Irena ZUBRICKIENĖ
Graudi Lietuvos statistika: keliolika tūkstančių vaikų, netekusių gimdytojų rūpesčio gyvena valstybės įstaigose ir laikiną globą suteikusiose svetimose šeimose. Kone kiekvieno rajono Vaikų teisių apsaugos skyriuose (VTAS) esančiuose žinynuose - po keliasdešimt šeimų, kurių vaikai priversti augti atskirai, nes tėvai juos yra paleidę į gyvenimą kaip daiktus, kuriuos galima bet kada numesti ir bet kada vėl pasiimti.
Skaudi patirtis tramdo džiugesį
- Ne visada džiaugiamės motinomis, kurioms teismas sugrąžina anksčiau atskirtus jų vaikus, - neslėpė Marijampolės VTAS specialistas Gintautas Pajaujis. - Mat be galo skaudu, kai į šeimą grąžintieji vaikučiai netrukus vėl paimami iš šalčiu, badu, alkoholiu ir prievarta - nesuvokiama didžiule nemeile - dvelkusių namų. Vienos motinos įtikina neva pasikeitusios ir galėsiančios rūpintis savo vaikais, nes susirado nuolatinę pastogę ir įsidarbino, kitos - ne paslaptis - tai daro skatinamos religijos bendraminčių, trečios - prarastų pašalpų šauksmo, ketvirtos - neva sutikusios savo kasdienybės atramą - naują gyvenimo vyrą.
Tokias pesimistines išvadas VTAS darbuotojas daro iš savo darbo patirties. Anot G. Pajaujo, dešimtimis skaičiuojamos nerūpestingos, bet vis pažadais maitinančios motinos, iš kurių vaikai laikinai paimami po kelis kartus, kol galiausiai priimamas galutinis teismo sprendimas visam laikui apriboti motinystės teises. Vien pernai Lietuvoje tėvų globos neteko 3 209 vaikai. Tik kas tryliktas netekusysis tėvų globos buvo našlaitis.
Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Štai vienai marijampolietei atsitiesti padėjo Anoniminių alkoholikų klubas, į kurį ji ryžosi kreiptis pagalbos. Moteris jau ketvirtus metus gyvena blaivi ir rūpinasi susigrąžintais vaikais. Kita suvalkietė irgi pakilo iš alkoholio liūno, nes susirado negeriantį ir ją pamilusį vyrą. Deja, naujuose poros namuose neatsirado vietos moters turimiems vaikučiams, paliktiems globos įstaigoje. Trečia karinga marijampolietė irgi įtikino teismą esanti atsisveikinusi su savo palaida praeitimi ir susigrąžino Alytaus kūdikių namuose daugiau nė metus augusią dukrelę, tačiau netrukus atskubėjo į VTAS pasiteirauti, ar nebūtų galima mažylės įkurdinti... savaitiniame vaikų darželyje...
Praeities dešimtmetį norėtų ištrinti
"Maloni išimtis ir vilčių viltis," - šitaip G. Pajaujis pasakė apie Liudvinavo seniūnijoje, netoli Kūlokų kaimo, gyvenančią Birutę Kmieliauskienę (36 m.), dabar šešių dukterų mamą. Moteris kitokiomis akimis pradėjo vertinti savo gyvenimą tik tada, kai pasijuto besilaukianti šeštosios - Viktorijos (dabar 4 mėn.).
Birutės praeityje - dešimt "juodų" metų, kuriuos, moters žodžiais, labai norėtųsi visiškai ištrinti iš savo biografijos.
Birutė - septynis vaikus pagimdžiusios motinos atžala. Taip jau susiklostė, kad du jauniausieji šeimos vaikai - Birutė ir brolis - užaugo vaikų namuose, nes tėvai skendo alkoholyje. Trokšdama kuo greičiau patirti, ką reiškia kasdien gyventi šeimoje ir turėti savo namus, Birutė, vos sulaukusi pilnametystės, ištekėjo. Sutuoktiniai gavo butą Kūlokų kaime, abu dirbo bendrovėje. Pamečiui gimė trys dukrelės, kurioms dabar 15, 14 ir 13 metų. Birutė neslepia: trūko meilės paskubomis sukurtoje santuokoje, vyras mieliau draugaudavo su buteliu, skriausdavo ją. Šioji pamažu irgi vis labiau klimpo į alkoholį - tai kompaniją vyrui palaikydavo, tai savo širdgėlą skandindavo.
Neblaivi kasdienybė tęsėsi ir pagausėjus šeimai - vėl pamečiui gimus dar dviem dukrelėms (dabar 8 ir 7 m.). Girtaujanti daugiavaikė šeima šiurpino neabejingus kaimynus. Šie vis pranešdavo į seniūniją apie šąlančias, badaujančias, be priežiūros paliktas mažyles.
