Anglija, 1787-ųjų gegužė. Šventiškai pasipuošusi minia plūsta į centrinę Linkolno miesto aikštę priešais rotušę. Patys smalsiausieji spraudžiasi kuo arčiau pakylos. Šilta ir saulėta diena. Aplinka šventiška, tarytum per kokią mugę, nešiojami gaivieji gėrimai. Teisėjo Heto apranga iškilminga - jis atvyko pirmininkauti pavasarinei prisiekusiųjų sesijai, įpareigotai nuteisti kriminalinius nusikaltėlius.
Teismo nuosprendis
Teisėjas Hetas primena prisiekusiesiems pagrindinius anglų justicijos principus, o paskui pradeda nagrinėti kruvinus nusikaltimus ir vagystes, kurių Didžiojoje Britanijoje ypač pagausėjo XVIII amžiaus pabaigoje. Ši Dievo rykštė žengia koja kojon su šalį apėmusiu nedarbu. Pirmoji minimos dienos byla išsprendžiama lengvai ir greitai. Fermeris nužudė savo tarnaitę. Vyras prisipažįsta nusikaltęs, todėl pasitarę prisiekusieji po kelių minučių praneša savo sprendimą - mirtis. Žudikas bus pakartas kitą dieną. Teismo sekretorius pakviečia kitą kaltinamąjį. Tai jaunutė, vos penkiolikos metų geltonkasė mergaitė. Jos veidukas toks nuoširdus ir nekaltas, kad duotum komuniją be išpažinties. Mergaitė atsistoja nepaprastai išsigandusi, nes priešais sėdintys vyrai į ją žiūri piktai ir iš aukšto. Kai teisėjas Hetas pasitikslina, ar ji esanti Merė Rouz, toji tai patvirtina vos girdimu balsu. Ką padarė ši jaunutė grandinėmis surakintomis rankomis ir kojomis mergaitė? Teismo pareigūnas žvilgteri į dosjė ir pareiškia, kad Merė kaltinama apvogusi kambario nuomotoją. Mergaitė norėtų šaukti, kad tai - netiesa, tačiau nedrįsta ginčytis. Ponia Ana Kestlebi, Linkolno mieste žinoma kaip garbinga našlė, rėžia be jokio pasigailėjimo: "Ši mergina pavogė iš manęs audinių atraižas ir sidabrinius šaukštelius. Radau tai jos lagamine, kai ketino iš manęs išeiti". Merė nevogė, tačiau ji bejėgė prieš tokius kaltinimus. Ji neturi advokato, o tėvai, kuklūs valstiečiai, jos atsižadėjo, vos dukra pateko į kalėjimą. Teisėjas Hetas, atstovaujantis Dievui ir karaliui Jurgiui III, paskelbia sprendimą: išsiųsti septyneriems metams į katorgą. Minia neprieštarauja. Sargai nuveda mergaitę, o žmonės ir toliau plepėdami geria alų.
Tokia vagystės kaina XVIII amžiaus Anglijoje. Tas, kuris pasikėsina į kito gera, te nelaukia pasigailėjimo. Sunkiųjų darbų kalėjimai yra už tūkstančių kilometrų, Kanadoje ir Afrikoje. Kai ten išveža, niekada nežinai, kada grįši ir ar apskritai sugrįši...
Šiaudiniame čiužinyje knibžda parazitai
Sargybiniai nuveda mergaitę į kalėjimą. Tai paprasčiausias netoli esančio namo rūsys. Jame - keturios kameros, po lygiai paskirstytos vyrams ir moterims. Mažyčiai grotuoti langai visai prie žemės. Šią 1787-ųjų gegužės dieną Merė Rouz tėra vienintelė kalinė. Taip, ji išgelbėta nuo mišrios draugijos, tačiau aplinkui baisi nešvara, o šiaudiniame čiužinyje ir jos pačios rūbuose knibžda parazitai. Galima įsivaizduoti jaunos mergaitės neviltį. Tuo labiau kad jos atvejį tyrę istorikai patvirtino, jog ji buvo visiškai nekalta.
Viskas prasidėjo prieš kelis mėnesius, kai Merė Rouz gyveno kaime su tėvais. Kaip ir visos jaunos valstiečių mergaitės, ji buvo pažadėta kaimynų sūnui. Jos laukė vestuvių puota, o vėliau - keli gražūs vaikučiai - parapijos pasididžiavimas. Deja, likimas nusprendė kitaip. Per vieną kaimo šventę prie Merės priėjo karininkas iš Linkolne apsistojusio garnizono. 25 metų Džeimsas Robertsonas mergaitę tarsi užbūrė. Ji pamilo karininką. Tačiau ar Merė galėjo apie tai pasisakyti tėvams, jau išrinkusiems jai būsimąjį vyrą? Mergaitė gerai žinojo, kad tėvai uždraus su juo net matytis. Taigi vieną 1787 metų žiemos naktį ji slapta nubėgo pas už gyvatvorės laukusį Džeimsą Robertsoną. Šis ją parsivedė į nuomojamą butą Linkolne. Nežinia, ką jautė Merė Rouz lįsdama po jaunojo karininko antklode. Aišku viena, kad ji tapo moterimi ir dar labiau pamilo vyrą, kuriam atidavė savo nekaltybę.
