Petras IVANAUSKAS
Jau daugelį metų Lietuva pirmauja pasaulyje pagal slogią savižudžių statistiką: iš 100 tūkst. gyventojų kasmet savo noru iš gyvenimo pasitraukia apie 40 mūsų šalies piliečių. Baisiau tai, kad šis skaičius jau dešimtmetį beveik nesikeičia. Ir šiemet vis sužinome apie iš gyvenimo pasitraukusius žmones ir net vaikus.
Vienišas ir nesuprastas?
Kovo pradžioje Pakruojo rajone, Kolainiuose, buvo rastas nusižudęs šio kaimo gyventojas Eugenijus. 48 metų vyras persipjovė venas ir numiręs dar kelias dienas gulėjo savo kraujo, pavirtusio į ledą, klane.
Aplinkiniai nustebę, nes Eugenijus niekada nėra kalbėjęs apie savižudybę. Vyras išgerdavo, tačiau su kaimynais sutardavo, pakūrendavo jiems pirtelę. Tiesa, nuolatinio darbo neturėjo, tačiau nebadavo. Eugenijus užaugo daugiavaikėje šeimoje, tačiau ir broliai neturi supratimo, kodėl subrendęs vyras pakėlė ranką prieš save. Gal paveikė motinos mirtis? O gal jautėsi labai vienišas?
Peiliu į širdį
Kitame Aukštaitijos mieste Aldona (25 m.) nusižudė tiesiog artimųjų akivaizdoje. Sūnų auginanti ir niekur nedirbanti moteris kartu su drauge užėjo pas savo motiną. Begurkšnojant kavą Aldona griebė virtuvinį peilį ir dūrė sau į krūtinę. Pataikė tiesiai į širdį, tad atvykę medikai niekuo negalėjo padėti.
Baisaus vaizdo sukrėsta Aldonos motina sakė, kad dukra turėjo psichikos problemų ir jau buvo kartą bandžiusi pasitraukti iš gyvenimo. Tiesa, ne taip drastiškai, o prisigėrusi tablečių. Tada medikams pavyko jauną moterį sugrąžinti į gyvenimą.
Su virve - į medį
Priešais savo mylimosios langą pasikorė Algis (28 m.). Draugė matė, kaip Algis su virve lipa į eglę, ir iškvietė policijos pareigūnus. Kai šie atvažiavo, Algis jau kabojo kilpoje. Policininkams nepavyko iš karto pasiekti pakaruoklį, nes šis lipdamas aukštyn panaikino ir pasitraukimo kelią - nulaužė medžio šakas. Tad atvažiavę gelbėtojai iš kilpos jau ištraukė pradėjusį vėsti kūną.
Prieš lipdamas į eglę Algis susikivirčijo su drauge ir trenkęs durimis išėjo. Pirmiausia - į sandėliuką virvės, o po to - ir į medį.
Pyko ant viso pasaulio
Vilniuje iš aštunto aukšto balkono iššoko antro kurso studentas Darius. "Depresija sūnui prasidėjo dar rudenį. Tada, atmenu, mane pradėjo kamuoti košmariški sapnai, tačiau niekada nepagalvojau apie tokią tragišką sūnaus žūtį", - šluostėsi ašaras motina.
Pirmiausia Darių paliko jo mergina - pirmoji meilė. Po rimtų konfliktų nuo Dariaus nusisuko ir geriausias jo draugas. Keletą dienų prieš žūtį vaikinas niekur iš savo kambario neišėjo, žiūrėjo televizorių ir rūkė. Sunerimusi dėl tokio elgesio, motina kreipėsi į psichologę. Gydytoja įtarė, kad Dariui psichopatija, ir paprašė, kad motina ateitų su sūnumi. Bet vaikinas eiti pas medikus nepanoro.
Po tragiškos sūnaus mirties motina rado jo slapta rašytą dienoraštį. Skaitant jį paaiškėjo, kad Darius nuolatos jautė nepilnavertiško kompleksą, pyko ant viso pasaulio. Vienas tokio pykčio priepuolis pasibaigė tragiškai.
Vis blogiau ir blogiau
Daugeliui galvojančiųjų apie savižudybę, reikėtų perskaityti lietuvių kalba išleista danų žurnalistės Inger Aneberg knygą "Sielvartas po savižudybės". Joje - pusšimčio savižudžių artimųjų išpažintys. Skaitydami matome, kad savižudžiai priima sprendimą ne iš karto. Rizikos veiksniai susikrauna lašas po lašo per daugelį metų.
Visiškai užkirsti kelią savižudybėms visuomenėje neįmanoma, bet, anot specialistų, efektyvi prevencija gali šį skaičių smarkiai sumažinti. Pavyzdžiui, Vokietijoje savižudybių skaičius sumažėjo ėmus efektyviau gydyti depresiją. Net latviai ir estai, nepagailėję pinigų prevencijai, sugebėjo sumažinti savižudybių skaičių.
