Didžiausia bausmė pražudžiusiems savo artimuosius - pats gyvenimas
Irena ZUBRICKIENĖ
Mirtinas avarijas padarę žmonės dažniausiai neslepia, kad kiekvienas naujas susitikimas su dėl jų kaltės žuvusiojo artimaisiais - tai deginanti kančia, todėl po teismo tokių susitikimų stengiamasi išvengti. Netekties skausmo marinami avarijų aukų artimieji, net ir išspaudę kaltininkui: "Atleidžiu", dažniausiai visą likusį gyvenimą tebesinešioja pyktį, kartėlio jausmą ir nuoskaudą jo atžvilgiu. Tačiau yra namų, kuriuose ir netekties skausmas, ir kaltės jausmas priversti išsitekti po vienu - tuo pačiu - stogu.
Tragiškos gaudynės
Virbalio miestelyje (Vilkaviškio raj.) gyvenantis Irmantas Paplauskas (24 m.) vieną praėjusios vasaros vakarą, būdamas neblaivus, pamatęs pro jo namus pravažiuojantį jį sudominusį automobilį, staiga sėdo į kieme stovėjusį tėvo sunkvežimį GAZ ir pasileido paskui. Tai pastebėjęs Irmanto tėvas Juozas Vitas Paplauskas (51 m.), ketindamas sūnų apsaugoti nuo galimos avarijos ar nepageidaujamo susitikimo su kelių policijos darbuotojais, nusprendė pramuštgalvį pasivyti savo lengvuoju automobiliu "Mercedes Benz". Kartu su Juozu Vitu sėdo ir tuo metu pas Paplauskus viešėjęs giminaitis - Irmanto tetėnas. Šiedu vyrai, pavažiavę vos kelis kilometrus, apakinti priešais važiavusios mašinos, netikėtai atsitrenkė į ant kelio be jokių šviesų stovėjusį automobilį ir nuo stipraus smūgio patyrė sunkias traumas. Skaudžiausia, kad nelaimės kliūtis, kaip tuoj pat paaiškėjo, buvo tas pats Irmanto Paplausko vairuotas sunkvežimis, kurį ir vijosi lengvasis automobilis. Irmantas aiškino, kad sustoti jį privertė staiga pasibaigęs mašinos kuras. Šių gaudynių baigtis buvo tragiška - sūnų nuo galimos nelaimės ketinęs apsaugoti tėvas, patyręs sunkią galvos traumą, kitą dieną ligoninėje mirė. Net du mėnesius medikai gydė ir avarijoje nukentėjusį Irmanto tetėną, balansuodami tarp gyvybės ir mirties.
Šiandien Irmantas Paplauskas - jau po teismo verdikto jam. Už tai, kad prie automobilio vairo sėdo neblaivus (beje, antrą kartą per metus), Vilkaviškio teismas jam paskyrė 12 tūkstančių ir 500 litų baudą (100 MGL) bei uždraudė penkerius metus vairuoti transporto priemones. Mažametį vaiką turinčios jaunos šeimos galva neįsivaizduoja, kada jis galėtų sutaupyti tokią pinigų sumą baudai sumokėti. Realiausia būtų, jam atrodo, pasirinkti kitą variantą - tris mėnesius praleisti įkalinimo įstaigoje. Tam Irmantas jau pasiruošęs.
Bet ne teismo sprendimas labiausiai kankina Irmantą. Jaunas vyras neslėpė nebežinąs, ar kada nors gyvenime jis dar atgaus dvasios ramybę, nes nėra nė dienos, kad jis nekankintų savęs dėl tėvo žūties. Išgyvendamas Irmantas neteko bene dešimties kilogramų svorio, kurį laiką po nelaimės ne vienas pažįstamas jį į akis apkaltino pražudžius tėvą, ne kartą teko, vaikiškai pasislėpus nuo kitų akių, garsiai išsiverkti. Irmanto motina Zita Paplauskienė pastebėjo, kad po tragedijos Irmantas pasidarė piktesnis, labiau nervingas. Ne paslaptis - neretai širdgėlą mėgina paskandinti alkoholyje. Depresiją išgyvenantis jaunas vyras nelinkęs ieškotis medikų pagalbos - tikisi, kad širdies skausmą turėtų apmalšinti ir laikas. Didžiausios dvasios ramybės jam suteikia žmona ir dukrelė. Kaip dar vienos didelės bausmės Irmantas laukė pirmojo susitikimo su avarijoje nukentėjusiu tetėnu. Dabar jam lengviau - po traumos sustiprėjęs giminaitis, turbūt suvokdamas ir taip didelį sūnėno skausmą, rimtesniais moralais jo neauklėjo. Irmantas įsitikinęs, kad šiandien jam būtų lengviau, jei dėl jo kaltės įvykusioje avarijoje būtų žuvęs svetimas žmogus. Esą po teismo turėtų baigtis visos kilusios problemos - teliktų sąžinės priekaištai. O dabar tų nelemtų gaudynių prisiminimas bado kiekvieną dieną po kelis kartus - vis primena kambaryje pagarbiai kabantis tėvo portretas, perrištas gedulo juosta, nuolat liūdnos netikėtai našle tapusios motinos akys, visi namų kampai, dabar jau nebepuoselėjami tėvo rankų, galų gale - senelio pakylėjimų besiilginti jo anūkė. Tebegyvendamas tėvų namuose Irmantas dabar jaučiasi kaip pagautas žvėrelis. Jam tai ir yra pati didžiausia bausmė už nepgalvotą akimirką.