Rytą tėvai pasigedo dukters. Jie labiausiai baiminosi, kad Merė nebūtų pabėgusi su vyru. Reikėjo dukrą kuo skubiau surasti, kol ji neužtraukė gėdos sau ir tėvams. Mergaitės draugė pasakė, kad Merė susitikinėdavo su karininku. Tėvai veltui bėgiojo po Linkolno kvartalus... Pagaliau nusprendė, kad dukra išėjo iš doros kelio, ir liovėsi jos ieškoję, mat praradusi nekaltybę ji niekada negalės garbingai ištekėti.
Merė Rouz gyveno apimta pirmosios meilės euforijos. Bet laimė truko neilgai. Vieną vakarą grįžęs jaunasis karininkas pranešė blogą naujieną: "Mano pulką išsiunčia į Indiją". Kariškis pasielgė kaip džentelmenas. Vėliau Merė nelaisvės draugėms pasipasakojo, kad Džeimsas ne tik pažadėjo sugrįžti atsiradus galimybei, bet ir sumokėjo nuompinigius našlei Anai Kestlebi už daugybę mėnesių į priekį. Be to, jis paliko našlei pinigų už mergaitės maitinimą. Taigi teoriškai Merė buvo aprūpinta, kol jis sugrįš į Linkolną. Tačiau gauti pinigai deginte degino nuomotojos pirštus. Kaip mergaite atsikratyti, o lėšas pasisavinti? Suprantama, apvaginant Merę. Niekingoji našlė suprato, kad suvedžiota penkiolikmetė negalės apsiginti, tad taip ir padarė. Suimta ir įkalinta Merė buvo nuteista septyneriems metams katorgos.
Sifilis ir šiltinė
Londono Njugeito kalėjimas stovėjo senamiestyje, už teismo rūmų. Požeminis praėjimas, pramintas mirties taku, jungė abu pastatus. Merė Rouz su savo drauge Sara Vaitlem į jį pateko šaltą vasario dieną. Išvydusias šį taką mergaites apėmė siaubas. Visos trys kameros buvo numatytos septyniasdešimčiai moterų, tačiau jose kankinosi daugiau negu 150 kalinių. Lovų nebuvo. Jas atstojo kažkas panašaus į plačius suolus pasieniuose su medinėmis sijomis vietoje pagalvių. Kelionės išvarginta Merė Rouz išsitiesė tuščioje vietoje. Pikta moteris ją tučtuojau nuvijo nuo gulto. "Du pensai už savaitę, jeigu nori miegoti. Be to, mokestis iš anksto", - pareiškė valdingoji pikčiurna. Tas pat buvo ir su antklodėmis, kurios išsinuomojamos savaitei. Merės draugė Sara prieš atvykdama į šį kalėjimą buvo gavusi pinigų iš savo tėvų, todėl sumokėjo už save ir už Merę. Jau pirmąjį vakarą merginos išvydo siaubingų vaizdų: kalinės, neturėjusios kuo susimokėti už vietą ir antklodę, išsitiesė ant nuo spjaudalų ir šlapimo drėgno grindinio su rūbais. Rytais kamerose tvyrojo baisi smarvė. Kalėjimo sargai, prieš čia įeidami, išgerdavo stiklinę stiprios degtinės, kad nenualptų. Kankino ne vien smarvė. Daugybė merginų sirgo sifiliu, o žiemą kildavo baisios šiltinės epidemijos. Maistas buvo labai prastas. Kalinės dažniausiai turėdavo pasitenkinti gabalu duonos ir stikline drumsto vandens. Merė ir Sara susipažino su savo likimo draugėmis. Vienos jau buvo nuteistos, o kitos tebelaukė teismo. Išteisindavo labai retai, todėl visos žinojo, kad atsidurs katorgoje toli už jūrų.
"Netikėlių merginų" istorijos liūdnai panašios. Jauna mama sučiupta už rankos bevagianti gabalą medžiagos iš parduotuvės, kitos dvi suimtos bešvarinančios į namus atsivilioto darbininko kišenes, o viena tarnaitė nuteista septyneriems metams už sidabrinio šaukštelio su giminės herbu vagystę.
Dauguma kaltinamųjų teisme net nebandė teisintis. Išimtis - 27 metų tarnaitė Reičel Terner. Vagyste apkaltinta mergina narsiai gynėsi: "Šeimininkas mane neteisingai apkaltino norėdamas manimi atsikratyti. Žmona jam priekaištavo, kad jis miega su manim". Tuščios pastangos. Reičel pralaimėjo, kaip ir kitos merginos.
Britų parlamente buvo siūlomi patys ekstravagantiškiausi būdai, ką daryti, kad nebūtų perpildyti kalėjimai. Pavyzdžiui, pasiūlyti Rusijos imperatorei carienei Jekaterinai, kad leistų šiuos nusikaltėlius apgyvendinti "pačiuose niūriausiuose ir nesvetingiausiuose Kaukazo regionuose". Kiti norėjo juos pasiųsti į Alžyrą, Liberiją ir Tunisą, mainais į barbarų rankose kenčiančius nelaimingus vergus krikščionis. Laikraštis "The Times" išdėstė dar beprotiškesnį planą: pasiųsti kalinius į Afriką, konkrečiai - į Siera Leonę, kur jie iki mirties būtų juodaodžių šeimininkų vergais. Laikraštis patikslino, kad "tokia bausmė baisesnė už mirtį".
