūris nei pas mus. Tačiau vaikai turėtų išsityrinėti, ar tas pareikštas noras yra tikras, nuoširdus - o gal tik manipuliacija, kova dėl dėmesio? Gal tėvų noras atsitraukti - tik "šaltos" kasdienybės padiktuotas bandymas sukelti tam tikrus vaikų jausmus (kaltę, gėdą)?
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Marytė Petrauskienė piktinasi kaimynių, slėpusių jos mamą, elgesiu ir teigia, kad jos dabar turėtų sumokėti už gausius Marytės pokalbius telefonais, ieškant dingusios mamos
Ričardo MOCKAUS nuotr.:
- Psichologė A. Tamošaitienė pataria gerai įsiklausyti į kiekvieną gyvenimo padiktuotą situaciją
Nuotrauka iš policijos archyvo:
- Marė Motiejūnienė nebenori gyventi kartu su savo vaikais
