Irenos ZUBRICKIENĖS ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
- Mes esam bomžai, turintys stogą virš galvos! Niekam nereikalingi nelegalai. Mūsų vaikus pravardžiuoja "barakiniais"! Ne kiekviename bute žiba elektros lemputė, o kai kur ir žvakės - prabanga. Jau seniai pamiršome, ką reiškia gyventi šiltai ir saugiai. Mes sriubos ir arbatos verdamės iš upėje pasisemto vandens!.. - taip vienas per kitą bėrė savo problemas Kalvarijos miesto (Marijampolės apskr.) pakraštyje gyvenantys trijų medinių barakų žmonės. - Patys savo bėdų jau nepajėgiame išspręsti, o valdžios vyrai tik pasidaro ekskursijas prie mūsų namų ir - vėl tyla. Kalėjimuose kaliniai gyvena daug geriau...
Barakai statyti kaliniams
Trys ilgi, vienaaukščiai mediniai barakai Gėlių gatvėje buvo pastatyti kone prieš 40 metų. Tuomet čia buvo įkurta specialiosios paskirties darbų kolonija ir joje apgyvendinti "laisvosiomis statybomis" nuteisti asmenys. Pigi darbo jėga čia buvo reikalinga tuometiniame "Tarybų Lietuvos" kolūkyje, kuriame buvo suplanuota pastatyti didžiulį kiaulių kompleksą.
Senesnieji Kalvarijos gyventojai mena, kad kolonija buvo įsteigta greitai ir be jokių skrupulų: buldozeriais buvo išlygintas buvusių žydų kapinaičių plotas, į pakraščius barbariškai nustumdyti paminklai. Tuščioje vietoje barakai buvo sukonstruoti iš lentų su stiklo vatos sluoksniu. Laikinam nuteistųjų gyvenimui jie buvo gana prabangi pastogė. Pastatai buvo šildomi - veikė katilinė, buvo ir vandentiekis.
Pastačius kiaulių kompleksą, laikinieji barakų gyventojai buvo iškraustyti, o jų vietoje įkurdinti rajono statybos organizacijos darbuotojai. Jų buvo prašoma pakentėti vos kelerius metus, kol bus pastatyti tobulesni būstai. Pažadai ir liko tik pažadai...
Ilgainiui barakų gyventojai keitėsi: statybininkai keitė darbovietę, pirko butus kitur, kraustėsi iš Kalvarijos. Atsirado ne vienas tuščias butas. Tai buvo vienintelė išeitis turėti stogą virš galvos darbą praradusiems, komunaliniuose butuose dėl įvairių priežasčių prasiskolinusiems kalvarijiečiams, į gatvę priverstoms eiti daugiavaikėms šeimoms.
Lyg apleistame zoologijos sode
Trys barakai talpina 30 šeimų. Dauguma gyventojų - pensininkai, bedarbiai ir vaikai. Nemažai vienišų moterų. Jos neslepia, kad gyvena tik iš pašalpų, mokamų už vaikus, tad vaikai šiuose barakuose (jų yra apie 50) - "aukso vertės". Gyventojai, randantys bent menkiausią galimybę užsikabinti kur nors kitur, skuba kraustytis iš barakų, nes juos smukdo ne tik prastos gyvenimo sąlygos, bet ir kitose Kalvarijos vietose gyvenančių žmonių klijuojamos žeminančios etiketės. Barakai laikomi asocialių, nerūpestingų asmenų buveine - visi žmonės čia nepelnytai vadinami girtuokliais ir nusikaltėliais. Tiesa, kaip ir visur, čia yra ir tokių.
- Ką atvežėte? - su pirmuoju klausimu prišoko prie "Akistatos" mašinos keli mokyklinio amžiaus berniukai, drąsiai pasitikdami nekviestus ir nepažįstamus svečius, išsiduodami, kad laukti bet kokių dovanų - jų įprotis ir gyvenimo būdas. - Pas ką atvažiavote? Kur reikia nuvesti? Ką čia darysite?..
Vaikai, kaip buvo galima suprasti ir vos per kelias bendravimo minutes, čia gyvena kaip viena didelė šeima - pažįsta visus suaugusiuosius, žino, kuris jų bus namuose, o kuris išėjęs, atvirai pasakoja apie buvusius konfliktus, garsina, kas pas ką vieši, kur vyksta išgertuvės. Jie sakė, kad prie įvairių svečių yra seniai pripratę - esą pastarųjų čia būna kaip zoologijos sode: visi tik dairosi, apžiūrinėja, pakalbina, nusistebi ir ... vėl išvyksta.
- O iš tikrųjų jau būtų gana to zoologijos sodo! - piktinosi kelios lauke buvusios gyventojos. - Mums verkiant reikia paramos, o ne ekskursijų ir besistebinčių žvilgsnių. Taip, žmonės taip gyventi, kaip gyvename mes, tikrai negali! Sėdime lyg ant parako statinės ir laukiame, kada čia bus kokios nors infekcinės ligos protrūkis ar atsitiks kokia baisi nelaimė. Laukti kelis mėnesius, na, metus dar gali, tačiau yra žmonių, kurie čia geresnių laikų laukia po ketverius - aštuonerius metus.
