Albertas ONIŪNAS
Čiobiškio specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai pastaruoju metu atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Čia gyvenantys vaikai vadinami kankiniais, o pati įstaiga - sovietmečio citadele. Ir tai todėl, kad vaikai neseniai pirmąsyk apsilankiusiems Vaikų teisių apsaugos kontrolierei Gražinai Imbrasienei, o po jos - ir šalies prezidentui pasiskundė esą mušami, badu marinami karceriuose. V. Adamkaus frazė "Jei visa Lietuva pamatytų, ką aš čia mačiau..." tapo sparnuota. Prezidentas vaikščiojo po vaikų namus ir aikčiojo, besiklausydamas globotinių. Drauge su juo aikčiojo ir gausi palyda. Buvo konstatuota, kad jei vaikų globos namai yra tokie, tai geriau jų visai nebūtų. Garbūs ponai iš sostinės nepanoro išklausyti nei direktoriaus, nei šioje "citadelėje" dirbančių pedagogų. Direktoriui Almantui Piškinui beliko skubiai rašyti atsistatydinimo pareiškimą. Po kelių dienų, kai švietimo ir mokslo ministras grįš iš užsienio, bus svarstomas šis pareiškimas.
"Kumetynų" vaikai
Įdomu, kokių emocijų prezidentui sukeltų apsilankymas eiliniame kaimo "kumetyne", kur gyvena prasigėrę nūdienos kaimiečiai, ropoja utėlės, patalynės nėra, langai užkalti polietilenine plėvele, šeimininkai neišsiblaivo, o vaikai gyvena blogiau nei gero ūkininko kiaulės. Tačiau tokion vieton šalies vadovo niekas nenuves, nebent pas kokį stambų ūkininką. O būtent iš tokių apgriuvusių aštuonbučių "kumetynų" vaikai daugiausia ir pakliūva į Čiobiškį. Nieko gera gyvenime nematę, vogę, valkatavę, kai kurie - net jau ir žudikais tapę. Visuomenė šiurpsta, kai žiniasklaida praneša apie trylikametį, sadistiškai nužudžiusį pensininkę. Tas jaunasis žudikas neteisiamas, nes per jaunas, ir patenka į Čiobiškį ar kitą tokią pat įstaigą. Kaip su juo elgtis pedagogams, kai jis jau pajuto esąs nebaudžiamas? Tokioje šviesoje karceris kelioms valandoms ar parai už tai, kad žiauriai sumušė silpnesnį bendraamžį, neatrodo kažkas itin baisaus.
Prezidentas atvyko neįspėjęs
Globos namų direktorius Almantas Piškinas čia dirba jau septyniolikti metai. Auklėtoju, istorijos mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, mero pavaduotoju, galop - direktoriumi. Nuo ko viskas prasidėjo? Seime vyko konferencija "Aš prieš smurtą". Čiobiškio vaikai koncertavo konferencijos dalyviams. Prie A. Piškino priėjo G. Imbrasienė ir pasakė turinti tam tikros informacijos, kurią norėtų patikrinti nuvažiuodavusi į Čiobiškį. Kada konkrečiai atvažiuos - nepasakė. Lyg tyčia, atvažiavo tą dieną, kai A. Piškinas buvo išvykęs. Netrukus žiniasklaidoje pasirodė pirmoji informacija apie baisias sąlygas Čiobiškyje. A. Piškino žiniomis, kiek anksčiau G. Imbrasienė apsilankė Veliučionyse, kur yra tokie pat vaikų globos namai. Patys vaikai pripažįsta, jog ten daug blogesnės sąlygos nei Čiobiškyje, tačiau joks skandalas nekilo. Po kelių dienų Čiobiškin atvyko ir prezidentas. A. Piškinas žinojo, kad ruošiasi atvykti korespondentai, todėl išvakarėse vaikus įspėjo, kad gerai pagalvotų, prieš ką nors sakydami. Apie tai, kad atvažiuoja ne tik korespondentai, bet ir V. Adamkus, jo sekretorė pranešė likus 15 minučių iki to momento, kai prezidentinis limuzinas įlingavo į prastą gatvelę miestelio pakraštyje. A. Piškino nuomone, vaikai svečiams pasakė daug netiesos. Izoliatorius yra, niekur nuo to nedingsi, bet už menkus prasižengimus tikrai ten vaikų niekas nesodina. O mušimas guminėmis žarnomis - tai jau visai fantastika.
