Daiva NORKIENĖ
Kai prieš keletą savaičių Kauno organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba tikrino su labdara iš Vokietijos atvykusius sunkvežimius (ir aptiko kontrabandos), vos nekilo tarptautinio masto skandalas. "Akistata" gavo Vokietijoje leidžiamų kelių laikraščių iškarpas ir apstulbo. Pasirodo, teisėti pagal mūsų šalies įstatymus veikiančių pareigūnų veiksmai Vakarų žiniasklaidininkams kėlė... pasipiktinimą. "Tai baisu! Lietuva veržiasi į Europos Sąjungą, kurioje valstybių neskirs sienos ir nebus muitų, ir dar drįsta trukdyti bei tikrinti humanitarinės pagalbos teikėjus", - tokiomis ir panašiomis frazėmis mirgėjo užsienio spauda.
"Akistata" taip pat nutarė nelikti nuošaly - atliko žurnalistinį tyrimą apie gražų Raseinių savivaldybės ir vakariečių bendradarbiavimą.
"Išėdė"?
Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnyboje paprasta inspektore dirba Aldona Andrulienė. Anksčiau ši moteris vadovavo Raseinių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriui. Būtent šiam skyriui tarpininkaujant į rajoną įplaukdavo didelė vokiškos paramos dalis. Raseinių rajonas "susigiminiavęs" su Vokietijos Miulhauzeno sritimi, maždaug dešimtmetį bendradarbiaujama su Vokietijos Raudonojo Kryžiaus, "Žmonės padeda žmonėms" ir kitomis labdaringomis organizacijomis.
1997 metų vasario 13 dieną turtingasis užsienis žemaičiams "nuo Dubysos" atsiuntė labdaros kupiną "furą". Aldona Andrulienė, kaip Socialinės paramos skyriaus vedėja, deklaravo, tai yra pasirašė, muitinės dokumentus už 55 000 litų vertės siuntą. Kaip teigiama, buvo vėlus vakaras, todėl neturtėliams dovanas išskirstyti nutarta kitą dieną. Kad niekas jų neišgrobstytų, sukrovė saugoti vienos bendrovės sandėliuose. Jau rytojaus dieną Aldona Andrulienė labdarai priimti ir skirstyti sudarė trijų asmenų komisiją. Atvyksta komisijos narės į sandėlius, žiūri - labdara "nugaravusi". Vakare A. Andrulienės vadovaujamas skyrius perima dovanų už 55 000, rytą komisija jų užpajamuoja tik 18 000 litų vertės. Vagystė? Nepanašu. Mat šiuo metu skriaudžiamų vaikų teises ginanti, o tada rūpinusis neturtėliais A. Andrulienė apie trūkumą žinojo, tačiau triukšmo nekėlė.
- Vajetau, kas čia per įtarimai?! - "Akistatos" žurnalistės prieš kelias dienas kalbinta A. Andrulienė atrodė sutrikusi. - Nei aš žinojau, kas tuose automobiliuose buvo, nei aš skirsčiau! Atiduodavom Raudonajam Kryžiui, Blinstrubiškių aklųjų pensionatui, skudurų autobusiuku išsivežiodavo seniūnijos. Nieko gero tose siuntose nebūdavo - skudurai, sena technika. Kad aš ką nors būčiau iš jų paėmusi, niekas neįrodys.
Pasak A. Andrulienės, ji nežino, kodėl Raseinių rajono savivaldybėje nuo 1997 iki 1999 metų nebuvo užpajamuota labdaros būdu gautų materialinių vertybių už 891 000 litų.
- Kartą naktį viena labdaros siunta buvo iškrauta ir palikta saugoti prie Krašto istorijos muziejaus esančiuose sandėliuose. Budėjo pareigūnai. Aš pati savo akimis mačiau, kaip policininkai ne tiek saugojo, kiek namo vilko skudurus, buitinę techniką. Kitąsyk vėl: ateina pas mane tuometinis rajono ligoninės vadovas Rimantas Šagždavičius (šiuo metu triūsia Vilniuje, ligonių kasoje, - D. N.), kad pasirašyčiau muitinės deklaraciją. Iki aštuntos vakaro "neišleido" iš kabineto, reikalavo parašo, net pravirkdė, o aš priešinausi, nenorėjau pasirašyti už siuntą, kurios pati nepatikrinau ir nemačiau.
A. Andrulienė tikina, kad ji buvo naujokė tokiame darbe, "gal visko ir nežinojo", tačiau "nevogė" ir "nepritarė vagiantiems". Todėl ir tapusi negera savivaldybės administratoriui.