Upės vanduo - ne tik skalbimui
Didžiausia barakų gyventojų problema - vanduo: jo butuose nebėra nuo tada, kai prieš porą metų sugedo vandentiekio bokšto įranga ir netrukus vandens bokštas buvo nugriautas. Kai kurie gyventojai geriamojo vandens parsigabena iš už kelių šimtų metrų individualiuose namuose gyvenančių žmonių šulinių. Iš taip toli parsineštas vanduo yra skrupulingai taupomas - naudojamas tik maistui gaminti. Tokia "prabanga" gali naudotis ne visi barakų gyventojai, nes vandens šeimininkai daugybės jų nepageidauja. Pirkti geriamąjį vandenį žmonės neišgali. Kaip sakė ketverius metus čia gyvenanti daugiavaikė mama Dalija Zubova, geras vanduo jos šeimoje duodamas tik vaikams, o suaugusieji maisto gamybai naudoja ... iš Šešupės parsineštą vandenį, kurį tik pavirina. Upės vanduo tarnauja ir maudynėms bei skalbimams. Tik nuo šeimininkių priklauso, ar tokios procedūros, esant vandens stygiui, organizuojamos dažnai.
Barakų gyventojams būtinas šulinys, tačiau kol kas tai - tik svajonė. Tiesa, tarp dviejų namų senokai yra iškastas, bet nebaigtas įrengti šulinys - jis be vandens. Žmonės priminė, kad čia - buvusių kapinių vieta, kur iki šiol vaikai iškapsto žmonių kaulų, tad būtų nelengva pasiryžti naudoti iš giliai atitekantį vandenį.Visi labiausiai norėtų, kad vėl būtų įrengtas vandentiekis arba šulinys būtų iškastas tolėliau nuo kapinių. Galų gale tiktų ir paprasčiausias variantas - kaitaliojama geriamojo vandens cisterna.
- Žiūrėkite, štai ten tiltą per Šešupę pastatė, be kurio dar buvo galima apsieiti, o šuliniu, kai vanduo yra pagrindinis gyvybės šaltinis, niekas nepasirūpina, - pavydžiai rodė pašnekovai tilto link.
Lauko tualetas - ligų židinys
Kitas barakų gyventojų skaudulys ir pavojais alsuojanti "bomba" - lauko tualetas, skirtas visiems gyventojams. Niekas neprisimena, kada jis paskutinį kartą buvo išvalytas, tvarkytas. Fekalijų susikaupę tiek, kad nebelikę švarios vietos ant grindų. Žmonės pripažino: kai viskas apš..., tai nebekyla noras elgtis tvarkingai - belieka tik būtinybė atlikti savo reikalus greitai ir saugiai. Kai kas vakarop jau nesivargina ir į tualeto vidų įeiti - tupia prie jo...
Šiemet buvo atsiųsta speciali mašina nešvarumams iš tualeto išsiurbti, tačiau ji kažkodėl išvažiavo nieko nepadariusi. Moterys sakė "ganančios" mažamečius vaikus, kad jie neįlįstų į šį ligų ir pavojų židinį. Nešvarumų "rojų" yra pamėgusios žiurkės, kurios, nuo tualeto įveikusios vos keliasdešimties metrų kelią, - dažnos "viešnios" ir butuose. Šiemet gyventojai jau skaičiuoja pirmąsias žiurkių dantų aukas, nes graužikai nesunkiai patenka į kambarius per supuvusias lentų sienas, susmegusį stiklo vatos sluoksnį.
- Neretai nuo lauko tualeto siūbteli baisi smarvė, - guodėsi gyventojai. - Toks pats tvaikas greitai gali sklisti ir iš butų, nes kiekviename yra naktipuodžiai, kibirai, o ar visi ilgai tvarkysis "nuo dūšios", niekas negali garantuoti. Dirbtume ir patys prie to tualeto, jeigu atvažiuotų speciali technika, nes toliau taip gyventi negalime. Arba išvis nugriautų šią š... kaupyklą, sulygintų su žeme, užkastų - pastatytų naują.
Kasdienybės palydovė - neviltis
Kai kuriuose butuose žmonės gyvena be elektros - ji atjungta dėl susikaupusių skolų. Moterys pasakojo, kad tokių butų vaikai, sugrįžę iš mokyklos, skuba greičiau ruošti pamokas, kad tik spėtų dar šviesmečiu. Dalija Zubova apmaudžiai rodė kambaryje stovintį televizorių, kuris dabar niekam nereikalingas, nes nėra elektros. Susimokėti skolų šeima nebepajėgianti, nes abu sutuoktiniai - bedarbiai. Vyras dar gauna invalidumo pensiją, tačiau iš jos nuolat atskaitoma už anksčiau turėtame bute sukauptas skolas...