Merė ir Sara nežinojo, kad 1789 metų kovo mėnesį jų pavardės buvo įtrauktos į ypatingus kalinių sąrašus. Šie kaliniai bus gabenami laivu į naują sunkiųjų darbų kalėjimą "Sydney Gove", esantį vandenyne už 8 000 kilometrų nuo artimiausių Europos šalių. Ši kolonija labiausiai atskirta nuo viso pasaulio. Dar blogiau - pirmieji Londoną pasiekę pranešimai tvirtina, kad ten nepakeliamas klimatas, nederlinga žemė, maistui netinkami augalai, o vietiniai gyventojai - labai pavojingi. Trumpai tariant, nieko gero. Tačiau vienas to meto poetas pasišaipė, kad " būtina apgyvendinti kolonijas".
Kalėjimai ant vandens
Sunkus didelis vežimas siūbuodamas darda prastu grindiniu. Penkiolika surakintomis rankomis moterų susidomėjusios dairosi į šalis. Jos pirmą kartą lauke po kelių mėnesių, praleistų niūriame Londono Njugeito kalėjime. Kalinės godžiai traukia į plaučius gryną orą, dvelkiantį nuo Temzės upės. Krantinėje vežimas sustoja. Jūreivis prieina prie kalėjimo sargo ir praneša, kad paruošta valtis jau laukia kalinių. Sargas šaukia kalines pavardėmis. Šviesiaplaukė Linkolno valstietė - pirmoji sąraše. Ji lengvai nušoka ant žemės su kukliu ryšulėliu rankoje. Po jos - brunetė Sara Vaitelem. Abi draugės stebi pagyvėjimą šiauriniame Temzės krante. Tai jas stebina.
XVIII amžiaus pabaigoje Londonas buvo vienas didžiausių uostų pasaulyje. Dešimtys laivų vėjo išpūstomis burėmis plaukia upe aukštyn ir žemyn. Kai kurie nuleidę inkarą laukia vietos krantinėje. Į akis krenta seni prie krantinės prisišlieję laivai. Jie paversti kalėjimais ant vandens. Beveik visi kaliniai ligoti, nes gyvena siaubingoje drėgmėje ir nešvaroje. Nepaisant to, tai yra neišsenkanti darbo jėga karaliaus Jurgio III laivų statykloms.
Jaunesniojo puskarininkio švilpukas nutraukia Merės ir Saros svajones. Moterys stumtelimos valties link. Surakintomis rankomis ir besipainiodamos plačiuose rudo saržo sijonuose (tokia Anglijos kalinių uniforma), kalinės slidinėdamos eina prie jos. Svarbiausia - neįkristi į vandenį žengiant per valties kraštą. Jūreiviai su irklais rankose merginas stebi šaipydamiesi. Jaunesnysis puskarininkis įsako plaukti, ir valtis pasuka tristiebio laivo "Lady Julian" kryptimi. Šis laivas suręstas didžiausioms audroms atlaikyti. Jis buvo nuplaukęs net iki Jamaikos. "Pontoniniai" katorgininkai vyksta į darbą grandinėmis surakintomis kojomis. Jie neatsilieka nuo jūreivių ir švilpia merginoms iš paskos. Valtis sustoja ties laivo kopėčiomis. Merė, Sara ir jų draugės kopia iš paskutinių jėgų, bijodamos nukristi. Viršuje jūreiviai padeda persiristi per aukštą bortą. Denyje visos surikiuojamos.
Kilnusis Džonas ir seksualinis piratavimas
Pasirodo neaukštas vyras rusvomis žandenomis. Tai trisdešimtmetis škotas Džonas Nikolas. Jis yra ypatingai geras, teisingas ir kilnus žmogus, padarys viską, kad palengvintų kalinių likimą ilgos kelionės metu. Pirmiausia liepiama nuvesti kalines į kalvę. Merginos nuolankiai išsirikiuoja ir viena po kitos tiesia rankas Džonui, o šis nuima grandines. Ateina Saros Vaitelem eilė. Kaip ir likimo draugės, ji šlapia, sušalusi ir purvina. Sara iš karto sužavėjo Džoną. Po daugelio metų jis rašė savo memuaruose: "Aš ją įsimylėjau vos palietęs grandines ant rankų". Dabar, vos nuėmęs grandines, jis pasiūlė jai pailsėti jo kajutėje. Devyniolikmetė Sara jau žinojo iš blogosios pusės apie vyrus, tačiau sutiko su siūlymu ir po kelių minučių atsidūrė ant patogios kušetės. Džonas galėjo pasinaudoti padėtimi ir iš karto Sarą paversti savo meiluže. Ji nebūtų atstūmusi, bet jis taip nepasielgė. Vyras tikrai ją pamilo iš pirmo žvilgsnio, todėl nusprendė pirma užkariauti jos širdį, o tik paskui - kūną. Jis nuoširdžiai ir kantriai Sarai merginosi. Vėliau Džonas gyrė kuklią ir santūrią merginą, sakė, kad ji geriausia, gražiausia ir ištikimiausia moteris jo gyvenime. Taip "Lady Julian" laive gimė metų metus užsitęsusi meilės istorija...
