Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės teisėsaugininkai beveik pusantrų metų tyrė Puskelnių kaimo gyventojo Regimanto Skirstino (17 m.) mirties aplinkybes ir pagaliau nutarė, kad vaikinas pats pasirinkęs nebūtį - pasikoręs. Žinia apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą, nesurinkus duomenų, jog nepilnametį galėjo privesti prie savižudybės kiti asmenys, nė kiek nesustabdė Regimanto motinos Staselės Skirstinienės (45 m.), siekiančios įrodyti, kad tikroji tiesa yra kitokia - kriminalinio pobūdžio.
Radinys pribloškė
2004-ųjų rugsėjo 15-osios rytas visam gyvenimui įstrigo ne tik Regimanto gedinčių artimųjų atmintyje. To ryto nesiseka pamiršti ir Puskelniuose gyvenančiai Nijolei Liutkevičienei. Moteris buvo išėjusi girdyti ir melžti karvių prie geležinkelio bėgių. Iš toliau pamačiusi prie medžio keistokai stovintį vaikiną, ji paklausė, kaip sekasi grybauti - ar yra grybų. Nesulaukusi atsakymo, Nijolė priėjo arčiau ir tada jau nustėro: suvokė aptikusi pakaruoklį. Čia pat buvo likęs dviratis (neatrodė, kad būtų nuspirtas) ir mėtėsi butelis su skysčio likučiais.
Netrukus žinia, kad rastas pasikoręs R. Skirstinas, apskriejo visą gyvenvietę. Žmonės tik gūžčiojo pečiais: pažinojusiems Regimantą neatrodė, kad vaikinas būtų turėjęs kokių nors problemų. Mielas, kultūringas, nuotaikingas - tokiais žodžiais buvo charakterizuojamas Regimantas, du vaikus užauginusios S. Skirstinienės jaunesnioji atžala.
"Išlėkė sulaukęs skambučio..."
- Sielos žaizda tokia didelė, kad ji neužgis per visą gyvenimą, - liūdėjo S. Skirstinienė. - Man atrodo, kad būčiau greičiau susitaikiusi su sūnaus netektimi, jeigu jį būtų pražudžiusi kokia nors liga ar kitokia nelaimė. Susitaikyti su mintimi, kad jis pats pasirinko mirtį, niekada negalėsiu. Jis buvo priverstas tai padaryti! Žinoti, kad vaiko gyvenimą nutraukė nusikaltėlių rankos, - amžinas sielvartas.
Staselė Skirstinienė galėtų valandų valandas sėdėti prie degančiomis žvakėmis papuoštų Regimanto portretų ir pasakoti apie trumpą jo gyvenimą nuo pat kūdikystės. Auginusi jį ir vyresnįjį sūnų Redą viena, nes su berniukų tėvu seniai išsiskyrusi - šis niekuo nepadėjęs, nesirūpinęs, šeimą palikęs, kai Regimantui buvo vos vieneri. Kad tik vaikams nieko netrūktų, motina daug dirbdavusi. Tinginystė aplenkė ir abu sūnus.
Paskutiniąją dieną, kai Staselė, nė iš tolo nenujausdama artėjančios nelaimės, bendravo su Regimantu, jie visi kasė prie namų bulves. Po talkos, pavakare, Regimantas parnešė į kambarį skalbinius, ruošėsi gamintis picą, tačiau jam kažkas paskambino į mobilųjį telefoną. Vaikinas, nieko nesakęs, kalbėtis skubiai išsprūdo į laiptinę. Po kelių akimirkų jis sugrįžo į butą, tarstelėjo, kad tuoj grįš, ir išlėkęs sėdo ant dviračio.
Motina, nesulaukusi sūnaus nei po valandos, nei po kelių, pradėjo nerimauti. Skambino jam, bet telefonas buvo išjungtas. Regimantas nesugrįžo per visą naktį. Tai varė Staselę iš proto - anksčiau jis niekada neprapuldavo be jokios žinios.
