Lolita KAMINSKIENĖ
Utenos rajono apylinkės teismo pirmininkės Nijolės Sušinskienės kabinete sėdėjo smulkutė, nedidelio ūgio, raukšlėto veido moterytė. Pažiūrėjus net nekiltų mintis, kad ji galėjo pagimdyti keturis vaikus. Nuspėti moters amžių nesiėmiau - alkoholis metus paslepia idealiai: girtaujančios moterys visada senos, susiraukšlėjusios ir išdžiūvusios.
Vargas dėl motinos
Gražinos Žilinskaitės šeima Utenos rajono vaikų teisių apsaugos tarnybos sąrašuose - senbuvė. Pirmieji signalai apie valkataujančią, geriančią motiną, turinčią keturis vaikus, tarnybą pasiekė dar 1994 metais. Inspektorių vizitai į Utenos rajono Kaniukų kaimą nuo tada tapo dažni. Gražina Žilinskaitė tikrai turėjo keturis vaikus, tačiau jais nesirūpino ir neaugino. Mažiausiajai mergaitei tada tebuvo dveji metukai. Vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektoriai, tikėdami stebuklu, kad ir visai degradavęs žmogus gali vieną dieną imti ir atsiplėšti nuo stikliuko, rašė Gražinai Žilinskaitei įspėjimus, aiškino, beldėsi į sąžinę, vis primindavo vaikus ir motinos pareigas. Kartą, radę motinėlę, kaip įprasta, prisigėrusią, netekę kantrybės paėmė tuo metu namuose buvusius tris vaikus ir išvežė į Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centrą. Bet toji išsiblaivė, apsikuopė namus, ir tarnyba vaikus grąžino. Tik neilgam.
Utenos rajono Užpalių seniūnijos seniūnas Vytas Jurka apie savo seniūnijos gyventoją rašė: "Gražina Žilinskaitė gyvena daugiabučiame name. Jos butas beveik tuščias, nėra nė vieno baldo, išskyrus viryklę, nėra elektros, šildymo. Namuose - nešvaru. Gražina Žilinskaitė už vaikus gautas pašalpas, tuoj pat pragerdavo. Neturėdama pinigų, valkatavo, vaikus palikdavo senai savo motinai prižiūrėti". Bet vaikams su močiute nebūdavę geriau. Kaimynų teigimu, jos abi - ir Žilinskaitė, ir jos motina - gerdavo vienodai, maistą mainydavo į alkoholį. 1999 metais Gražinos Žilinskaitės motina mirė.
Ilgai laukę ir nesulaukę stebuklo, Vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektoriai nusprendė, kad tą žaidimą reikia baigti. Be to, trys vyresnieji vaikai jau mokėsi Utenos specialiojoje internatinėje mokykloje, gaudavo joje visą valstybės išlaikymą. Tad mažiausioji mergaitė buvo atiduota į Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centrą. Šių metų birželio 28 dieną Gražina Žilinskaitė atvyko į Utenos rajono apylinkės teismą, pakoregavusį jos vaikų likimą.
Vaikai
Visi jie jau galėtų girtis nemaža gyvenimo patirtimi. Prie žodžio "patirtis" tenka prirašyti žodį "skaudi". Ketvertukas išgyvena dėl motinos elgesio ir girtavimo. Ypač Andrius, gimęs 1985 metais. Jam neseniai suteikta trečioji invalidumo grupė. Judita, gimusi 1979-aisiais, jau senokai turi antrąją grupę. Abu pastarieji ir Milda, gimusi 1989-aisiais, mokosi minėtoje specialiojoje internatinėje mokykloje. Andrius joje atsidūrė, kaip ir priklauso, septynerių, Milda - sulaukusi dešimties, o Judita ją lankyti pradėjo tik būdama vienuolikos metų. Iki to laiko mergaitės net nenutuokė apie skaitymą ar rašymą. Vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkė Gailutė Blažienė sakė, kad Milda ir Andrius, jei būti laiku integruoti į normalią mokyklą, dabar galėtų mokytis be didelių sunkumų.
Likimas bene palankiausias jauniausiajai Gražinos Žilinskaitės atžalai - Raselei, gimusiai 1992 metais. 1999-aisiais ją globoti pasiėmė Irmos Rutkauskienės šeima. Raselė pradėjo lankyti mokyklą, auga dideliame septynių vaikų būryje, yra sveika ir imli.
Globėją susirado ir Judita bei Milda. Jau antrus metus vasaras ir savaitgalius jos praleidžia pas Gražiną Veršelienę. Šias dukras Gražina Žilinskaitė susimylėjo aplankyti du kartus, o Raselės nėra mačiusi jau pustrečių metų. Teisme paaiškėjo, kad motina net nežino, kur gyvena jos duktė.
- Internatinėje mokykloje besimokantys trys G. Žilinskaitės vaikai siūlymą važiuoti aplankyti motiną laiko bausme, - sakė mokyklos socialinė darbuotoja Virginija Repečkienė. - Į namus mieliau važiuoja tik Andrius. Grįžęs jis pasakoja, kad valgyti neturėjo ką, kad maitino kaimynai, kad buvo labai šalta, o motina buvo dingusi kaip į vandenį. Iš neturėjimo ką valgyti Andrius eidavo vagiliauti. O į mokyklą grįždavo labai pykdamas ant motinos.
Teismas
Į teismą Gražina Veršelienė atsivedė ir savo globotines Mildą bei Juditą. Laukdamos teismo sprendimo, jos su dideliu susidomėjimu stebėjo savo motiną, lyg būtų žiūrėjusios į kažkokį ypatingą, anksčiau neregėtą objektą, bet nėjo prie jos ir nieko neklausė. Teisme G. Žilinskaitė, kaip ir reikėjo tikėtis, teigė savo vaikus mylinti, juos auginusi ir rūpinusis. Žinoma, ji ir negerianti, o jei kartais taip atsitinka, tai netyčia. G. Žilinskaitė vargiai atsiminė savo keturių vaikų gimimo datas. Motinos veide nebuvo matyti nė pėdsako susirūpinimo, kad savo vaikams liks tik biologine motina.
Teismo sprendimu G. Žilinskaitės teisės į tris nepilnamečius vaikus - Mildą, Raselę ir Andrių - buvo laikinai apribotos, priteisti alimentai jiems išlaikyti. Kitas žingsnis, pasak Vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkės, - kreipimasis į teismą (po metų) dėl neterminuoto G. Žilinskaitės motinystės teisių apribojimo. Mat stebuklo, kad motinėlė gegutė taps rūpestinga savo lizdo sergėtoja, matyt, nebus.