Geltonplaukei Merei Rouz buvo kitaip. Ji ir kitos atvykėlės įsitaisė specialiai pastatytoje didžiulėje kajutėje tiesiog denyje. Pasieniais buvo pritvirtintos paprastų lentų lovos. Merė atsigulė kampe ir užmigo. Ar dar galvojo apie gražųjį karininką, ją palikusį Linkolne prieš porą metų? Ar prisimindavo jos išsižadėjusius tėvus ir niekingąją buto nuomotoją, neteisingai apkaltinusią ir pasiuntusią septyneriems metams į katorgą? Na o jau kelios savaitės laive "gyvenančios" kalinės paskubėjo ją supažindinti su nerašytomis taisyklėmis, reguliuojančiomis čionykštį gyvenimą.
Ar sėsdama į laivą Merė žinojo, kad jai bus lemta tapti kolonisto, kalėjimo sargo, kariškio ar bausmę atlikusio kalinio žmona? Taip, žinojo. Tačiau ji nežinojo papročių, įsigalėjusių kalines gabenančiuose laivuose. Ar gali jūreiviai išbūti kelis mėnesius skaistūs ir dori šalia moterų? Ar gali dvidešimtmečiai vyrai būti abejingi moterims, kurių ne viena prekiavo savo kerais būdama laisvėje? Kažin...
Pirmojo laivo, plaukiančio į "Sydney Gove" kalėjimą, kapitonas Ralfas Klarkas bandė uždrausti jūreivių ir kalinių "draugystę". Bet savo raporte turėjo parašyti, kad "vos laivas išplaukė į atvirą jūrą, jūreiviai nebesiskaitė su įsakymu, išlaužė pertvarą ir santykiavo su prakeiktomis kekšėmis". Kitame laive tarnavęs gydytojas taip pat patvirtino, kad "moterų troškimas būti su vyrais buvo toks nesuvaldomas, kad nei drovumas, nei bausmės jų nesulaikė; jos brovėsi pro pertvaras ir įvairiais būdais skynėsi kelią į jūreivių kajutes". Kai kurie kapitonai imdavosi represijų: vyrus išplakdavo, o moteris surakindavo. Tai buvo tuščios pastangos. Pirmai progai pasitaikius, jie vėl susiporuodavo. Pagaliau vyriausybė nusprendė, kad konkubinatas - vienintelis būdas išvengti apgaulės ir piktnaudžiavimo tarp jūreivių ir kalinių. Be to, pastovios poros turi kitą privalumą - sumažina venerinių ligų plitimo riziką. Taip gimė mintis apie "paguodos moteris".
Tų laikų "Times" rašė: "Jūreiviai ir karininkai turi teisę versti pasirinktą moterį jiems tarnauti kelionės metu". Kai kas piktinosi, kad tai seksualinis piratavimas. Piratavimas, labai greitai anglų laivuose tapęs nenuginčijama taisykle. Visa tai taip giliai prigijo, kad į kiekvieną gabenamų moterų grupę buvo stengiamasi įtraukti keletą "matronų". Jų pareiga - padėti pastojusioms merginoms gimdymo metu.
Sarai Vaitelem pasisekė. Ji kliuvo Džonui Nikolui. Šis vyras ją pamilo ir norėjo, kad ji taptų jo žmona. Po kelių dienų Sara jam atsidavė ir tapo meiluže. Taigi ji niekada nesusidūrė su didžiosios kajutės chaotišku gyvenimu.
Vergų turgus
Šiandien sunku įsivaizduoti, ką reiškia tokia kelionė. Tą 1789-ųjų pavasarį Džonas ruošėsi beveik tris mėnesius. Kai denyje buvo pastatyta didžioji kajutė, dailidės dviejuose šonuose pritvirtino užtvarus gyvuliams. Juk daugybę mėnesių reikėjo maitinti 250 kalinių ir 40 laivo įgulos narių. Be to, buvo būtina į "Sydney Gove" nugabenti gyvulių poras: karvių, arklių, ponių, avių, kiaulių, ožkų, vištų ir kt. Jų reikalavo persikėlėliai savo ūkiui vystyti. Dar kitos patalpos buvo skirtos daržovėms ir vaismedžiams gabenti. Juos buvo norima ten pabandyti aklimatizuoti. Burlaivio triumuose buvo daugybė javų ir kukurūzų sėklų, tonos ryžių, džiovintų daržovių, mėsos ir vaisių keleiviams maitinti. Ir daug daug kopūstų! Tais laikais didžiausias jūreivio priešas - skorbutas - palikdavo juos be dantų ir silpnindavo kaulus. Marinuoti kopūstai ir citrinos gelbėdavo nuo šios baisios ligos. Pagaliau Džonas Nikolas pasirūpino statinėmis vyno bei degtinės, jau nekalbant apie geriamąjį vandenį. Vanduo laive yra gyvybės ir mirties klausimas.