Globotiniai - sutrikusios psichikos
Pasakodamas apie savo globotinius, A. Piškinas pateikė daug pavyzdžių. Štai vienas vaikas grįžo iš namų po atostogų, bet draugams neatvežė cigarečių. O jos čia turi aukso vertę, nes bemaž visi globotiniai rūko nuo 5-6 metų. Taigi tas vaikas buvo nuvestas į tualetą ir sumuštas. Ką tokiu atveju daryti su mušeika? Yra bausmės ir be izoliatoriaus - už kiekvieną prasižengimą vaikams nuimama balų (už gerą elgesį - pridedama) ir po savaitės išvedamas vidurkis. Tik kai kuriems ant tų balų nusispjaut. Vienas Čiobiškio globotinis pabėgęs iš įstaigos su sėbrais apiplėšė net 31 žmogų. Buvo nuteistas, pagal amnestiją paleistas. Netrukus Šiaurės Lietuvoje nužudė du senukus. Štai kas, A. Piškino nuomone, yra nebaudžiamumas.
Daugeliui globotinių (28 vaikams) yra diagnozuoti įvairūs sutrikimai: protinis atsilikimas, elgesio patologija, socializuotas elgesio sutrikimas ir panašiai. Kai kurių diagnozės ir baisesnės. Vienas vaikas, Laisvūnas, buvo nuolat kamuojamas haliucinacijų. Išvežamas į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, kiek pagydomas ir vėl čia grąžinamas. Jis lakstė stogais, buvo įlipęs į katilinės kaminą. Kai jam pablogėdavo, nulėkdavo ant upės ledo ir grasindavo - jei kas prisiartins, treptels koja, ledas įluš ir paskęs. Jis tokiais laikotarpiais buvo pavojingas ir sau, ir kitiems. Nori nenori kelioms valandoms reikėdavo uždaryti į izoliatorių. Ne nubausti, o kad būtų apsaugotas ir jis pats ir kiti. Tačiau šiaip Laisvūnas itin gražiai piešė, puikiai žaidė šaškėmis. Kartą atvykusi žinoma televizijos žurnalistė labai gražiai su juo pasišnekėjo, pasigrožėjo piešiniais. Laisvūnas paprašė iš jos 5 litų. Kam? Flomasteriams. Žurnalistė sakė tuojau nueisianti ir nupirksianti. Laisvūnas - ne, jam tų penkių litų reikia. Ji vis tiek nuėjo, nupirko ir atnešė. Laisvūnas: "Eik tu na... su savo flomasteriais, man pinigų reikia..."
"Džiaukitės, kad nepadegiau"
Birželio mėnesį namo atostogų buvo išleistas toks Antanas. Jis jau buvo teistas lygtinai, nereikėjo jo išleisti, bet... vaiko teisės bus pažeistos. Tai tas Antanas nuvažiavo iki namų, susirinko krūvą draugų, naktį sugrįžo ir apvogė globos namus - išnešė kompiuterius, televizorius, šiaip turto už 18 000 litų. Vėliau vagys buvo sulaikyti. A. Piškinas Antano klausė: kodėl vogė televizorių, kurį jis ir jo draugai žiūrėjo? Antano manymu, nieko čia tokio, jis juk galėjo po vagystės ir padegti pastatą. Bet nepadegė. Suprask - dėl to džiaugtis reikėtų... A. Piškiną žeidžia kaltinimai, kad esą neleidžiama vaikams susitikti su tėvais. Tegu tik tie tėvai atvažiuoja. Bet jie neskuba. Jei kuris paskambina telefonu ir pasidomi, kaip sekasi vaikui, tai jau labai gerai. Tiesa, ne per seniausiai buvo viena mamytė, kuriai atimtos motinystės teisės. Po pasimatymo su vaiku ji paprašė leidimo nusivesti jį į parduotuvę. A. Piškinas leido, tik įspėjo nepirkti svaigalų ir rūkalų. Po keliolikos minučių direktoriui paskambino pardavėja ir pranešė, kad moteris su globotiniu ką tik pirko 5 pakelius "Primos". Toji mama buvo atvykusi, nes ketino per teismą susigrąžinti vaiką, motinystės teises, žadėjo negerti, pasitaisyti. Tačiau kai prieš teismą globos namų darbuotojai aplankė ją namuose, rado visiškai girtą. Ir į teismo posėdį mamytė neatvyko.