Savo problemų skaičių jau pametę gyventojai retoriškai klausė, ar prašaliečiui įsivaizduojama tokia kasdienybė, kai, norėdamas bent kiek užsimiršti, nors prie televizoriaus galėtum pasėdėti, tačiau... Vis dėlto žmonės pripažino, kad ne viską, kas juos slegia, galėtų ištaisyti ir pakeisti tik kiti. Kai kurie gyventojai, esą praradę viltį kada nors gyventi geriau, tapę viskam abejingi - nuo ryto iki vakaro skandina savo neviltį stiklelyje, spjauna į tvarką. Jeigu vieni užsikamšo skyles sienose bei grindyse, kad į vidų nepatektų žiurkių, tai kiti tik numoja ranka, nes tų graužikų net nepastebi. Štai vieno buto gyventojai laiko tuščią kambarį, kuriame ant grindų kaupiama duona laikomoms antims. Tai - rojus žiurkėms, su kuriomis kiti kaimynai veltui kovoja visais įmanomais būdais. Arba - svaigalų problema. Moterys skundėsi, kad bene labiausiai barakų girtuoklius dėl esą "blogos kaimynystės" viešai keiksnojanti kaimynė iš tiesų yra ... "restorano šeimininkė" - laiko svaigalų butelius, kuriuos pardavinėja net tėvų pasiųstiems nepilnamečiams...
- Manot, mes visi, čia gyvenantys, nuo pat jaunų dienų buvome tokie bomžai? - liejo nuoskaudą barako gyventoja Liuda Vaitko. - Aš, pavyzdžiui, su aukštuoju išsilavinimu. Gyvenimas patvarkė taip, kaip dabar yra. Aš nieko nereikalauju - tik norėčiau turėti vandenį, šilumą, gyventi be žiurkių kaimynystės.
Barakų gyventojų viltis - į užsienį laimės ieškoti išvykę jų vaikai. Esą bent jiems bus geriau gyventi, o gal ir į barakuose likusius tėvus kruopelyte gerbūvio jie atsigręšią...
Laukia Seimo narių dėmesio
Kalbintos moterys atviravo, kad savarankiškai nebeišspręs susikaupusių problemų, o Kalvarijos miesto valdžios dėmesio ir pagalbos jau nesitiki, nors įvairių įstaigų slenksčiai minte numindžioti.
Kalvarijos savivaldybės meras Jonas Dzirmeika linkęs priminti barakų gyventojams įsišaknijusį jų nenorą gražiai gyventi ir skolas, kurios yra visų jų problemų priežastis ir stabdys. Mero teigimu, jau praėjo laikai, kai kiekvienu žmogumi rūpinosi visi, tik ne jis pats. J. Dzirmeika - optimistas: šulinys galėtų atsirasti, tačiau ne vien savivaldybės lėšomis - turėtų prisidėti ir patys gyventojai (tuomet ir savo turtą labiau saugotų). O tualetas - irgi pačių gyventojų bei miesto komunalininkų reikalas...
- Tokie mero žodžiai nieko verti, nes jie tik kartojami ir kartojami, tačiau niekas nedaroma, - guodėsi gyventojai. - Jam lengviau apkaltinti mus visus tinginyste, neūkiškumu, visus pavadinti girtuokliais. Tai labai skaudu, nes taip nėra. Skaudžiausia - dėl vaikų. Ką jie mato? Kokie jie užaugs? Kur tos visos institucijos, kurioms rūpi šilta vaikų kasdienybė? Atvažiuoja ponios iš Vaikų teisių skyriaus, kai nugirsta, kad kurio nors vaiko tėvai girti, o kad pasidomėtų, ar tie vaikai sveikai maitinami, ar kiekvienu momentu gali atsigerti paprasto vandens, ar saugūs šitame žiurkyne, ar linksmi, parėję iš mokyklos... Sako, čia jau ne jų kompetencija...
Vieninteliu savo užtarėju barakų gyventojai vadina Kalvarijos savivaldybės tarybos narį Vytautą Šunskį, kuris esą ir paragino žmones nelaukti pildant miesto valdžios vyrų pažadų, o patiems "garsiai rėkti" apie savo problemas, kad išgirstų Seimo nariai. Iš seimūnų barakų gyventojai tikisi daugiausia, tik kol kas nesulaukia nė vieno jų dėmesio...
Nuotraukose:
- Kalvarijos barakai - lyg pūliuojanti votis miesto kūne
- Gyventojai neretai sulaukia visokių vizitatorių, prieš kuriuos jaučiasi tarsi zoologijos sodo augintiniai
- Seniai iškastas šulinys - visada be vandens
- Lauko tualetas - gyventojų siaubas ir gresiančių ligų židinys
- Dalija Zubova niekada nebijo netikėtų svečių, nes jos kambariai visada tvarkingi
- Dalijos vyras nesupranta, kodėl jam neleidžiama įsirengti bute krosnies
- Barakų vaikai Kalvarijoje pravardžiuojami "barakiniais"
- Šie vaikai, vos pradėję rimčiau mąstyti, svajoja apie užsienį, į kurį išmainys Lietuvą
2006 05 26