Kalinės irgi ruošėsi išvykti. Ne visos nuteistosios buvo pamirštos, ne visų buvo atsisakę tėvai, kaip Merės Rauz ir Saros Vaitelem. Vienas lankydavo jų šeimos ar sužadėtiniai, kitos atsigabeno į laivą visą garderobą. Pagrindinėje kajutėje prabangūs lagaminai stovėjo šalia skurdžių neturtingų merginų ryšulėlių. Merė ir Sara susipažino su tokia Elizabeta Barnslei, didžiųjų kelių plėšikų įpėdine. Ši elegantiška moteris atėjo į laivą su stambia pinigų suma ir daugybe dėžių su rūbais. Laive ji gyveno kaip aukštuomenės dama ir priiminėjo lankytojus, lyg turėtų saloną ypatingame viešbutyje!
Pagaliau atėjo didžioji diena. Trisdešimties jūreivių ir šešių karininkų ekipažas atvyko į laivą. Ta proga kalinėms buvo uždrausta pasirodyti denyje. Jos matė jų veidus tik pro grotas.
Pasidėję asmeninius daiktus, jūreiviai ir karininkai iš karto pribuvo prie didžiosios kajutės durų. Vaizdas buvo panašus į vergų prekybą Rytuose. Kameroje tilpo 250 moterų. Vyriausia buvo 68, o jauniausioji, lydėjusi savo mamą į katorgą, - vos dvylikos metų. Dvidešimtmetės sudarė didžiąją kalinių dalį. Nepaisant kalėjime praleistų mėnesių, jos buvo žavios vilioklės. Vyrai vertino žvilgsniais jų figūras, bandė nuspėti charakterį. Kapitonas Aitkenas pareiškė, kad šiuo metu draugė jam nereikalinga. Taigi privilegija rinktis pirmajam atiteko leitenantui Edgarui. "Eikš!" - kreipėsi jis į rudaplaukę strazdanotu veidu. Taip buvo išsirinkta aštuoniolikmetė vagilė Elis Klipton. Ji susirinko savo skudurus ir nuleidusi akis nusekė paskui leitenantą. Elis galėjo būti kur kas blogiau... Toliau - gydytojo Alėjaus eilė. Jis išsirinko devyniolikmetę blondinę, taip pat nuteistą už vagystę. Jauna mergina susipažino su kalinių ligoninės patogumais. Paskui rinkosi karininkai ir jūreiviai. Dvidešimtmetis karininkas nusižiūrėjo Merę Rouz. Mergaitė nuolankiai nuėjo paskui savo naująjį šeimininką į priekinę laivo dalį, kur miegojo ekipažo vyrai. Karininkai savo "žmonas" vedėsi į laivagalio kajutes.
"Lady Julian" pagal grafiką labai vėlavo. Pagaliau 1789 metų birželio 18 dieną kapitonas Aitkenas pranešė, kad rytoj burlaivis išplauks į jūrą. Būtinai tai reikėjo padaryti! Karštis Anglijoje tapo nepakeliamas, nuo Temzės dvelkė baisi smarvė, todėl kilo epidemijų pavojus. Tradicija reikalavo atšvęsti paskutinį vakarą sausumoje, todėl jūreiviai skubiai pasirūpino statinėmis džino iš "Galleons Beach" tavernų.
Šventė bematant virto didžiulėmis išgertuvėmis. Jūreiviai paliko savo "žmonas" ir pasinėrė į baisų ištvirkavimą. Vyrai ir merginos poravosi visuose laivo užkampiuose. Džonas su Sara pasislėpė savo kajutėje. Jis jai buvo labai švelnus ir atidus, nes jau trys mėnesiai, kai ji nėščia.
Auštant liepos 29 dienos rytui kapitonas davė visų taip lauktą įsakymą išplaukti. Kalinėms buvo uždrausta kišti nosis iš kameros, kad nesutrukdytų manevruoti. Jos tik pro grotas matė Anglijos pakrantes. Netrukus laivo burės išsipūtė, ir "Lady Julian" įplaukė į Lamanšą. Artimiausia stotelė - Kanarų salose, Santa Kruze. Tik po trijų savaičių, jei bus palankūs orai. Užsigrūdinusiems jūreiviams tai reiškė dar vieną nuotykį. Merginoms - katorgos pradžią. Ir pragaro...