Liudvinavo seniūnijoje ir VTA skyriuje - geras glėbys Birutės šeimos gyvenimą charakterizuojančių aktų ir protokolų. "Tušti, prismirdę puodai", "susikuitusi girta motina", "nešvarių skudurų migis", "šlapimo tvaikas", "iki sutinimo nušalusios rankytės", "malkų - nė pliauskos" - tokios iškalbingos detalės badyte bado tuos dokumentus skaitančiojo akis. Ir datos, liudijančios, kiek kartų mergytės buvo laikinai išgabentos į ligoninę ar į globos namus, kad atgautų sveikatą ir sustiprėtų. Prasiblaivydavusi motina verkdama dukras susigrąžindavo, pažadėdavo nebegerti ir šio pažado laikydavosi... porą savaičių...
Rado jėgų pakilti
Seniūnijos darbuotojos pasakojo, kad Birutės dukrelės landynėje virtusiais namais augo susigūžusios, tylios, baikščios. Apleistos mergaitės vis tiek mylėjo savo mamą - neretai vizitatoriams net pameluodavo motinos naudai. Šilto ir šalto mačiusios sesutės namuose patyrė ir skaudžių sukrėtimų. Štai vyresnioji, kartą prabudusi naktį, išvydo kilpoje kybantį savo tėvą... Mergaitės dėka tėvas buvo išgelbėtas. Netrukus po to visos penkios šeimos dukterys (4 - 14 metų) buvo įkurdintos Avikilų vaiko tėviškės namuose, o jų tėvams apribotos tėvystės teisės. Birutė ir į teismą atėjo neišsiblaiviusi...
Be dukterų likusi Birutė dar apie metus riedėjo vis žemyn. Ji nelankė vos už keliolikos kilometrų apgyvendintų dukrelių, nežinojo, kad globos įstaigoje mergytės greitai atsigavo, tarsi būtų atėjusios į visai kitą gyvenimą. Pedagogai prisimena: sesutės buvo klusnios, ramios, gabios, tik niekaip negalėjo pamiršti savo motinos...
Po metų Birutės gyvenime įvyko permainų. Pirmiausia ji išsikraustė iš su sutuoktiniu turėto, landyne paversto buto, išsiskyrė ir susigrąžino savo mergautinę pavardę. Tai buvo moters žingsniai, padiktuoti svajonių apie naują gyvenimo etapą su kitu vyru - ketveriais metais jaunesniu Vygantu, su kuriuo, beje, susipažinta irgi prie vaišių stalo. Meilės ir saugumo jausmų užvaldyta Birutė liovėsi gerti, pradėjo tvarkytis, atsargiai išsiaiškinusi naujojo draugo požiūrį į neištrinamą jos praeitį, išdrįso aplankyti savo dukreles.
Netrukus sesutės savaitgaliais mėgavosi naująja mamos gyvenimo aplinka, o paskui kartu praleido ir visą vasarą. Pernykštį rudenį į globos namus jos sugrįžo pailsėjusios ir laimingos, o darbuotojus nudžiugino šiltais pasakojimais apie "atsivertusią mamą".
- Jeigu būtume raginę Birutę susigrąžinti dukras, šiandien nė nesistebėtume, kad moteris sugebėjo tai padaryti, - pasakojo Marijampolės VTAS darbuotojai. - Tačiau Birutė viską darė pati. Ji susirado visuomeninę teisinę pagalbą teikiančius specialistus savivaldybėje ir pati pateikė prašymą teismui dėl grąžintinų dukrelių. Tai - retenybė mūsų darbe. Birutė visus įtikino galinti ištaisyti praeities klaidas. Nedingusi jos meilė vaikams dabar švenčia pergalę: jau geras pusmetis, kai Birutės dukterys, palikusios Avikilus, vėl gyvena su mama!
"Mes viską darome kartu"
Birutė, pradėjusi naują gyvenimo etapą, kartu laiko ir nelengvą viešumo egzaminą: priversta žinoti, kad praeities bėdos, kadaise išsprūdusios iš asocialios šeimos pastogės, dar ilgai ves į jos namus nuolat tikrinančius socialinius darbuotojus, domins mergaites auginusias auklėtojas, visuomenę. Šis dėmesys ypač nepatinka pernykštį gruodį oficialiu Birutės sutuoktiniu tapusiam Vygantui. Vyras linkęs skelbti savo taisyklę: po didinamuoju stiklu pakliuvęs žmogus sunkiai atsilaiko, praranda ramybę, negali atsikratyti laikinumo jausmo ir abejonių naštos. Būtent šie visi jausmai, anot Vyganto, yra didžiausi priešai Birutės ir jo kasdienybėje, susigrąžinus žmonos dukteris ir susilaukus pirmos bendros atžalos.
Naujieji Birutės ir Vyganto namai, nors ir nuomojami, tačiau džiugina: švara, tvarka, padarytas remontas, dukterims paskirtas atskiras kambarys. Skaudžios praeities šleifą tebetraukianti moteris tvirtino, kad už dabartinę savo laimę ji dėkinga tik Vygantui ir jo motinai bei seserims, priėmusioms "tokią moterį". Anytą Onutę Birutė laiko tarsi antrąja savo motina, iš kurios vis dar mokosi gyventi šeimoje.
