Albertas ONIŪNAS
Praėjusiame numeryje rašėme apie šalies prezidento V. Adamkaus bei vaikų teisių kontrolierės G. Imbrasienės vizitą į Čiobiškio specialiuosius vaikų globos namus. Susidūrę su gyvenimo realybe, aukšti pareigūnai sureagavo fariziejiškais svaičiojimais ir tuo šiek tiek prajuokino tautą. Tuo tarpu šalyje yra dar trys tokio pat profilio specialieji globos namai. Jie įsikūrę Šiaulių rajone, Gruzdžiuose, Vilniuje (mergaičių) bei Vilniaus rajone, Veliučionyse. Pastaroji įstaiga sovietmečiu buvo kraupiausia mažiesiems nusikaltėliams. Kaip yra dabar?
Tvora - nuo vagių
Veliučionių specialieji vaikų globos namai įsikūrę buvusiame kalėjime. Jis veikė lenkų okupacijos laikais. Vėliau čia visą laiką įvairiais pavadinimais buvo specialiosios vaikų įstaigos. Teritoriją juosė tvora su spygliuota viela viršuje, o prie įėjimo - nedidelis dviejų aukštų namelis su praėjimu, karceriais ir kitais kolonijai būdingais elementais. Dabartinis šių namų direktorius Justinas Šorys tvirtina, kad visa tai liko praeityje. Seniai nebėra spygliuotų vielų, o ir pačios tvoros galima būtų atsisakyti, mat perlipti ją tėra vienas juokas, jei jau kuris nori pabėgti. Tvora daugiau reikalinga norint bent kiek apsisaugoti nuo neprašytų svečių iš išorės - vagių, valkatų ir panašiai. J. Šorio teigimu, nėra ir karcerių - be jų puikiai apsieinama. Kontingentas čia toks pat kaip ir Čiobiškyje, todėl yra niekaip nepasiduodančių auklėjimui vaikų. Kai jau visos galimybės išnaudotos, toks vaikas iš čia tiesiog išrašomas. Vėliau dažnas ašaroja, bet būna jau vėlu. Vienas toks iš atostogų grįždavo išgėręs, uostė klijus. Jam jau buvo 17 metų, tad teko išvyti.
Bėga, nors tu ką...
Praėjusiais mokslo metais buvo 78 globotiniai 30 kartų iš globos namų kas nors bėgo. Šiais mokslo metais dar niekas nėra pabėgęs. J. Šorys viliasi, kad pabėgimų skaičius ryškiai mažės. Mat įstaigoje gauta lėšų Jungtinių Tautų nepilnamečių justicijos reformai vykdyti. Tai apima ir amato mokymą, ir gyvenimo bei buities sąlygas. Itin svarbu, kaip vaikai gyvena ne pačios buities prasme, o jų tarpusavio bendravimas. Kai jie yra viename dideliame būryje, sukontroliuoti be galo sunku - veši kalėjimo papročiai ir žargonas. Todėl stengiamasi, kad vaikai gyventų po vieną ar du kambariuose, į kiekvieną bendrabučio aukštą būtų atskiras įėjimas ir skirtingų amžiaus grupių vaikai tarpusavy bendrautų kuo mažiau.
Beviltiška kova
Pokyčiai įstaigoje vadinami Ugdytinių veiklos ir gyvenimo individualumo plėtros programa. Ji yra nusižiūrėta nuo skandinaviškojo modelio. J. Šoriui yra tekę būti Švedijos specialioje vaikų globos įstaigoje. Žinoma, ten tokie vaikai gyvena ne tokiomis sąlygomis. Kotedžai 5-6 vaikams, puikios dirbtuvės, kur galima pasirinkti, kokio amato mokytis. Vienas pagrindinių akcentų - kuo mažiau vaikų vienoje vietoje ir kuo daugiau darbuotojų. Bausti stengiamasi kuo mažiau. Turi ir jie vadinamąjį krizės kambarį, kuriame sienos yra minkštos ir padaryta viskas, kad psichikos sutrikimo apimtas vaikas negalėtų susižaloti. Be abejo, tai nėra kas nors panašaus į karcerį. Vaikams organizuojamos išvykos jachta aplink pasaulį. Mums tai atrodo fantastika. Tačiau nors ir sukurtos rojaus sąlygos, 75 procentai auklėtinių po to vis tiek pakliūva į įkalinimo įstaigas. Amerikos mokslininkai atliko tyrimus, kuriais nustatė, kad žmogų galima pakeisti tik 15-17 procentų. Likusioji dalis liks tokia pat. Bet švedai mano, jog ir dėl tų 25 procentų, kurie tampa normaliais žmonėmis, verta kovoti.