Bausmė už reketavimą
Jūreivis su botagu rankoje laukia vado ženklo. Karininkai, jūreiviai ir kalinės stovi prie stiebo sulaikę kvėpavimą. "Dvylika kirčių!" - įsako kapitonas Aitkenas. Vyras iškelia botagą - "devynuodegę katę". Tai baisus kankinimo įrankis, pagamintas iš devynių plonų lynų su mazgais galuose. Lynai sušvilpia ore ir nusileidžia ant nuogos nugaros, bematant tampančios rausvo marmuro spalvos. Šaižus riksmas atsiliepia aidu. Moters riksmas, nes bausmė skirta vienai iš nuteistųjų. Vėliau Džonas Nikolas rašė, kad ji tikrai to nusipelnė. Trisdešimtmetė anglė Nensė Ferel žiauriai elgėsi vos laivui palikus Britanijos pakrantes. Griežto ir nemalonaus veido vagilė laive elgėsi kaip tikra gaujos vadeiva. Nė vienas jūreivis ar karininkas nepanoro jos kaip "žmonos". Taigi Nensė naktis leisdavo didžiulėje kameroje, į kurią vakarais uždarydavo vyrų neturinčias moteris. Šviesai užgesus įsigaliodavo džiunglių įstatymas. Ši moteris su savo nedidele gauja keldavo kitoms 200 kalinių siaubą. Reketas buvo jų pagrindinis užsiėmimas. Pinigai buvo prasimanomi pačiais įvairiausiais būdais. Nuo išvietės kibirų sklido siaubinga smarvė. Jeigu kalinė norėjo miegoti toliau nuo jų, privalėjo sumokėti Nensei savo įnašą. Kita buvo peralkusi ir troško papildomo vaisiaus ar gabaliuko duonos? Keli pensai viską sutvarkydavo. O jeigu priekabiavo lovos kaimynė ir reikėjo "globos"? Už pinigus Nensi noriai imdavosi ginti nuskriaustąją.
Minėtą dieną kapitonas nusprendė Nensę pamokyti, nes ji peržengė ribas. Vyresnybė jau seniai suko galvą, kodėl jaunoji moteris ir toliau įžūliai elgiasi su karininkais, nors už kiekvieną nusižengimą privalo atsėdėti vienutėje laivo triume. Džonas Nikolas, atsakingas už maisto produktus laive, atskleidė paslaptį. Pasirodo, Nensei pavyko išgremžti skylę pertvaroje, skiriančioje vienutę nuo maisto rezervų patalpos. Ji vogdavo vyną ir žvakes. Vėlų vakarą užgesus šviesai, moteris surengdavo išgertuves savo bendrininkėms ir toms, kurios turėdavo kuo užsimokėti.
Dabar Nensė gulėjo kniūbsčia ir staugė iš skausmo, kai "devynuodegė katė" nusileisdavo ant nugaros. Bausmė buvo žiauri ir nekėlė geraširdžiams karininkams pasigėrėjimo, tačiau tokia, atrodo, buvo ekipažo ramybės kaina. "Tavęs laukia tokia pat bausmė už kiekvieną nusižengimą", - įspėjo kapitonas merginą, nueidamas į savo kajutę. Šis pagrasinimas ją privertė laikytis drausmės. Kai Nensė buvo nuvesta į laivo ligoninę, kur gydytojas Ričardas Alėjus dėjo kompresus ant kraujuojančios nugaros, gyvenimas laive grįžo į savo vėžes. Laivas praplaukė Ispaniją ir pasuko Kanarų salų link. Veikla laive nesustojo. Kalinės priprato prie tokio gyvenimo. Jos plovė denį, skalbė ekipažo drabužius ir t. t. Mažoji Linkolno valstietė Merė Rouz ir dar kelios merginos melžė karves ir šėrė gyvulius. Merės draugei Sarai pasisekė: ji buvo nėščia, Džonas ją labai globojo ir džiaugėsi tapsiąs tėvu. Jis prižadėjo Sarą vesti, kai tik atvyks į "Sydney Gove".
Laive laukėsi ne viena mergina. Čia buvo žinoma tiktai viena kontraceptinė priemonė - makšties praplovimas jūros vandeniu su actu. Deja, tai ne visoms padėdavo. Gydytojas nustatė daugybę nėštumų, tačiau jūreiviai, ne taip kaip Džonas, nepuoselėjo būsimos tėvystės džiaugsmo. Kai kurie nesivaržydami atsisakydavo moters su apvalėjančiu pilvuku ir pasirinkdavo naują "žmoną" iš 200 dar laisvų merginų!
Kapitonas Aitkenas ir leitenantas Edgaras susitaikė su nusistovėjusiomis elgesio taisyklėmis laive, tačiau buvo nesukalbami higienos klausimu. Jie vertė kalines du kartus per savaitę tempti savo lovų lentas ant denio ir šveisti sūriu jūros vandeniu. Gaila, tačiau jie niekaip negalėjo išgyvendinti laive tvyrančios smarvės. Kaip ir visuose tų laikų laivuose, šiame burlaivyje nebuvo jokios nuotėkų sistemos. Gyvulių ir žmonių išmatos, jūros liga sergančios ir vemiančios aukos... Statinės bematant persipildydavo ir jų turinys pradėdavo sroventi į triumą...
