Vienos galerijos Vilniuje kuriamos, kitos - perkraustomos, taip užtikrinant nepaliaujamą meno žemėlapio kaitą ir aštrius pojūčius stebėtojui, įpratusiam prie vienos ar kitos meninės institucijos lokalizacijos pastoviame geografiniame miesto taške. Tačiau, kaip žinia, nieko pastovaus šiame gyvenime nebėra ir būti nebegali; tai kodėl galerijos turėtų įsikibusios laikytis nuolatinės buvimo vietos?
Iš dalies, be abejonės, adreso pakeitimas susijęs su “meninės aplinkos” - klientų, užsakovų, žiūrovų, menininkų praretėjimu. Ne kiekvienas ims ieškoti pradingėlių, juolab kad gali pasirodyti, jog toji tuštuma, atsiradusi atidarymų grafike, galerijai išsikėlus į ne taip patogiai prieinamą vietą, ne taip ir sunkiai užpildoma kuo nors nauju. Tačiau visa tai jokiu būdu netaikoma “Lietuvos aido” (www.lagalerija.lt) galerijai.
Nors kiekvienas persikraustymas - savotiškas išbandymas, tačiau ši galerija kiekvieną kartą jį garbingai išlaiko. Užgimusi “Lietuvos aido” redakcijos patalpose (iš ten gavusi ir savo pavadinimą), po kelerių metų ji iškeliavo į Šv. Ignoto gatvę, greta Technikos bibliotekos, dar vėliau - į Universiteto gatvę. Išlaikydama tą patį pavadinimą ir beveik nepakitusį savo menininkų ir gerbėjų ratą. Visi bėga paskui galeriją, kad ir kokioje Vilniaus vietoje ši įsikurtų. O tai akivaizdžiai rodo pasitikėjimą šia institucija, pagarbą jai ir simbolinį kapitalą, kurį pastaroji sukaupė per dešimtį gyvavimo metų.
Tik dešimtasis gimtadienis kovo 17 d. buvo švenčiamas vėl naujose patalpose. Žemaitijos g. 11 - toks naujasis galerijos adresas. Tačiau galerijoje buvo minimas ne tik gimtadienis ir pristatoma ne tik nauja paroda. Aišku, paroda irgi gerai; jau atrodė, kad gruodžio pradžioje atidaryta Andriaus Giedrimo tapybos ekspozicija liks galerijoje amžiams - tiek laiko ji išbuvo užkonservuota. Dabar Žemaitijos gatvėje, žinoma - jubiliejinė paroda.
Tokia proga paprastai eksponuojami nuolatinių galerijos menininkų darbai. O ši galerija turi visą puokštę puikiausių autorių: be minėtojo A. Giedrimo - Eugenijų Antaną Cukermaną, Valentiną Antanavičių, Vygantą Paukštę, Birutę Stulgaitę, Kseniją Jaroševaitę, Gintautą Trimaką, Adasą Skliutauskaitę, Algirdą Petrulį, Jūratę Mykolaitytę, Vladą Urbanavičių… Yra iš ko sudarinėti jubiliejinę ekspoziciją.
Yra iš ko ir kurti paraleles, gretinant Cukermano ir Stulgaitės minimalizmą, taupias Jaroševaitės ir Urbanavičiaus skulptūrų formas, Paukštės ir Petrulių - Algirdo ir Klaudijaus - spalvas. Turint tokį menininkų aruodą, galima iš jo semti vis naujus aspektus, naujus požiūrius. Šįkart - naujus kūrinius.
Vis dėlto galerijų egzistencija, nors ir turint puikią autorių plejadą, nėra lengva. Nesant meno rinkos, kiekviena institucija nuolat turi mąstyti apie išskirtinį savo veidą, leidžiantį jai susikurti nuolatinę ir lankytojui patrauklią nišą. “Lietuvos aidas” savo išskirtinę misiją ir koncepciją suformavo seniai: “tyliojo modernizmo” autoriai, klasikinė dailė, pagarba tradicijoms ir savotiškas “muzeologinis” aspektas. Tačiau net ir pirmaeilių autorių ratas dar neužtikrina sėkmingo galerijos gyvavimo. Galerija privalo keisti ne tik buvimo vietą, bet ir šiek tiek modifikuoti veiklos pobūdį. Modifikuoti, žinoma, plėtros link. “Lietuvos aidas” “pasidaugino”, į įspūdingus skliautuotus naujų patalpų rūsius įleidęs studiją “CREOS”.
Ši studija, sudaryta iš jauno fotografų, architektų ir dizainerių kolektyvo, ruošiasi tęsti ir plėsti galerijos leidybinę veiklą; be to, dailės kūrinių pritaikymas interjeruose, jų fotografavimas ir interjero dizaino projektai “po galerijos vėliava” taip pat galėtų rasti sau vietą rinkoje. Toks senbuvio “Lietuvos aido” ir naujagimio “CREOS” kentauras atrodo gana racionaliai ir motyvuotai. Iš tiesų galerija gali veikti (ir veikia) kur kas daugiau, nei tik eksponuoja meno kūrinius; dabar, turėdama po savo stogu kolegas profesionalus, ji galės tiksline savo auditorija laikyti kur kas didesnį žmonių ratą.
Taigi antrąjį savo gyvavimo dešimtmetį “Lietuvos aidas” pradeda naujose patalpose, su naujomis viltimis, naujais kolegomis. Bet su tais pačiais menininkais ir nesumažėjusiu “prijaučiančiųjų” ratu.
Ko daugiau norėti šiame “geriausiame iš visų” pasaulyje?