Pas mus nėra statistikos, kiek specialiųjų vaikų globos namų auklėtinių anksčiau ar vėliau patenka į įkalinimo įstaigas. Sovietmečiu buvo skelbiama, kad kas antras. Tačiau, atsižvelgiant į švedų skaičiavimus, realus skaičius galėtų siekti 98-99 procentus.
Žiniasklaida trukdo dirbti
Kadangi J. Šorys beveik įtikino, kad su auklėtiniais bendraujama tik gražiuoju, nereikia nei karcerių, nei fizinių bausmių, paklausėme, kas yra daroma, kai koks auklėtinis pasiūlo mokytojai "čiulpti". J. Šorys buvo kategoriškas - tai ne auklėtinio, o mokytojo problema. Tokiam darbuotojui pasiūloma išeiti iš darbo. Jei nesugeba pasiekti, kad vaikai bent jau minimaliai jį gerbtų, tai yra ne toks pedagogas, kuris gali šioje įstaigoje dirbti. Juolab norinčiųjų yra labai daug. Į vieno auklėtojo vietą pretenduoja iki 20 kandidatų, skelbiamas konkursas. Šiuo atžvilgiu sostinės pašonėje esantys Veliučionys žymiai pranašesni už gūdžios provincijos Čiobiškį. Dėl šios priežasties direktorius yra garantuotas, kad darbuotojai brangina darbo vietą ir jokios kalbos negali būti apie kokius nors antausius ar kitokį smurtą prieš auklėtinius. Įstaigoje nuolat vieši ministerijos atstovai, žiniasklaida, tad jei būtų kitaip, vaikai tikrai išsipasakotų. Tiesa, pastaruoju metu padidėjęs žiniasklaidos dėmesys neigiamai veikia ir vaikus, ir darbuotojus. Pasijutę dėmesio centre, vaikai įžūlėja ir vis dažniau teškia: "O ką jūs mums padarysite?"
"Verchais" netapo
Pravieniškių bendrojo režimo kolonijoje yra 9 buvę specialiųjų vaikų globos namų auklėtiniai. Direktoriaus pavaduotojas auklėjamajam darbui Lionius Demjanovas sako, kad šie kaliniai nuo kitų niekuo nesiskiria. Yra kolonijoje specialus būrys, kur izoliuoti laikomi drausmės pažeidėjai ir nusikalstamų grupuočių nariai. Jei kalbėtume apie norinčiuosius tapti "verchais" ir vadovauti kitiems, tai visi tokie ir yra šiame būryje. Tačiau 14-ajame nėra nė vieno iš specialiųjų globos namų. Jei kur nors Čiobiškyje svajojama apie karjerą nusikaltėlių pasaulyje, tai tos svajonės yra nerealios.