Plaukiojantis viešnamis
"Žemė!" - sušuko budintis sargybinis. Laivo ekipažas ir keleivės horizonte įžiūrėjo pilkas uolas. Tai Tenerifė, viena pagrindinių Kanarų salų. Kapitonas tučtuojau įsakė uždaryti kalines, nes nenorėjo, kad kas nors matytų jas denyje laivui įplaukiant į uostą. Jūreiviai sumažino greitį ir laivas švelniai prisišliejo prie krantinės. Ispanų garnizonas pasveikino laivą, paleisdamas vienuolika patrankų šūvių. Galima įsivaizduoti kalinių susijaudinimą, kai jūreiviai atsklendė kameros duris. Merginos, iki tol tepažinojusios Anglijos kaimą ir Londono visuomenės padugnes, stebėjosi tropiniu grožiu, kuris, jų akimis, buvo egzotikos viršūnė. Jos niekada nebuvo mačiusios tokių nuostabių žydinčių vijoklių, palmių, bananmedžių, nebuvo valgiusios tokių skanių šviežių vynuogių bei datulių.
Deja, tai buvo ne turistinė kelionė. Po trijų jūroje praleistų savaičių reikėjo papildyti geriamojo vandens atsargas, pasirūpinti šviežia mėsa, daržovėmis ir vaisiais. Kol Džonas Nikolas rūpinosi maistu, kalinės užsiėmė didžiuoju skalbimu. Iki tol jūros vandeniu skalbti rūbai tapo kieti, lipnūs ir erzindavo odą. Taigi netrukus denyje pakvipo skalbykla.
Jūreivius mažomis grupėmis išleido į krantą. Jie skubėjo į ispanų kavines pakrantėje. O šiaip tai krante baiminamasi jūreivių, daug savaičių praleidusių jūroje. Jie trokšta merginų ir sukelia peštynes. Šį kartą buvo atvirkščiai. Vaikinai ne tik nereikalavo merginų, bet priešingai - su stikline vyno rankoje jie pasakojo, kad jų laivas pilnas moterų, tarp kurių - nemažai prostitučių.
Žinia žaibo greičiu pasklido uoste. "Lady Julian" krovinys - moterys! Kitų laivų įgulos atskubėjo į krantinę, kai burlaivis pildėsi vandens atsargas. Ar dirbę vyrai gavo kokį nors procentą nuo bendros sumos už leidimą pakliūti į laivą? Be jokios abejonės. Visi laive atsidūrę vyrai buvo labai maloniai sutikti. Už sutartą kainą jiems buvo leista "pasirinkti" merginą ir ja pasinaudoti vietoje, kur nors kamputyje. "Mes leidome žmonėms eiti į laivą. Keliaujantys jūreiviai ir kapitonai ne kartą lankėsi pas mus", - rašė Džonas Nikolas savo memuaruose. Atrodo, kad visi iš to turėjo naudos. Kai kurie jūreiviai neabejodami nuomojo savo "žmonas", nes žinojo, kad nuvykusios į katorgą jos, šiaip ar taip, bus atiduotos nepažįstamiesiems. Aršioji Nensi Ferel gavo procentus kaip gera sąvadautoja. Merginos? Jos matė, kad jų sutikimo niekas neklausia, o kuklios santaupos pravers nesvetingose "Sydney Gove" pakrantėse. Kapitonas Aitkenas ir leitenantas Edgaras tarsi užsimerkė. Taip 1789 metų rugpjūčio mėnesį britų valdžios išsinuomotas laivas kalinėms gabenti Santa Kruzo reide tapo pirmuoju plaukiojančiu viešnamiu. Ar Merės Rouz "vyras" leido ja pasinaudoti kaip prostitute? Nežinia. Tikėtina, kad jai teko ištverti tą patį likimą, kaip ir kitoms gražioms jos amžiaus kalinėms...
Rugsėjo pradžioje "Lady Julian" vėl pasuko į jūrą. Kitas sustojimas - Pietų Afrikoje, prie Žaliojo kyšulio. Tuo pačiu metu iš Santa Kruzo pakėlė inkarus du laivai, gabenantys negrus. XVIII amžiaus pabaigoje juodaodžiai vergai būdavo vežami iš Afrikos į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Prekeivos negrais tada buvo tikri jūrų senjorai. Jie daug uždirbdavo ir tiek pat išleisdavo. Taigi abu laivai nusprendė lydėti "Lady Julian".
Ar kapitonui Aitkenui užmokėjo, kad jis nieko nematytų? Nežinia. Žinoma tiek, kad jis reguliariai taip sumažindavo greitį, jog prekeivos vergais nedidelėmis grupelėmis lankydavosi pas keleives ir išleisdavo pinigus orgijoms. Džonas Nikolas su humoru rašė, kad "jie lipdavo į laivą iš meilės damoms".
Po poros savaičių leitenantas Edgaras pranešė, kad laivas artėja prie ekvatoriaus. Pagal viso pasaulio laivų tradicijas, tai būtina audringai, kuo labiau kvailiojant atšvęsti. Tą dieną "Lady Julian" jūreiviai sugavo didžiulę į delfiną panašią žuvį. Nupjovę išskobė galvą ir uždėjo vienam saviškiui kaip kepurę. Išrinktasis buvo labai laimingas po kraujuojančia kauke, nes tapo "karaliumi Neptūnu". Jis davė ženklą galvos linktelėjimu ir "flipo" buteliai (romo ir cukraus mišinys) pradėjo eiti iš rankų į rankas. Orgija su keleivėmis prasidėjo. Ji tęsėsi iki pat aušros.
