Laikraščio skaitytoja Rasa B. rašo, jog yra išsituokusi, viena augina keturis nepilnamečius vaikus. Buvęs sutuoktinis vaikams išlaikymo neteikia, jais visiškai nesirūpina. 1992 metais dviem vaikams buvo priteisti alimentai. Po to gimė dar du - jiems taip pat teismas priteisė alimentus. Buvęs vyras dirba nelegaliai, Darbo biržoje neįsiregistravęs. Iki šių metų vasaros įsiskolinimas vaikams išlaikyti buvo 35 625 litai. Laiško autorė yra bedarbė, gauna socialinę pašalpą ir daugiavaikėms šeimoms skiriamą pašalpą. Moteris prašo paaiškinti, ką reiškia Civiliniame kodekse numatyto straipsnio "Valstybės išlaikomi vaikai" (1, 2, 3 dalys) nuostatos? Kokie dokumentai reikalingi ir kur reikėtų kreiptis, kad laiško autorės vaikai būtų nuolat išlaikomi valstybės, jeigu ji yra bedarbė ir gauna tiktai minėtas pašalpas.
Civilinio kodekso 3.204 straipsnio "Valstybės išlaikomi vaikai" nuostatos: 1) Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. 2) Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė. 3) Valstybė, teikusi išlaikymą nepilnamečiams vaikams pagal šį straipsnį, turi atgręžtinio reikalavimo teisę išieškoti vaikui suteiktas išlaikymo lėšas iš vaiko tėvų ar kitų jo pilnamečių artimųjų giminaičių, jeigu jie neteikė vaikui išlaikymo dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis.
Minėtas straipsnis įsigaliojo 2002 metų sausio 1 dieną. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytos sąlygos, kai paramą nepilnamečiams vaikams išlaikyti teikia valstybė. Pagal šį straipsnį valstybės pareiga išlaikyti vaikus siejama su dviem sąlygomis. Pirma, vaikai negauna išlaikymo iš asmenų, privalančių juos išlaikyti pagal įstatymą, tai yra tėvų, senelių ar pilnamečių brolių ar seserų. Tai, kad negaunama išlaikymo šiuo atveju, reiškia, kad šių asmenų arba apskritai nėra, arba dėl jų priimto teismo sprendimo negalima vykdyti, nes jie yra nemokūs. Pagal šią normą turi būti visiškai negaunama išlaikymo. Jeigu vaikui teikiamas išlaikymas, tačiau ne visas, kiek jam priklausytų, valstybės pareigos neatsiranda. Antra, vaikas turi negauti išlaikymo ilgiau kaip mėnesį. Minėto straipsnio nuostatos gali būti įgyvendinamos perduodant vaiką valstybės ar savivaldybės vaikų globos įstaigoms, kur jis yra visiškai išlaikomas, mokant vaikui pašalpą, apmokant jo maitinimosi išlaidas mokyklinėje įstaigoje, kompensuojant socialiai remtinos šeimos išlaidas komunalinėms paslaugoms ir t. t. Taigi "išlaikymo" sąvoka apima bet kokios formos socialinę paramą, teikiamą pagal galiojančius teisės aktus. Be to, išlaikymo dydis ir formos priklauso nuo valstybės finansinės padėties. Asmuo, norėdamas gauti valstybės paramą šio straipsnio nustatyta tvarka, turi kreiptis į socialinės rūpybos instituciją pagal savo gyvenamąją vietą.
Trečiojoje šio straipsnio dalyje valstybei suteikiama teisė regreso tvarka išieškoti vaikui išlaikyti skirtas lėšas iš asmenų, privalančių tai padaryti pagal įstatymą, bet nevykdančių savo pareigos. Tačiau šią teisę valstybė turi tik jeigu asmenys, privalantys išlaikyti vaiką pagal įstatymą, šios pareigos nevykdė dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvarbiomis. Taigi jeigu teismas šias priežastis pripažins svarbiomis, valstybės regresinis ieškinys bus atmestas. Svarbiomis priežastimis gali būti pripažintos tik objektyvios aplinkybės - asmens, pagal įstatymą privalančio išlaikyti vaiką, sunki liga, nedarbingumas, ir t. t., kurios atsirado ne dėl to asmens kaltės.