Lemtingas tryliktas medis
Lietuvos žemės ūkio universiteto antrakursis Nerijus Gražulis (19 m.), dėl kurio kaltės prieš penkis mėnesius įvykusioje avarijoje mirtiną traumą patyrė jo sesuo Rūta, kitą dieną planavusi švęsti savo 18 - ąjį gimtadienį, mano kitaip. Jaunuoliui būtų sunkiau išgyventi tragediją, jeigu avarijos auka būtų tapęs svetimas žmogus. Šiandien Nerijus įsitikinęs, kad didžiausi jo dvasios gydytojai - bendros nelaimės prislėgti jo tėvai. Toje pačioje pastogėje tvyrantis didžiulis ir netekties, ir graužaties skausmas tėra pakeliamas, tarsi pasidalinus jį po lygiai kiekvienam šeimos nariui. Ir iki avarijos buvęs nedaug kalbus Nerijus dabar tarsi visai užsisklendė savyje. Jam baugu pagalvoti, kaip būtų galėjęs išeiti toliau namų kiemo, jeigu būtų kaltas dėl kitos šeimos tragedijos - esą visą gyvenimą lydėtų aukos artimųjų priekaištai, galbūt net kerštas, pastangos "įkišti už grotų".
Tą tragišką popietę Nerijus vairavo tėvo automobilį "Audi". Kartu su seseria jiedu važiavo namų, esančių Klampučių kaime (Vilkaviškio raj.), link. Daugiau nei šimto kilometrų per valandą greičiu skridusiam automobiliui buvo telikę įveikti vos kilometrą. Darant lenkimo manevrą, jaunam vairuotojui, matyt, pritrūko patirties - jo vairuojamas nesuvaldytas "Audi" nuvažiavo nuo kelio sankasos ir apvirsdamas trenkėsi į pakelės medį. Beje - tryliktąjį, skaičiuojant nuo Klampučių kaimo pusės. Apmaudžiausia, kad tie medžiai auga ne vienas prie kito, o kas keliasdešimt metrų. Tačiau audinei buvo lemta pataikyti būtent į medį.
Rūta Gražulytė, iš metalo laužu tapusio automobilio gniaužtų išlaisvinta tik gaisrininkų dėka, patyrusi sunkius sužalojimus, po kelių valandų ligoninėje mirė. Ši tragedija šeimos gyvenimą tarsi būtų sustabdžiusi. Anot dukterį praradusios Vidos Gražulienės, "dabar viskas eina tik žemyn - sveikata, nuotaikos". Jos vyras Bronius Gražulis apie nelaimę kalbėti neašarodamas negali - dviguba nelaimė praktiškai užgesino visus puoselėtus šeimos planus, nėra noro ir rankos nekyla prie jokio darbo, prasmę prarado visos šventės.
- Dabar jau tik egzistuojame. Ar kada nors vėl galėsime gyventi - nežinau, - sakė Bronius Gražulis. - Kankinančios mintys ir nemiga - kasdieninis palydovas. Tai dviguba į namus atsėlinusi nelaimė! Niekam nelinkiu to patirti. Turbūt man jau reikia psichologo pagalbos, bet Vilkaviškyje tokio dirbančio specialisto nėra.
Ar nebuvo nė vienos minutės, kai dėl dukters žūties norėjosi į sūnų žiūrėti kaip į priešą? Nelinkę į didesnius išvedžiojimus Gražuliai atsiduso - tai tik dar labiau "apsargdintų" ir juodomis spalvomis nudažytų jų kasdienybę. Jie kaip tik dabar jaučia itin didžiulį Nerijaus dėmesį tėvams - studentas kiekvieną savaitgalį sugrįžta į namus, kad bendros nelaimės skausmas vieno kurio "nepribaigtų", kad nenutolintų namiškių vieno nuo kito. Skaudžios gyvenimo pamokos sukrėstas ir už ją teismo lygtinai nuteistas vaikinas (atidėta paskirtoji dvejų metų laisvės atėmimo bausmė) dabar vėl sėda prie automobilio vairo, tačiau yra be galo atsargus. Atmintyje - ne tik šiurpūs avarijos vaizdai ir paskutinysis pokalbis su iš skausmo kenčiančia seseria, bet ir kraupus įspūdis, matant į Rūtos karstą sudėtas jos draugių ką tik padovanotas gimtadienio dovanas. Šypsena Nerijaus veidu perbėga tik tuomet, kai jis užsimena apie sapnuose matytą seserį - linksmą, nerūpestingą, šiemet galėjusią patirti abiturientės džiaugsmus ir rūpesčius.