Laivas-gimdykla
Po kelių dienų burės ant stiebų pakibo kaip tušti maišai. Laivas įplaukė į ramybės zoną. Viso pasaulio jūreiviai labiausiai bijo tos Pietų Atlanto dalies. Laivas nebejudėjo. Vėjelis nė nedvelktelėjo. Kalinės kankinosi nuo baisaus ekvatoriaus klimato - drėgno karščio ir didžiulės dehidratacijos. Netrukus prireikė normuoti vandenį. Triumuose nebebuvo nei daržovių, nei šviežių vaisių. Denyje nuo troškulio krito gyvuliai. Spalio viduryje gydytojas Alėjus užregistravo pirmąjį kalinės skorbuto atvejį. Liga tarp kalinių siaubingai plito. Skorbutu susirgusios moterys per kelias dienas prarado visus dantis.
Senas jūrų vilkas kapitonas Aitkenas suprato, kad plaukti pasirinktu kursu tikra savižudybė. Geriau mėginti pasiekti Brazilijos pakrantę ir Rio de Žaneirą, kuris daug arčiau. Taigi "Lady Julian" pasuko į Vakarus. Netrukus padvelkė vėsūs vėjai, tačiau pasiekti Rio vis tiek prireikė dešimties parų. Tos paros buvo tikra amžinybė kalinėms, gaunančioms normuotą kiekį vandens. Dabar laivu plaukė 60 ligonių ir jau 30 nėščių moterų. Šešios iš jų galėjo pagimdyti bet kuriuo momentu. Taigi buvo pats laikas sustoti uoste.
Rio de Žaneiras su milžinišku švelnaus smėlio paplūdimiu! Kai 1789 metų lapkričio 2 dieną "Lady Julian" atplaukė į uostą, pagal tradiciją buvo pasveikinta patrankos salvėmis. Kalinės pamatė žaliuojantį, gyvą, spalvomis tviskantį miestą. Bažnyčios, vienuolynai, kareivinės varžėsi elegancija. Labiausiai moteris stebino į laivą besiveržiantys vaikai. Jie kvatodami siūlė ananasų, bananų, apelsinų ir citrinų. Ištroškusių kalinių akimis, šis sutikimas buvo nepaprastas. Jas stebino ir kita: visur zujo juodaodžiai vergai tiktai su intymias vietas dengiančiomis skiautėmis, o moterys vilkėjo marškinius vos iki pusės šlaunų.
Didžiulis Rio nepatogumas - nuo vėjų apsaugotos įlankos karštis. Antrąją atvykimo dieną Elizabeta kreipėsi į kapitoną Aitkeną: "Vade, daugelis moterų po kelių valandų gimdys. Jeigu denyje nepastatysite palapinių, jos mirs saulėje nuo karščio!" Kapitonas davė nurodymus, ir jūreiviai tarp stiebų ištempė brezentus. Elizabeta buvo ne tik turtinga vagilė, bet ir patyrusi geros širdies moteris. Ji nusprendė imtis gimdymo rūpesčių. Elizabeta pagelbėjo Sarai, kai pastaroji pajuto pirmuosius sąrėmius. Tais laikais moterys gimdydavo stovėdamos. Buvo manoma, kad taip kūdikiui lengviau nusileisti. Kai Sara gimdė, Džonas Nikolas dirbo. Be to, buvo manoma, kad gimdymas - moterų reikalas. Atrodo, kad panašiai manė net gydytojas Ričardas Alėjus. Jis tik retkarčiais ir trumpam pasirodydavo improvizuotoje gimdykloje. Kai kūdikis atėjo į pasaulį, Sara buvo pasodinta ant taburetės, kol pasišalins placenta. Kitos moterys gulėjo šalia ir taip pat laukė gimdymo. Tame uoste Brazilijos pakrantėje pagimdė daugiau nei dvidešimt moterų. Gamtos stebuklas - dauguma šių vaikučių išliko gyvi!
Denio palapinės buvo panašios į vaikų lopšelį, tačiau kita laivo dalis nuo pat pirmųjų laivo atplaukimo valandų tapo pačiu didžiausiu Rio de Žaneiro viešnamiu. Jūreiviai pasinaudojo Santa Kruzo patirtimi ir paskubėjo pranešti, ką gabena "Lady Julian". Prasidėjo nesibaigiantis lankytojų lakstymas pirmyn ir atgal. Poros mylėjosi visur, kur tik buvo įmanoma, o vakarais vykdavo didžiulės orgijos. Jūreiviai negyvai nusigerdavo, nes vietinis romas buvo labai pigus. Kaip ir Santa Kruze, kapitonas į tai nekreipė dėmesio. Gimdyvės ir kekšės tą vasaros karštį kentė daugiau negu septynias savaites, tačiau gavo šviežios mėsos, daržovių, vaisių ir iki valiai geriamojo vandens. Toks gyvenimas Rio uoste nebuvo rojus nuteistosioms, tačiau ir ne pragaras, palyginti su niūriomis dienomis kalėjime. Gal todėl Džono Nikolo prisiminimuose nuskamba gaida, kad daugelis iš jų čia "gana gerai praleido laiką".