Užaugę taps "verchais"
Ne per seniausiai televizija rodė reportažą, kai Kaune būrys policininkų įkalbinėjo jaunuolį nešokti nuo tilto. Pareigūnams pavyko jį sučiupti ir neleisti nusižudyti. Tai - Kolia, buvęs A. Piškino auklėtinis. Sunkiai su juo ėjosi susitvarkyti Čiobiškyje. Vėliau, pradėjęs gyventi savarankiškai, jis iš savivaldybės gavo bendrabučio tipo kambarėlį ir 5 000 litų pašalpą. Įsigijo šaldytuvą, televizorių - gyvens žmogus. Bet nepraėjo ir mėnuo, kaip Kolia viską pragėrė ir atsidūrė ant tilto. Yra ir kitokių pavyzdžių. Buvo toks Eugenijus, kaip ir kiti, vagiliavęs, valkatavęs. Tačiau išėjęs iš globos namų, vaikinas baigė kultūros mokyklą, sukūrė šeimą, studijuoja Klaipėdos konservatorijoje. Prieš kurį laiką skambino A. Piškinui, pranešė, kad jam gimė sūnus. Direktorius mano, kad dėl tokių atvejų ir verta dirbti, stengtis. Bėda, kad daugiau blogų pavyzdžių. Pernai buvo labai baisūs aštuntokai. Pusė jų teisti, svajojantys kuo greičiau pakliūti į kalėjimą. Puikiai žinantys, kas yra "gaidžiai", "ožiai", "verchai". Kai kurie jau tatuiruočių pasidaryti spėję. Ir tai nenuostabu - daugelio tėvai ir broliai yra nuteisti, tad jų svajonių tikslas - pakliūti į koloniją ir ten tapti "verchu". Vargu ar galima čia ką nors pakeisti. Tie aštuntokai, ir ne tik jie, mokytojoms ramiausiai pasiūlo "čiulpti" ir nesidrovi nurodyti, ką čiulpti, jei kas nepatiko.
Nekenčia "mentų"
Vienas vaikas, Jonas, buvo atvežtas į Čiobiškį iš Kariotiškių sąvartyno. Jam čia viskas atrodė keista ir nenormalu - valgyti, mokytis, miegoti nustatytu laiku. Kurį laiką pabuvęs, pabėgo į savo sąvartyną. A. Piškinas nuvyko tenai su policijos pareigūnu. Tačiau sąvartyno gyventojai išvadino pareigūną "mentu" ir pasiūlė sumušti. Taip ir liko tas vaikas ten gyventi. Gyventi, kaip buvo įpratęs.
Į Čiobiškio vaikų globos namus prieš kurį laiką buvo atvykęs tuometinis šalies policijos generalinis komisaras V. Račkauskas. Jis bandė bendrauti su auklėtiniais, aiškino apie policijos darbą. O auklėtinių klausimai buvo tokie: "Mente", kiek uždirbi? Kodėl jūs, "mentai", mušat vaikus?" Galop pasigirdo ir įprastas siūlymas "pačiulpti". Dabar, jau po visų skandalingų įvykių, į globos namus užėjo vietinis policininkas. Ant suolelio sėdėjo globotinis ir valgė obuolį. Tik pamatęs uniformuotąjį, vaikas nė sekundės negalvodamas šveitė obuolį pareigūnui į galvą. Laimei, nepataikė. Daugelio vaikų, galima sakyti, genuose užprogramuota neapykanta ne tik policijai, bet ir pačiai valstybei.
Prezidentas Valdas Adamkus, sakydamas, kad geriau visai nereikia globos namų, nei jie bus tokie kaip Čiobiškyje, iš dalies teisus. Nes vargu ar gali būti kitokie globos namai mažiesiems nusikaltėliams. Jie niekada netviskės taip, kaip tviska Prezidentūra.
