"Kaip brėkštanti aušra, lydima gaivinančios saulutės, žadina jauno pavasario gamtą, sukeldama gyvybę ir džiaugsmą, taip lietuviui 1918 metų vasario 16 diena amžinai švies ir kels jo galias. Toji data lietuvių tautos istorijoje turi palikti įamžinta aukso raidėmis, nes tai turi būti paskutinė užtvara šimtmečius trukusiai nelaisvei ir kančioms. Toji data yra vartai į naują gyvenimą", - taip apie vasario 16-ąją buvo rašoma 1940 metų vasario 15-osios Lietuvos šaulių laikraštyje "Trimitas". Tada dar buvo nežinoma, kad Lietuva gyvena paskutines laisvės valandas, kad vėl ateina juodi okupacijos laikai.
O kas vasario 16-oji yra šiandien, kai vėl gyvename laisvi?
Dingęs patriotiškumas
"Valstybinės šventės neteko prasmės, nes patriotiškumas mirė. Bent tokia mintis kyla į valstybės gyvenimą pažvelgus iš šono - į valstybės švenčių minėjimus susirenka vis mažiau žmonių, o ir ateina dažniausiai tie, kuriems neateiti dėl kokių nors priežasčių, tarkim, dėl užimamų pareigų, būtų nepatogu. Tuo labiau jog į akis krinta paradoksalus vaizdas - toli gražu ne kiekvienas atėjusysis moka Lietuvos himno žodžius, - rašo šių dienų "Anykšta". - Blogiausia, jog patriotiškumą kuo toliau, tuo sunkiau įsivaizduoti. O iš kur jis gali kilti, jei jo buvimas visiškai nepageidautinas? Reikia pripažinti, jog žodžiai, kuriuos kultūroje įprasta laikyti vertybėmis - "tėvynė", "šeima" ar koks "padorumas" - tėra tušti, nieko nereiškiantys žodžiai, jei už jų nestovi konkretūs pavyzdžiai. O kas dabar stovi už žodžio "tėvynė"? Surambėjusi hierarchinė piramidė, struktūra, kurioje visi kuo nors skundžiasi: studentai skundžiasi piktnaudžiaujančiais dėstytojais, dėstytojai - nesąžiningais studentais, verslininkai - "atkatais", politikai - viešumu, rinkėjai - po rinkimų su jais nesiskaitančia valdžia. Tarsi visi tampa svetimi, nemanantys, jog ką nors gali pakeisti. Dažnas, tai pajutęs dar mokyklos suole, vos atsiradus galimybei palieka šalį ir išvažiuoja į užsienį laimės ieškoti.
Konkretumo "patriotiškumui" nesuteiks švenčių proga iškilmingai pakeliama vėliava, šventos mišios ar šventės proga valstybės vyrų iš pareigos išlementa kalba. Tuo labiau, jog visas toks šventimas panašėja į nemokamą galimybę politiškai pasireklamuoti. Todėl ar reikia stebėtis, jog, pasak sociologų, karo atveju šalies neitų ginti net pusė šalies gyventojų?"
Kita vertus, taip nusigyvenome, kad daug kas jau nebežino net kas per šventė Vasario 16-oji. Todėl norėtume priminti kelis istorinius faktus iš doc. Sigito Jegelavičiaus straipsnio.
Vasario 16-osios Akto signatarai
Daug kam pažįstama 90 metų senumo nuotrauka, kurioje užfiksuota 20 įvairaus amžiaus vyriškių su Jonu Basanavičiumi viduryje. Ori, net paradinė, įprasto tų laikų stiliaus nuotrauka vaizduoja Lietuvos Tarybą po to, kai ji ūkanotą 1918 m. vasario 16 d. rytą pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
Lietuvos Taryboje, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniaus konferencija, buvo 20 visuomenės veikėjų. Kas juos siejo?
Pirmiausia visi jie - XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinio atgimimo veikėjai. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Daugelis buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, tapusios Mokslų akademijos pirmtake, nariai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, beveik visi buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti nariai, vadovai. Pradėjus steigti lietuviškas mokyklas, dažnas ėmėsi rengti lietuviškus vadovėlius.
Beveik visi signatarai gimė kaime. Negalima sakyti, kad jie buvo vienmečiai. Vis dėlto dauguma - tos pačios kartos žmonės. Konkretus jų amžius Vasario 16-osios Akto pasirašymo dieną buvo toks: iki 30 metų - 2, nuo 30 iki 40 metų - 8, nuo 41 iki 50 metų - 6, nuo 51 iki 60 metų - 3, Jonui Basanavičiui jau buvo 67 metai.
Pagal tikybą vaizdas buvo toks: 19 katalikų (jeigu kataliku laikysime ir J. Basanavičių, kuris buvo krikštytas, bet bažnyčios vengė; jis bene vienintelis su žmona gyveno tik sudarę civilinę santuoką); Jokūbas Šernas buvo evangelikas reformatas.
Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviai slaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protesto akcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimą stačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldas rusiškai.
Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus.
Koks signatarų likimas?
Iki karo pradžios mirė 5: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Dar trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje: Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, Jonas Smilgevičius. Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 m., pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys. Kiti - Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys - pasitraukė 1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kas Amerikoje...
Dar 6 signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos - Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas. Juos NKVD areštavo dar 1940 m. liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, Kazimierą Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje kažkur už Minsko sušaudė. Vladislovas Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime.
Aleksandras Stulginskis, Donatas Malinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti. Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko, 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. Kiti du nuo šeimų buvę atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 m. sušaudytas Sverdlovske.
Aleksandras Stulginskis lagerį ištvėrė (neretai dirbdavęs agronomu lagerių pagalbiniuose ūkiuose, šiltnamiuose), 1954 m. iš lagerio paleistas, bet ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje, 1969 m. mirė Kaune.
Abiejų banditinių režimų lagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940 m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 m. naciai ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, o paskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirė Kaune.
Taigi buvo sunaikinta Lietuvos valstybė ir sunaikinta trečdalis jos Nepriklausomybės Akto signatarų. Visi to Akto signatarai buvo ryškios asmenybės.