- Vieną sykį net tuometiniam merui Jonui Žukauskui (dabar dirbančiam Kauno AB "Stumbras" - D. N.) skundžiausi, kad mane savivaldybės administratorius vertė nusikalsti įstatymui. Buvo taip: ateina pas mane administratorius A. Maciukevičius ir prašo pasirašyti deklaraciją už vienai Kalnujuose veikusiai bendrovei atvežtą šaldytą žuvį. Klausiau, gal ta žuvis bus dalinama žmonėms, nes tai - labdara? "Nieko tu nesupranti, pasirašyk, ir tiek. Kitų rajonų socialinės paramos skyriai pasirašo", - pasakė administratorius. Nė už ką nesutikau, nervinausi, skundžiausi merui. Pamažu krizė tarp manęs, mano pavaldinių ir savivaldybės administratoriaus gilėjo. Į muitines vykdavo deklaruoti siuntų viena mano pavaduotoja, pasidariau "nereikalinga". Vilniuje studijavau antroje aukštojoje socialinį darbą. Tai man bebūnant sesijoje rajono laikraštyje pasirodė skelbimas, jog savivaldybė skelbia konkursą mano pareigoms užimti. Išėjau "savo noru"...
Labdara, kvepianti kontrabanda
Raseinių rajono savivaldybės galvoms rūpėjo labdaros skirstytojų vaidmuo. Prieš kelerius metus Vyriausybė sugriežtino maisto prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką tvarką, ir labdaros būdu įvežamoms maisto prekėms imti taikyti tokie pat reikalavimai kaip ir komercinėms. Jeigu tiesa, kad savivaldybė tarpininkaudavo kontrabanda (kaip labdarą) įvežant privačioms įmonėms skirtą maisto žaliavą, tai nauja tvarka kai kam turėjo labai nepatikti.
Pernai Seimo kontrolierius A. Valys nustatė, jog rajono savivaldybės mero pavaduotojas G. Mikolaitis (dabar jis LR Seimo narys) pasirūpino, jog Raseinių rajono savivaldybės taryba būtų įtraukta į Maisto prekių importuotojų registrą ir gautų higienos pasą verstis komercine-ūkine veikla. Amžiais negirdėta, kad savivaldybių tarybos verstųsi ūkine veikla, importuotų prekes! Minėtas tarybai išduotas dokumentas leido į Lietuvą importuoti iš užsienio ne tik maisto prekes, bet ir alkoholinius gėrimus! Tik po Seimo kontrolės įsikišimo neteisėtai išduotas leidimas iš savivaldybės buvo atimtas. "Akistata" turi duomenų, kad naudodamasi neteisėtai gautu higienos pasu savivaldybė per šešis 1999 metų mėnesius įsivežė iš užsienio 9,5 tonos įvairiausių maisto produktų. Kas sugebėjo jų tiek suvalgyti, jau nebesužinosime: mat to, kas iš žmogaus pasišalina virškinimo proceso eigoje, nei apskaičiuosi, nei užpajamuosi.
O dabar visų Raseinių vargstančiųjų žiniai - duomenys apie dingusią labdarą. Nuo 1997 iki 1999 metų nežinia kur "prapuolė" kaip labdara įvežtos šios prekės: 2,5 tonos langų ir durų, 55 000 litų vertės medikamentų, vietoje įvežtų 3 tonų siuvimo ir mezgimo mašinų (vertė - 21 000 Lt) tikslą pasiekė, tai yra buvo savivaldybės užpajamuotos, tik dvi 300 kilogramų sveriančios mašinėlės.
Pernai Vokietijos organizacija "Žmonės padeda žmonėms" raštu informavo Užsienio reikalų ministeriją, kad Raseinių žmonėms atvežė naujų ir naudotų batų, audinių, drabužių, tačiau nieko iš tos siuntos savivaldybė neužpajamavo. Paslaptingai dingdavo geresni rajono varguoliams skirti daiktai: 3 000 Vokietijos markių įvertinti baldai, gimnastikos įrenginiai, raseiniškiai net neįtaria, kad slepiant kontrabandos "galus", jų gaunami labdariniai skudurėliai kartais dokumentuose būdavo įvertinami fantastiškai brangiai (vienoje siuntoje jų kilogramas tapo vertas 17 Vokietijos markių, kitoje siuntoje dviračiai svėrė... po du šimtus kilogramų kiekvienas!). Korespondencija, kurią vokiečiai rajono savivaldybei perduodavo su kiekviena labdaros siunta (ten detalizuota, ką, kam ir kokiais kiekiais vokiečiai siunčia), neišsaugota arba sunaikinta tyčia.
Jėgos
Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos šiemet atliko patikrinimą Raseinių rajono savivaldybėje. Labai paslaptingoje "dingusių" labdarų istorijoje, be mūsų kalbintos A. Andrulienės, šmėžuoja ir kitos rajone garsios pavardės: Savivaldybės sekretoriaus Alfonso Maciukevičiaus, Ekonomikos ir verslo skyriaus vyr. ekonomisto Teodoro Bitės. Pavyzdžiui, T. Bitė, įtariamas klastojęs oficialius dokumentus, Mokesčių inspekcijai pateikė neteisingas deklaracijas. Tačiau savivaldybės veikėjus, ko gero, globoja pakankamai aukštos jėgos. Labdarų dingimo istorija susidomėjo Raseinių rajono apylinkės prokuratūra, "Akistatos" žurnalistė apie bylos tyrimo eigą teiravosi prokuroro Armino Elijošiaus. Tačiau šis griežtai atsisakė ką nors komentuoti. Mūsų žiniomis, byla nutraukta "nesant nusikaltimo sudėties".
