Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vėlyvą praėjusio pirmadienio naktį į Lietuvą pagaliau parskrido ilgos ir liūdnos viešnagės tolimajame Afrikos žemyne išvarginti penki jūreiviai iš Klaipėdos. Susitikimą su artimaisiais lydėjo ir džiaugsmo, ir skausmo ašaros. Liūdesys vyrų veiduose bylojo tik viena - kad po sunkaus ir įtempto, maždaug trejus metus vykusio darbo jie grįžo namo pavargę, išsekę, tuščiomis kišenėmis...
Tapo prasiskolinusio laivo įkaitais
Daugiausia sėkminga vyrų kelione į Lietuvą besirūpinęs Seimo narys Vaclavas Stankevičius (tiesa, šioje srityje jis jau turi tam tikros praktikos, tad kuo toliau, tuo lengviau parlamentarui sekasi padėti mūsų piliečiams jūrininkams, atsidūrusiems užsienio sukčių ar nusikaltėlių spąstuose) pasakojo, jog jūreiviai maždaug prieš trejus metus (kai kas - prieš dvejus) išvyko dirbti į Angoloje gyvenančiam Viačeslavui Rodnovui (jis kilęs iš Rusijos) priklausantį laivą "Eko River". Šis vyriškis jau daug metų dirba Afrikoje, įsikūręs Luandoje (Angolos sostinėje), yra šios valstybės pilietis. Jis turi ir žvejybinių, ir transportinių laivų, ir tanklaivių. Klaipėdiečiai Afrikos krantus pasiekė ne savo jėgomis - juos susirado ir pateikė pasiūlymą dirbti kažkoks tarpininkas.
Taigi, sutikę su nurodytomis sąlygomis, jūreiviai pradėjo dirbti jau minėtame laive. Deja, po ilgo plaukiojimo ir įtempto darbo vyrai pasijuto apgauti. Mat spaudžiamas finansinių problemų, laivo savininkas ilgą laiką nemokėjo jiems atlyginimų, tačiau baisiausia, jog laivui atsidūrus Kongo uoste, dėl V. Rodnovo neatsiskaitymo (ar susidariusių skolų) su vietine uosto valdžia tanklaivis kartu su jūreiviais buvo sulaikytas ir areštuotas. Tuo metu laive buvo 6 jūreiviai iš Lietuvos, tapę gyvais įkaitais. Iš pradžių savininkas dar siuntė pinigų ir maisto, tačiau vėliau finansavimas nutrūko, situacija ėmė staigiai blogėti. Klaipėdiečiai buvo palikti likimo valiai. Apie tai jie pranešė savo artimiesiems, o šie ėmė ieškoti galimybių kaip nors ištraukti jūrininkus iš nesvetingo Afrikos glėbio.
Lietuvos pareigūnai dirbo ranka rankon
Pagrindinio gelbėtojo misijos ėmėsi Seimo narys V. Stankevičius. Jis pripažino, jog pirmiausia apie liūdną mūsų šalies piliečių likimą sužinojo iš spaudos pranešimų, o vėliau į jį tiesiogiai kreipėsi uostamiestyje gyvenantys jūreivių artimieji. Tai buvo pernykštį rudenį, prieš Seimo rinkimus. Parlamentaras suprato, jog be Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento pagalbos nieko padaryti nepavyks, todėl ir kreipėsi į šios institucijos vadovą Vaidotą Verbą. Kadangi išsiaiškinus situaciją (jūrininkai neturėjo pinigų, areštavus laivą buvo paimti ir jų dokumentai, savarankiškai jie negalėjo žengti nė žingsnio) buvo prieita išvada, jog nėra ko laukti. V. Stankevičius - buvęs jūrininkas, plaukiojęs daugiau nei 17 metų, todėl jis geriau nei kas kitas suprato ypatingai sudėtingą savo kolegų padėtį. Seimo nario nuomone, praleisti laive be pertraukos tiek daug laiko - sunkiai suvokiamas dalykas, nes jau ir pusmetis plaukiojimo neigiamai veikia tiek žmogaus fiziologiją, tiek psichiką. Todėl po šešių mėnesių jūreivis turi būtinai grįžti į krantą, padaryti pertrauką, pailsėti...
V. Stankevičius neslėpė, jog nerimo dėl sėkmingos šios operacijos baigties vis dėlto buvo. Juk Kongas - tai ne Amerika, todėl buvo abejojama, ar vietinė valdžia išleis jūreivius iš šalies. Neturint čia ambasados ar konsulato, nesant diplomatų, sunku užmegzti tiesioginius ryšius su šios valstybės pareigūnais... Net ir kuomet URM Konsulinis departamentas V. Stankevičiaus rūpesčiu iš Vyriausybės gavo pinigų ir nupirko maždaug 14 500 litų kainavusius lėktuvo bilietas iš Kinšasos į Vilnių, dar buvo abejojama, ar jūreiviai iš tiesų bus išleisti namo.