Pareigūnus reikėjo raginti
Įvykį, nuo pat pirmų minučių pareigūnų įvardintą kaip savižudybę, pradėjo tirti Marijampolės policijos nuovados policininkai.
- Regimanto kūnas kabėjo taip, kad kojų pirštų galai beveik rėmėsi į žemę, - pasakojo Staselė. - Niekur neaptikome jo mobilaus telefono, su kuriuo buvo išlėkęs išvakarėse, tad iš karto pagalvojau, kad kažkas ne taip - telefonas su paskutiniaisiais skambučiais būtų raktas ieškant, su kuo sūnus bendravo paskutiniosiomis savo gyvenimo valandomis. O pareigūnai tuokart apskritai netikėjo, kad sūnus turėjo telefoną, tad šios svarbios detalės net nesvarstė. Man jau buvo belikę manyti, kad Regimantas nusižudė, telefoną prieš tai ... užkasęs... Pareigūnai nesiaiškino, kur Regimantas praleido laiką, kai pavakare išlėkė iš namų. Neištyrė ir drabužių, ant kurių galėjo būti likę kitų asmenų pėdsakų. Tuos drabužius laikė kažkodėl tik dvi paras...
Kurį laiką Staselė kantriai laukė žinių iš nuovados, tačiau po to nuėjo į Marijampolės prokuratūrą ir išdėstė savo pretenzijas. Tyrimas kaipmat buvo perduotas kitam tos pačios nuovados tyrėjui. Šiam pagal tam tikrus telefono duomenis netrukus pavyko atrasti žmogų, kuris naudojosi Regimanto telefonu, jį esą nusipirkęs iš nepažįstamo asmens. Motina toliau ragino pareigūnus: reikėtų ištyrinėti telefono išklotines ir "suvesti galus"...
Kol policininkai rūpinosi išklotinėmis, Staselė aktyviai domėjosi, su kuo ir kaip paskutiniosiomis dienomis Regimantas bendravo Marijampolės profesinio rengimo centre (PRC), kurio antrąjį kursą ką tik buvo pradėjęs lankyti (ruošėsi būti virėju, barmenu). Moteris išgirdo, kad sūnus turėjęs konfliktų su keliais bendramoksliais - esą kartais buvo skriaudžiamas, pastebėtas ir besipykstantis, keikiamas.
S. Skirstinienės kantrybės šaukštas buvo perpildytas tada, kai nuovados policininkai, studijuodami telefono pokalbių išklotines, pasikvietė apklausti tokį marijampolietį Povilą A. (22 m.), kurio telefono numeris buvo skambinusiųjų Regimantui sąraše. Vaikinas, pateikęs SIM kortelę, staiga ją čiupo ir perlaužė bei mėgino praryti! Kortelės likučiai, kaip vėliau paaiškino ekspertai, buvo niekiniai: mechaniškai pažeista kortelė atėmė galimybę nuskaityti joje buvusią informaciją...
Keisčiausia, kad šio incidento liudininkais tapę nuovados pareigūnai nesugebėjo išklausti vaikino, kodėl jis taip beprotiškai pasielgė. Nepaisant to, vaikinas buvo išleistas ir ... pradingo (išvyko). Tai sužinojusi S. Skirstinienė, įtardama, kad kortelę sunaikinęs Povilas A. turi ką slėpti, o "neįgalūs" tyrėjai nuleido rankas, kreipėsi į Marijampolės prokuratūrą. Įvykio tyrimas tučtuojau buvo perduotas patyrusiam policijos komisariato tyrėjui.
Įtariamųjų kaltė neįrodyta
S. Skirstinienė, bendraudama su naujuoju tyrėju, papasakojo, ką pati surinkusi. Jos teigimu, Regimantas pastaruoju metu buvo persekiojamas, išnaudojamas ir greičiausiai bandomas įtraukti į nusikalstamą veiklą, tačiau nepasidavė. Staselė teigė mananti, kad Regimantas, lemtingąją pavakarę išlėkdamas iš namų, būtų pasakęs, kur bėga, jeigu "tas reikalas būtų švarus". Anot moters, parduoti telefoną Regimantas neplanavo, o jeigu jam tuokart būtų reikėję nemenkos pinigų sumos, jis būtų prašęs mamos arba pasiėmęs iš savo sąskaitos pagal kortelę (gaudavo stipendiją).