Pakeliui į linksmybes...
Gedulo bei kaltės jausmo apkartintas ir Kybartuose (Vilkaviškio raj.) gyvenančio pensininko Algimanto Trečioko (74 m.) gyvenimo saulėlydis. Bene prieš tris mėnesius Marijampolės priemiestyje įvykusioje avarijoje, kai A. Trečioko vairuojamas automobilis, iš šalutinio kelio įsukdamas į pagrindinį, susidūrė su kitu automobiliu, buvo sunkiai sužalota A. Trečioko žmona Danė (69 m.). Po geros savaitės moteris nuo patirtų traumų mirė. Ši nelaimė pensininkui buvo lemtinga - jis sunkiai pasiligojo ir be nuolatinės medikų bei artimųjų pagalbos dabar nebeišsiverčia. Sutuoktinių nelaimę lėmė atsitiktinumas - jiedu, važiuodami į Kaune gyvenančios Danės giminaitės gimtadienį, buvo pasiklydę naujajame Suvalkų - Marijampolės - Kauno kelyje. Ieškodamas trumpesnio kelio A. Trečiokas, matyt, buvo šiek tiek suirzęs ir nepakankamai dėmesingas. Viso to kaina - susidūrusių automobilių skrydis į pakelės griovį ir D. Trečiokienės gyvybei lemtingomis tapusios traumos. Anot A. Trečioko artimųjų, sveikatą visiškai praradusiam nelaimėliui dabar joks teismo nuosprendis nebūtų baisesnis už jau turimą bausmę - graužatį, kaltės jausmą ir našlio dalią. Už savom rankom užgesintą gyvenimą. Žmogui belieka pasidžiaugti, kad nuo jo nenusisuko vaikai.
Pernai netoli Kalvarijos miesto (Marijampolės apskr.) tragiškai pasibaigusi trijų jaunuolių kelionė automobiliu į linksmybes prie ežero taip pat paženklinta gedulu ir panašiomis nuotaikomis. Tuometinio Kalvarijos vidurinės mokyklos dešimtoko Tado Lenkausko (16 m.), dar neturėjusio teisės vairuoti, naktį nesuvaldytas automobilis, staiga kelis kartus apsivertęs, atsidūrė griovyje. Vairuotojas ir jo bičiulis, taip pat klasės draugė Renata Kasparavičiūtė (17 m.) iš mašinos iškrito. Patirti smūgiai merginai buvo lemtingi - bemaž po poros savaičių ji mirė Kauno klinikose. Medikų pagalbos tuoj po avarijos prireikė ir pačiam Tadui.
Renata - automobilį neleistinu greičiu vairavusio Tado pusseserės ir kartu krikšo motinos Laimos Kasparavičienės duktė, nuo mažų dienų augusi greta ir Tadui buvusi kaip sesuo. Tai jaunuoliui buvo baisiausia. Patirtas traumas gydęsis vaikinas tėvams nuolat kartojo norįs apsikeisti su Renata vietomis, o per merginos laidotuves ir po jų draugams prasitarė nebegyvensiąs.
- Tragedijos pasekmėmis mes tebegyvename iki šiol, - sakė penkis vaikus užauginusi Tado motina Angelė Lenkauskienė. - Pirmaisiais mėnesiais Tado nepaleidome iš akių, depresija jo nepalikusi ir dabar. Negalėdamas matyti tuščią Renatos suolą ir tikėdamasis sulaukti klasės draugų bei mokytojų priekaištų, galbūt iš anksto ir neplanuotų, Tadas net pakeitė mokyklą - dabar lanko Kalvarijos suaugusiųjų centro vienuoliktąją klasę. Jo liguistas būsenas mes patikėjome pedagogei dukteriai, studijavusiai psichologiją. Be jos nebūtume išsivertę. Tadas patyrė psichologinę traumą visam gyvenimui. Mums beliko džiaugtis, kad po nelaimės nepakito buvę santykiai su Renatos tėvais. Galbūt todėl, kad esame giminės, jie skaudžių pasekmių nenorėjusiam Tadui atleido, teisme prašė neskirti laisvės atėmimo bausmės. Žinoma, mūsų šeimos skausmo neįmanoma prilyginti Renatos artimųjų skausmui, tačiau ir mes, net ir turėdami sūnų gyvą, vis dėlto nesame laimingi - žinoti, kad prisidėjome prie kitos šeimos tragedijos yra didžiausia paties gyvenimo skirta bausmė.
Vlado GESAIČIO nuotraukos:
- Irmantas Paplauskas jaučia kaltę dėl tėvo žūties ne tik tada, kai susiduria su jo žvilgsniu - dabar jau tik iš nuotraukos
-Vienintelis Nerijaus Gražulio džiaugsmas - linksmuolę seserį Rūtą primenantys šviesūs sapnai
- Mirtiną avariją padariusio Tado motina Angelė Lenkauskienė neslepia ilgai sekiojusi depresijos kankinamą sūnų
2002 01 18