Prisimena tik smurtą
Kolonijoje bausmę atliekantis Stanislovas Vinogradovas Veliučionyse buvo prieš penkerius metus. Geriausiai jam įsiminė karceris, esantis prie įėjimo į įstaigą. Ten buvo dvi kameros be jokių gultų, gulėti tekdavo ant grindų, pasitiesus čiužinį. Būdavo šalta, nes viršutinius drabužius prižiūrėtojai atimdavo. Maistas būdavo neblogas, bet viena prižiūrėtoja išimdavo kotletus, mėsą iš sriubos ir sušerdavo šunims. Kiti taip nesielgdavo. Karceryje prižiūrėtojai mušdavo diržu arba pagaliu už menkiausią prasižengimą. Nebuvo ne tik normalaus šildymo, bet ir šviesos. Į karcerį galėdavai pakliūti už rūkymą ne vietoje ar blogą elgesį per pamokas. S. Vinogradovas prisimena ir tuometinį direktoriaus pavaduotoją J. Šorį. Kartą buvo surengta egzekucija, kurios metu S. Vinogradovas buvo smaugiamas, trankomas galva į sieną, mušamas. Vaikino teigimu, šioje egzekucijoje aktyviai dalyvavo ir J. Šorys. S. Vinogradovas ne kartą yra pabėgęs iš Veliučionių. Tačiau bėgo ne nuo smurto, o todėl, kad norėjo pamatyti tėvus. Jaunuolis sako, kad turėtų būti ir bausmių, ir karceris, tik ne toks, koks buvo tada.
Juozas Tamkevičius kelerius gyvenimo metus yra praleidęs Čiobiškyje. Čia smarkiai gaudavo į kailį nuo "režimų". Ypatingai žiaurus buvo vienas - Lopas. Jis mušdavo gumine žarna, šlapiu skuduru, versdavo klūpėti. Lopo žmona buvo mokytoja, todėl jei kas pamokoje jai nepatikdavo, pasiskųsdavo vyrui ir vakare - garantuotas atpildas. J. Tamkevičius pripažįsta, kad bausmės yra būtinos, nes "su mumis reikia geležinius nervus turėti". Tik baudėjai neturėtų būti tokie kaip Lopas.
Mantas Gasaitis prisimena Čiobiškį prieš trejus metus. Kartą, kai mama pasigėrė ir neatvažiavo į pasimatymą, vaikinas pabėgo. Namuose buvo sučiuptas ir grąžintas į Čiobiškį. Čia buvo lupamas, paguldytas ant suoliuko, o paskui uždarytas į karcerį. Tą egzekuciją prisimena iki šiol. Dabar sėdi už plėšimą. Laivėje nesitiki ilgai išsilaikyti - darbo nebus, tai kiek pagyvens pas močiutę ir vėl sės.
Kalintis jaunimas blogėja
Kauno auklėjimo kolonijoje ir nepilnamečių izoliatoriuje specialiųjų globos namų auklėtinių yra per tris dešimtis. Kolonijos direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Šeputa sako, kad kuo toliau, tuo blogesnis kontingentas. Jei anksčiau nepilnamečiai bent jau darbuotojams meluodavo, kaip gražiai ir dorai gyvens išėję, o dabar jau nesivargina ir tiesiai šviesiai drebia: "Išėjęs eisiu ant dielos". Tai yra vogsiu, plėšiu. Kuo geresnės laikymo sąlygos, tuo labiau jie įžūlėja ir nesiskaito su darbuotojais. Pavyzdžiui, sėdėdamas izoliatoriaus kameroje paprašo prižiūrėtojo puoduko vandens, o kai tas atneša, šliūkšteli tiesiai į veidą. Ir ką? Pabandys suduoti bananu - išlėks iš darbo. Nes didžiulį triukšmą sukels ir pats neklaužada, ir jo mamytė, užgrius visokie tikrintojai. O jiems kolonijos darbuotojų nuomonė visai nerūpi. Jie pasikalba su vaikais ir padaro savo išvadas. Einant į Europą izoliatorius tapo kurortu, kurio jaunuoliai visai nebijo. Toliau einant ta pačia kryptimi greitai reikės belstis į kamerą prieš įeinant. A. Šeputa ironiškai klausia: "Spėkite, kur mus pasiųs kameros gyventojai, kai mes mandagiai pasibelsime?" Visa tai liečia ne tik buvusius specialiųjų globos namų auklėtinius, bet ir visus nepilnamečius, esančius įstaigoje.