Netrukus buvo sulaikyti keli vaikinai, paskutiniosiomis Regimanto gyvenimo dienomis bendravę su juo ir, kaip įtarta, savo klastingu elgesiu (bauginę, grasinę susidoroti) galėję privesti jaunuolį prie savižudybės. Bendramokslis Robertas J. (19 m.), dažnai su Regimantu susitikdavęs pas savo močiutę Puskelniuose, atkakliai neigė galįs ką nors pasakyti apie smurtą prieš Regimantą. (Keli kiti bendramoksliai liudijo atvirkščiai.) Vaikinas tikino, kad su Regimantu jo nesiejo jokios skolos, jokie nesutarimai. Esą jį kartais skriausdavo tik kiti bendramoksliai. Robertas vienintelis pateikė pareigūnams versiją, kad Regimantas buvo linkęs nusižudyti žmogus - neva neseniai pats jam apie tai prasitaręs, kad gyventi nebenorįs dėl šeimyninių aplinkybių. Pačiai S. Skirstinienei tai buvo netikėta naujiena, kurią ji linkusi vertinti tik kaip apgalvotą melą, nes įtariamojo pateikti faktai neatitiko tikrovės.
Kitas įtariamasis - marijampolietis Tadas J. (21 m.), kurio telefono numeris irgi aptiktas pokalbių išklotinėje, tikino apskritai nepažinojęs Regimanto net iš matymo!
- Tam vaikinui niekada neskambinau, - tikino Tadas. - Mano numeris pas jį galėjo išlikti dėl to, kad savo telefoną esu ne kartą davęs kitiems asmenis, jiems paprašius pasiskambinti už atitinkamą mokestį. Tokiais atvejais svetimų pokalbių nesiklausau.
Pareigūnams, apklaususiems keliasdešimt asmenų, pažinojusių Regimantą, ir surinkusiems tyrimo medžiagą į du storus tomus, vis dėlto nepavyko įrodyti įtariamų asmenų kaltės privedus nelaimėlį prie savižudybės. Kai kurie kiti reikalingi asmenys šiuo metu išvykę į užsienį, kai kurie tikino negalį prisiminti (ir tai suprantama), ką veikė konkrečią dieną prieš gerus metus.
Lyg dvi priešingybės viename asmenyje
"Akistatos" pašnekovai negailėjo gerų žodžių R. Skirstino adresu. Motinos žodžius, kad sūnus buvo labai paslaugus, doras ir taikus bei daug kuo besidomintis, už įvairius pasiekimus šūsnį diplomų sukaupęs vaikinas, patvirtino ne viena jo draugė, ne vienas bičiulis, dėstytojai. Ypač palankiai vaikiną įvertino ne tik Marijampolėje žinomos PRC humoro grupės "Jaunieji ūkininkai" vadovė Onutė Mačiulienė. Patyrusi humoristė sakė, kad Regimantas buvo gabus, linksmas, atviras vaikinas, maloniai bendravęs ir su ja, ir su kitais grupės artistais, gebėdavęs prajuokinti netikėtą akimirką. Ji irgi negali patikėti, kad šaunus jaunasis artistas pasirinko kilpą...
Visai kitaip, tarsi būtų kalbama apie visiškai kitą žmogų, išdėstyta pomirtinę R. Skirstino psichiatrinę - psichologinę ekspertizę atlikusių specialistų išvadoje. (Jie studijavo byloje surinktus duomenis, Regimanto sąsiuvinius, užrašus lapeliuose.) Išvadoje teigiama, kad R. Skirstinas nesirgo jokia psichikos liga, tačiau nuo rugsėjo pirmosios iki pat mirties, ypač - paskutinę savo gyvenimo dieną, buvo nemalonios, labai įtemptos būsenos, atsirandančios negalint patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus. Deja, ekspertai negalėjo nurodyti priežasčių, dėl kurių vaikinas buvo tokios būsenos.