Nedaugžodžiavusi moteris patikino esanti labai laiminga - jaučianti palaimą ir ramybę tokiuose namuose, apie kokius svajodavo dar vaikystėje. Birutės rūpestis - atiduoti jausmų skolą savo dukroms, porą trapios vaikystės metų priverstoms klausytis svetimų žmonių tariamo "labanakt" ir "labas rytas".
Svetimi vaikai sušildė namus?
Susigrąžinti globos įstaigoje augusius vaikus pavyko ir šiuo metu Miknonių kaime (Gudelių sen., Marijampolės sav.) gyvenančiai Rasai Mažeikienei (45 m.), penkių vaikų motinai.
Prieš porą metų Rasa, staiga likusi našle, nebuvo norima anksčiau turėtuose namuose - Alytaus rajone, pas sugyventinio artimuosius. Kaip tik tuo metu keturi moters vaikai buvo apgyvendinti Alytaus globos namuose, tad jai su jauniausiąja dukrele, tuomet dar nė pirmojo gimtadienio neatšventusia, buvo lengviau ieškotis naujos pastogės. Rasa tikėjosi laikinai apsistoti pas tetą Gudeliuose, tačiau tuomet likimas lyg tyčia pakišo pažintį su miknoniškiu Gintu (57 m.).
Dvylika metų vyresnis vyras kaime žinomas kaip nešeimininkiškas ir neūkiškas, išgeriantis, niūrus vienišius, iš pradžių trikdė Rasą, gavusią jo pasiūlymą gyventi kartu, tačiau po dviejų mėnesių moteris apsisprendė. Jai labiausiai imponavo, kad Gintas siūlė savo pastogę ne tik jai, bet ir visiems penkiems jos vaikams.
Pora nepaisė pasklidusių kalbų, kad Rasos vaikai vienišiaus namuose reikalingi tik kaip nuolatinių pajamų (pašalpų) šaltinis. Moteris tiesiog pasinaudojo gyvenimo proga, pamėtėjusia viltį gyventi kartu su vaikais. Tiesa, Ginto ji nelaiko sugyventiniu - vadina geraširdžiu draugu, ištiesusiu pagalbos ranką.
Rasa nelinkusi pripažinti savo praeities klaidų - dėl globos įstaigoje buvusių įkurdintų vaikų ji kaltina tik savo jau mirusį sugyventinį. Esą ji tuomet gulėjusi ligoninėje, o vaikų tėvas apleidęs mažylius - šie, neprižiūrėti ir alkani, atsidūrę vaikų namuose. O paskui juose ir pasilikę, nes Rasa likusi be pastogės.
Kai Ginto namuose pagaliau įsikūrė ir keturios Rasos atžalos (vyriausioji, 13 metų, dukrelė nepanoro grįžti pas mamą ir "svetimą dėdę" - liko globos namuose), jie tapo seniūnijos ir VTAS darbuotojų bene dažniausiai lankoma vieta. Atrodė, kad Rasos kasdienybė klostosi palankiai - vaikai pavalgę, turi daug vietos savo žaidimams, neskriaudžiami. Ir Gintui tuokart teko pagyrų: vienišius, per dešimt pastarųjų metų palaidojęs dvi savo gyvenimo moteris ir likęs be vaikų (vienintelis Ginto sūnus globojamas pas gimines), esą tarsi būtų pražydęs - tapo linksmesnis, tvarkingesnis. Jis mėgo kartoti, kad namus sušildė Rasos vaikai.
Tačiau seniūnijos darbuotojai, dėl Rasos vaikų neretai besilankantys Ginto namuose, vis dėlto neslepia: džiaugtis turbūt paskubėta. Vis dažniau seniūniją pasiekia kalbos, kad ir Gintas, ir Rasa geria, o mažyliai palikti likimo valiai. Per porą pastarųjų metų Rasos šeima įgijo vienos iš daugiausia problemų seniūnijoje keliančios šeimos vardą.
- Rasa yra pakankamai rūpestinga motina ir myli savo vaikus, bet ta meilė kažkokia savotiška: deramas dėmesys atžaloms skiriamas tik tuomet, kai nebėra sąlygų išgerti, - pasakojo VTAS darbuotojai.
Moteriai vis dažniau primenama, kad netrukus ji savo kasdienybėje vėl gali likti be vaikų. Be itin retai matomos pirmagimės dukters, savo noru likusios Alytaus vaikų globos namuose, dabar Rasa vis rečiau susitinka ir vienuolikmetę savo dukrelę, kurios kasdienybę jau ne vieną mėnesį šildo tikra mergaitės teta, oficialiai tapusi jos globėja. Seniūnijoje kalbama, kad ir kiti ūgtelėję vaikai, suvokdami, jog esama kur kas šiltesnių namų, greičiausiai patys pakels sparnus iš gimdytojos lizdo...
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Birutė Kmieliauskienė, pagimdžiusi šeštą dukrelę ir susigrąžinusi penkias pirmagimes, tiki užbraukusi juodą savo praeitį
- Rasa Mažeikienė nesupranta, kodėl jai neleidžiama gyventi "be priežiūros"
2006 08 18