Buvęs čiobiškietis Evaldas K. į koloniją pakliuvo pabėgęs iš globos namų. Bėgo ne todėl, kad buvo mušamas ar be pagrindo sodinamas į karcerį. Norėjo laisvės. Laisvė - tai pasivažinėti vogta mašina, išgerti, pasimylėti su merginomis. Vaikinas pripažįsta, kad bėgtų ir iš pačios geriausios įstaigos, nes reikia laisvės. Richardas J. dėl tos pačios priežasties nuolat bėgdavo iš Veliučionių. Dabar sulaikytas už smulkią vagystę ir jam gėda. Gėda dėl to, kad vagystė tokia smulki. Dabar, kai išeis, tai vogs milijoną, kad nebūtų gėda pasakyti, už ką sėdi.
Sugriuvusi užtvanka
Kolonijos psichologė Rolanda Černiauskienė mano, kad jaunojo nusikaltėlio gyvenime yra daug etapų - vaikų ar tėvų namai, specialieji globos namai, nepilnamečių kolonija. Jei viename kuriame etape pradėti vaiką auklėti, rezultatų tikrai nebus. Išėjusių Čiobiškio ar Veliučionių universitetus vaikų jau nepakeisi - tai tik kova su vėjo malūnais. Visų vaikų istorijos vienodos - betėviai, arba tėvai ir broliai sėdi, o motina dažnai alkoholikė. Vieno vaiko geriausias gyvenimo prisiminimas - kai jam esant 10 metų, mirė tėvas. Nes nustojo mušti. Bet po poros metų tą patį ėmė daryti naujasis motinos vyras. Kito prisiminimas - kai drauge su blaivia mama sukasė daržą. Vaikai nuoširdžiai kalba su psichologe, nes dažniausiai jis yra pirmas žmogus po tardytojų, nieko neklausinėjantis apie nusikaltimą. Visos jų pagrindinės problemos - šeimoje - visi norėtų daugiau bendrauti su tėvais. Čiobiškio ar Veliučionių neprisimena niekas. Daugelis atvirai pasako, kad norėtų gyventi laisvėje, tačiau abejoja, ar tai pavyks. Ir nepavyksta. Kaip gali būti kitaip, jei vėl sugrįžta į tą pačią aplinką pas geriančius tėvus. Net švedai tik visai neseniai suprato, kad norint pasiekti apčiuopiamesnių rezultatų, reikia rūpintis vaiku nuo tada, kai jis dar motinos įsčiose, jau tada apsaugoti jį nuo girto tėvo smūgių. Pasirūpinti jauna, dažnai nepilnamete motina. Kai rūpintis pradedama tada, kai vaikas jau nusikalto, tai yra tiek pat rezultatyvu, kiek ir bandyti rankomis sulaikyti plūstantį vandenį iš sugriuvusios užtvankos.
Kam duodamas saldainis?
Sunku ką bepridurti prie psichologės nuomonės. Tačiau nėra jokių galimybių šiandien spręsti problemos globaliu mastu. Todėl beatodairiškas "ėjimas į Europą" tūlam jaunajam cinikui geriausiu atveju sukelia tik juoką. Jis ruošiasi visą gyvenimą praleisti kalėjime ir tai padarys. Jam bus labai džiugu, kai karcerių nebeliks ne tik globos namuose, bet ir kolonijose. Tuo tarpu žmonių, dirbančių tose įstaigose, gyvenimas tampa panašus į pragarą. Tarytum duodame pirmykščiam pitekantropui saldainį ir tikimės, kad jis mūsų už tai nenužudys. Dar vienas faktas pamąstymui - jei iš tiesų Čiobiškis ir Veliučionys skiriasi kaip diena ir naktis, tai kodėl skaičiai kalba kitaip. Bendrojo režimo kolonijoje "čiobiškiečių" - 2, "veliučioniškių" - 7. Nepilnamečių izoliatoriuje pirmųjų - 5, antrųjų - 7.
