Po metų pertraukos festivalis “Gaida” vieną koncertą vėl skyrė chorinėms kompozicijoms, kurias šiais metais parengė choras “Jauna muzika”, diriguojamas Vaclovo Augustino.
Valandą trukusioje koncerto programoje šalia trijų lietuviškųjų premjerų - Felikso Bajoro “It Is”, Giedriaus Svilainio “Euroclone.lt” ir Vaclovo Augustino “Lux aeterna”, skambėjo ir kviestinio šių metų festivalio kompozitoriaus Michaelo Gordono opusas “XVI” (1993).
Išskyrus V. Augustiną, visi minėtieji kompozitoriai savo kūrinius rašė uoliai vadovaudamiesi dviem pagrindinėmis, ironiškai sakytume, “privalomomis”, “modernios” vokalinės muzikos taisyklėmis: pasitelkę neįprastus ir dažniausiai labai nepatogius artikuliacijos būdus mėgino keisti natūralų/tradicinį vokalo/choro skambėjimą ir įvairiomis technikomis maskavo pasirinktąjį žodinį tekstą. Rezultatai, žinoma, toli gražu, netolygūs.
Daugiausia abejonių sukėlė F. Bajoro kompozicija “It Is”, parašyta pagal Kahlilo Gibrano anglišką tekstą. Galbūt šeštajame dešimtmetyje, kai Ligeti, Stockhauzenas ir kiti šių eksperimentų pionieriai, tokio pobūdžio efektus išbandydami pirmuosius kartus, nebūtų buvę apkaltinti dėl jų savitiksliškumo, jei ir būtų pavykę tokį užčiuopti. Tačiau daugybės skirtingų garso išgavimo būdų, gestų ir judesių scenoje mišrainė F. Bajoro kūrinyje pasirodė būtent tokia: neteikė nei akustinio, nei emocinio pasitenkinimo. Taip ir nepavyko suprasti, nei ką galėtų reikšti nerangus choristų lingavimas girgždančiais laiptais, nei ką bendro turi perkrauta pagrindinė opuso dalis su keistoka kūrinio įžanga, chorui teatrališkai išeinant į sceną. Panašu, kad ir patys “Jaunos muzikos” choristai jautėsi nežinioje, kompozitoriaus nurodytus judesius atlikdami mechaniškai, o atonalias melodijas išdainuodami gan netvirta intonacija.
Nors ir gana šabloniškų chorinių faktūrų ir su banalokomis sutartinių nuotrupomis Giedriaus Svilainio opusas “euroclone.lt” pasirodė kur kas įtikinamesnis ir labiau pagrįstas. Ir vis dėlto nugalėti “eurosvilainiškai” pretenzingo pavadinimo išprovokuotą išankstinį skepsį pavyko tik paties kūrinio pabaigoje - nuostabiame tylių šnabždesių ir įvairiaspalvio, čia švilpiančio, čia džeržgiančio, čia glisanduojančio mormorando epizode, kai kompozitoriui pavyko išgauti išties stulbinantį chorinį skambėjimą.
Tonalus ir balsų netraumuojantis Vaclovo Augustino opusas “Lux aeterna”, parašytas pagal lotynišką liturginį tekstą, tapo savotiška šio koncerto oaze, leidusia atsipūsti tiek klausytojams, tiek, sunku būtų buvę to nepastebėti, ir patiems atlikėjams. Partitūroje trims vokalinėms grupėms užfiksuoti išradingi faktūriniai sprendimai, sąlygoję ir specifinį žodinio teksto migravimą po skirtingas partijas, o įspūdingai rezonuojantys akordai bei patogių registrų žinojimas žymėjo puikų šio instrumento, t.y. choro, įvaldymą. Nors galbūt tokios rūšies muzikai labiau pritiktų skambėti bažnytinėje erdvėje?
Vakaro kulminacija tapo iliustratyvi, nors anaiptol ne primityvi festivalio svečio amerikiečio Michaelo Gordono kompozicija “XVI” šešiolikai balsų, pademonstravusi kur kas sąmoningesnę “modernios” vokalinės muzikos priemonių atranką, nei girdėta koncerto pradžioje. Čia žodinis tekstas skaidomas į skiemenis, kurie išmėtomi po skirtingas partijas, pakartojami po keletą kartą, dėl to pasitelktojo teksto - Mortono Feldmano paskaitos prasmės kompozitoriaus bei atlikėjų laboratorijos ribų neperžengia ir publikos nepasiekia. Viena vertus, galbūt pasirinktasis verbalinis tekstas ir tėra tik medžiaga artikuliacijai, ir jo pranešimas neturėtų rūpėti klausytojui. Kita vertus, toks žaismas žodžių nuotrupomis, vis išsprūstant jų prasmėms, labai tiko kompozitoriaus muzikinei idėjai - tarpusavyje nederančio, iš proto varančio dviejų šalimais stovinčių varpinių skambesio imitacijai. Fiziologiškai paveikūs nuolatiniai mikrotonų disonansai, akcentuotas, nereguliarus ritmas, aštrios atakos ir nuolatinė dviejų chorų konfrontacijos įtampa kūrinį pabaigiant itin aukšto registro skanduotėmis leidžia ir klausytojams išgyventi M. Gordono įspūdžius, patirtus 1992-ųjų vasarą apsistojus pigiausiame Ciūricho viešbutyje ir įkvėpusius parašyti šį opusą. O be puikios “Jaunos muzikos” koordinacijos, raiškios artikuliacijos ir emocinio nusiteikimo tokio stipraus efekto tikrai nebūtų pavykę išgauti.