Motinai keista buvo ir tai, kad Regimanto mirties vietoje buvo rastas nugertas alkoholio (alaus, be jokių narkotinių medžiagų) butelis, o kraujyje - lengvą girtumo laipsnį atitinkantis promilių kiekis. Staselės teigimu, sūnus nepiktnaudžiavo alkoholiu, o kad gertų vienas - apskritai nesuvokiama. Deja, tyrėjams paėmus įtariamų vaikinų seilių mėginius, ekspertai jų pėdsakų ant butelio neaptiko. Nieko gero nedavė ir siūlų, iš kurių buvo supinta pakaruoklio virvė, ekspertizė. Ant jų rasta ne vien Regimanto pirštų antspaudų, tačiau - ne Tado ir ne Roberto...
Sunkiai įrodomi faktai
Pareigūnų surinkti duomenys teleido jiems padaryti vieną naują žingsnį - tyrimą nutraukti. Siūlo galu netapo net ir Regimanto telefonas, pavėluotai aptiktas pas marijampolietį Arūną K. (22 m.). Vaikinas teigė telefoną nusipirkęs iš asmens, atnešusio prekę į vieną interneto svetainę. To pardavėjo Arūnas tikino neatpažinęs pagal pareigūnų pateiktų nuotraukų pluoštelį - nei Regimanto, nei įtartų Roberto bei Tado tvirtino niekada nematęs. Arūnas tegalėjo pasakyti, kad telefoną pardavė vaikinas, anksčiau dažnai užsukdavęs į minėtą svetainę. Kaip po to išsiaiškino pareigūnai, Regimantas toje svetainėje nesilankydavo - vadinasi, telefoną pardavė ne pats. Tuomet kaip Regimanto telefonas jo mirties dieną "išgaravo", taip ir liko mįslė. Kas buvo žmogus, iškvietęs jį iš namų ir paskutinis bendravęs su Regimantu, irgi liko mįslė. Anot S. Skirstinienės, tai ir yra bene didžiausi tyrimo trūkumai, padaryti iškart po įvykio. Laikas "suvalgė" įtariamųjų ir liudininkų atmintį, apgludino" įkalčius.
R. Skirstino mirties aplinkybes tyrę policijos ir prokuratūros pareigūnai "Akistatai" teigė, kad istorijas, kai įtariama privedus prie savižudybės, labai sunku įrodyti: palaidotasis jau negali kalbėti, o įtariamieji neprisipažįsta. Net jei būtų paliktų mirusiojo užrašytų aiškesnių kaltinimų kieno nors adresu, tai irgi būtų sunku įrodyti - reikėtų įrodinėti, kad tai ne, pavyzdžiui, nuoskaudos padiktuotas šmeižtas, kerštas. Teisėsaugininkų darbo patirtis leidžia teigti, kad tokios bylos neperspektyvios. Vis dėlto pareigūnai pripažino, kad R. Skirstino mirties aplinkybės gana mįslingos. Deja, už nuojautas ir spėliones įtariamieji neteisiami.
- Aš jau neprikelsiu savo sūnaus, bet ir nenoriu, kad tokias kančias kęstų kitos motinos, nes tai - pragaras sieloje, - sakė S. Skirstinienė, pasiryžusi dar nenuleisti rankų - skųsti gautąją nutartį. - Kas rytą išleidusios iš namų vaikus, turime būti ramios, kad jie nebus skriaudžiami, terorizuojami, reketuojami, baudžiami. Kodėl Regimantas kartais užsimindavo, kad norėtų turėti gerą draugą? Vadinasi, tie, kas jį supo, nebuvo tikri draugai. Niekas manęs neįtikins, kad gali nusižudyti žmogus, kuris ką tik dalijosi savo svajonėmis, kaip taps barmenu, dirbs kur nors kurorte, įsigis kompiuterį...
