- pastoji, pirmaisiais mėnesiais toksikozė - kas rytą "gąsdini" klozetą ir galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- nešioji kūdikį, moterų konsultaciją tiesiog užverti tyrimais bei visokiais kitokiais formalumais ir galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- išauga pilvukas, kuris tau trukdo miegoti, gulėti, sėdėti, vaikščioti ir pan., tau spardo kepenis ir inkstus (iš vidaus), niuksais neleidžia ilgiau pasėdėti vienoje vietoje, devintas mėnuo... ir tu galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- paskui tave atveža į gimdymo namus, tau siaubingai skauda, bloga, tau norėtųsi, kad geriau jau nušautų, ir vis galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- po 12-16 valandų tave guldo ant gimdyklos stalo ir be perstojo komanduoja: "Stanginkis!", "Nesistangink!", o tu automatiškai vykdai nurodymus tebegalvodama: "Kada visa tai baigsis?"
- paskui tau parodo kūdikėlį, švariai perrengia, veža į palatą, tu alpsti iš nuovargio, užmiegi... Staiga tave budina ir atneša kažką. Kažkokį ryšulį. Tu nesuvoki, kas tai ir kam tau tai atnešė. Tau paaiškina, kad tai tavo kūdikis ir jį reikia pamaitinti, o paskui išeina. Kadangi esi protinga ir išsilavinusi moteris, žinai, kad mažyliai maitinami krūtimi. Į mažutę rausvą burnytę kiši savo spenelį ir, jei pasiseks, mažylis pats susipras, kad tai yra maistas. Paskui jį tau maitinti atneš kas tris valandas (net ir naktį). Tarpais tarp maitinimų tau atrodo, kad juo blogai rūpinasi, ir tu svajoji kuo greičiau su juo grįžti į namus. "Kada visa tai baigsis?"
- ilgai laukta išrašymo iš gimdymo namų diena. Gėlės, sveikinimai, linkėjimai... Grįžti su juo į namus, jis pradeda verkti, tu nežinai, kaip jį nuraminti... Pirmoji naktis. Neužsnūsti nė minutės ir galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- antras mėnuo... Tau "važiuoja stogas" nuo nemigos (jis valgo dažniau nei kas trys valandos), o kai nevalgo - verkia arba jį reikia vežti į lauką, arba perrengti, maudyti, skalbti vystyklus. Tu jau nebežinai, kur diena, o kur naktis, ir be paliovos galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- jis pradeda miegoti po 8-10 valandų per naktį. Bet pradeda... šliaužioti (vaikščioti), bėgioti. Dėl viso to tu perkaustai savo butą, viską (ką tik įmanoma) sukeli į 1,5-2 metrų aukštį. Ir galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- jis išmoko prisistumti kėdę, kad pasiektų viską, ką nuo jo slepi. Jis užverčia tave klausimais, į kuriuos visa išsivysčiusi žmonija nežino atsakymų, jis flomasteriais išpiešia visus tapetus, jis žirklėmis nukarpo katinui ūsus, o tu galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- jis eina į pirmąją klasę. Tu padedi jam ruošti pamokas, eini į tėvų susirinkimus, visas kuklias santaupas išleidi jo knygoms, vadovėliams, sąsiuviniams, ginčijiesi su mokytojais, jaudiniesi dėl jo gabumų, pasirengimo stojimui į aukštąją mokyklą ir galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- tu eini su juo į stojamuosius egzaminus, saujomis ryji validolį, kol jis raštu laiko matematikos egzaminą, geri korvalolį, kol atsakinėja fiziką, ir galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- jis studijuoja, turi savų interesų, į namus parsiveda draugų ir draugių, ruošia vakarėlius, diskotekas, linksminasi. Nešdama į supirktuvę tuščius butelius galvoji: "Kada visa tai baigsis?"
- vieną gražią dieną jis parsiveda į namus ją ir sako: "Mama, tai mano žmona, mes greitai turėsime vaikelį"... Ir tu supranti, kad viskas tik... prasideda!..