Lietuvoje absoliučiai nieko nedaroma, kad sumažėtų savižudžių. Paruošiama dešimtys projektų, programų, tačiau viskas lieka popieriuje. Netgi nemokamas psichologas daugeliui žmonių tapo neprieinamas. O specialistų nuomone, savižudybių būtų mažiau, jei visi staiga panorusieji žudytis galėtųbūtent tą minutę pabendrauti su psichologu.
Kodėl žmonės žudosi?
Kažkada labai protingai į šį klausimą mūsų laikraščiui yra atsakęs dabar jau miręs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas: "Daugelis potencialių savižudžių tokias mintis ima puoselėti dėl to, jog pradeda įsivaizduoti, kad gyvena ateities neturintį gyvenimą, - kalbėjo kunigas. - Apimtas depresinių nuotaikų (dėl blogo gyvenimo, nelaimingos meilės ir pan.) žmogus praranda dvasinį tvirtumą ir vienintelę išeitį mato virvės kilpoje, saujoje tablečių, skrydyje nuo daugiaaukščio ir panašiai".
Daugiau nei prieš šimtą metų rusų rašytojas Levas Tolstojus yra sakęs, jog akivaizdu, kad šiame gyvenime lemta patirti daugiau skausmo, negu džiaugsmo, todėl atrodytų, jog savižudybe gyvenimą baigti turėtume visi. Tačiau taip nėra. Kodėl? Ogi todėl, jog daugelį gelbsti tikėjimas. Bažnyčia savižudybę laiko didžiule nuodėme. Ilgą laiką buvo draudžiama savižudžius laidoti su pamaldomis ir šventose vietose, tuo siekiant atskleisti gyviesiems, koks žemas tai buvęs poelgis, kad savižudžio laukia Dievo ir viešosios nuomonės pasmerkimas.
Mylintis artimuosius žmogus neturėtų žudytis, nes jo pasitraukimas likusiems atneša didžiulį skausmą.
Viena iš keršto formų
Panašiai galvoja ir psichologai. Tik jie sako, kad lietuvių mentalitetas ne visai sutampa su krikščionybe, nes lietuviai yra pernelyg tolerantiški savižudybei. Šalies istorijoje galima rasti gausybę pavyzdžių (nuo Pilėnų iki Kalantos ir Žemaičio), kad tautiečiai žudęsi iš didvyriškumo. Kur kas mažiau tokių didvyrių turi mūsų kaimynai estai ar latviai.
Savižudybių gausėja ir dėl alkoholizmo. Dažniausiai žmogus žudosi ne būdamas girtas, o trumpam nutraukęs gėrimą, per abstinencijos būseną, nes tada jį apima bloga nuotaika.
Ar sunku ryžtis nusižudyti? Žmogui sunku iki tol, kol jis kenčia, ieško išeities, kol neapsisprendęs. Kai toks sprendimas priimamas, žmogui labai palengvėja ir tai padaryti tampa visiškai nesunku.
O kas gi atima gyvenimo džiaugsmą vaikams? Vaikų gyvenimas niekuo nesiskiria nuo suaugusio žmogaus gyvenimo. Vaikus prie savižudybės irgi priveda ne išorinės, bet vidaus problemos. Jie mano, kad yra niekam nereikalingi, kad nieko nemoka, yra niekam tikę ir tik našta kitiems. Ir tokiu atveju jie mano, kad geriausia išeitis - mirtis. Vaikai savižudybę dažnai supranta kaip kerštą suaugusiesiems: "Štai aš nusižudysiu, tada pažiūrėsiu, ką jūs be manęs darysite!.."
Kodėl?
"Kas priverčia šešiolikmetį berniuką atimti sau gyvybę? Larsai, man labai liūdna dėl to, kad tu nenorėjai toliau gyventi. Ilgiuosi tavęs - kiekvieną dieną. Kodėl tu nenorėjai gyventi? (...) Mane apėmusi tokia neviltis. Kartais pykstu ant tavęs, Larsai. Tai, ką tu padarei, tam tikra prasme yra labai egoistiška. Negalima taip elgtis. Man regis, tu pamiršai apsigalvoti. (...) Kartais atrodo, kad išprotėsiu. Kaltės jausmas kamuoja mane dieną ir naktį. Kodėl nepastebėjau, kaip jam sunku? Keista jausti kaltę, nes širdyje esu įsitikinusi, kad už mus iš anksto nuspręsta, kad kiekvienas iš čia išeisime".
Ištrauka iš I.Aneberg knygos "Sielvartas po savižudybės"