Sėkminga kelionės pabaiga
Padėti mūsų šalies piliečiams grįžti namo, sutvarkyti vizas išsiruošė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento diplomatas Marius Petrušonis. Sausio 4-ąją jis išskrido iš Vilniaus, o po paros jau nusileido Kinšasoje. Pliaupiant stipriam lietui iš šalies sostinės jis važiavo automobiliu dar apie 600 kilometrų iki uosto, kuriame jo laukė klaipėdiečiai. Čia vyko ilgos ir sunkios derybos, kol galiausiai vietinė valdžia vis dėlto nutarė vyrus išleisti - naktį jūreiviai buvo susodinti į autobusiuką ir jų kelionė namo prasidėjo. Į Lietuvą parskrido tiktai penki vyrai, nes vienas jų kolega negalėjo susitaikyti su mintimi, jog už sunkų darbą liko neatlyginta, ir be pinigų jis grįžti namo atsisakė. Jūreivis nusprendė per vietinius teismus bandyti išsiieškoti skolą. Deja, tiek jo kolegos, tiek tokią situaciją gerai pažįstantys pareigūnai šiuos klaipėdiečio bandymus vertina skeptiškai. Vietoj atlygio jam gali tekti patirti labai sunkių išbandymų.
Kalti ir patys jūreiviai
Klausantis šios istorijos kyla klausimas - kodėl taip atsitinka? Seimo nario V. Stankevičiaus teigimu, į panašias pinkles patenka ne tik Lietuvos jūrininkai. Mat jūrininko darbas labai specifinis, savarankiškas. Po Nepriklausomybės atkūrimo jūreivis, turintis Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir atitinkamą kvalifikaciją, gali lengvai įsidarbinti bet kokioje pasaulio šalyje - nebūtinai tik su mūsų valstybės vėliava plaukiojančiuose laivuose. Šiuo metu jūroje laivuose su Lietuvos vėliava dirba apie 2 000 jūreivių, o dar apie 10 000 - 12 000 plaukioja po plačiuosius pasaulio vandenis laivuose su svetimų valstybių vėliavomis. Būtent pastarieji jūreiviai dažniausiai ir nukenčia. Mat savarankiškai įsidarbinę svetimos valstybės laive, mūsų jūreiviai praranda ryšį su savo šalimi ne todėl, kad to nori, o dėl darbo specifikos. Juk daugelyje tokių šalių nėra mūsų atstovų, diplomatų, kurie rūpintųsi savo piliečių likimais, padėtų išspręsti kilusias problemas. Dažnai laivai gali būti registruoti vienoje šalyje, jų savininkas - kitos valstybės pilietis, agentas, pasamdęs dirbti jūreivius - dar iš kito pasaulio karšto, todėl iškilus problemoms tiesiog tampa neaišku, kas turi jas spręsti. Dėl to mūsų jūreiviams reikėtų būti labai atidiems pasirašant kontraktus, gerai susipažinti su siūlomomis sąlygomis, o geriausia prieš tai pasitarti su teisininkais. Mat labai dažnai jūreiviai įsidarbina nepatikimuose laivuose, kurių agentai nereikalauja geresnio išsilavinimo, aukštos kvalifikacijos, užsienio kalbos mokėjimo. Susigundę nedideliais reikalavimais žmonės rizikuoja, nejučiomis patekdami į spąstus, iš kurių, nepatyrus skaudžių nuostolių, išsilaisvinti būna sunku. Tai būdinga daugiau vadinamojo trečiojo pasaulio šalių valstybių atstovams, o štai įsidarbinusiesiems Vokietijos ar Švedijos laivuose nieko panašaus neatsitinka. Čia jūreiviai sėkmingai uždirba didelius pinigus... Juk be tarpininkų ar agentų patys jūreiviai negali įsidarbinti kur nors Angoloje ar Konge registruotuose laivuose. Todėl prieš pradedant tokias derybas, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kas yra pats agentas, kokias sąlygas jis pateikia, ką žada...
Amerikos teismas buvo priverstas pripažinti tiesą
"Eko River" laivo įgulos likimas privertė prisiminti neseną, gana plačiai nuskambėjusią žymiai skaudesnę istoriją, nutikusią prie Amerikos krantų.
- Kuomet pasipylė informacija, jog mūsų jūreiviai sulaikyti su didžiuliu 3,7 tonos kokaino kroviniu, negalėjau tuo patikėti, - maždaug poros metų senumo įvykius prisimena V. Stankevičius. - Puikiai žinojau, kad jūreiviai, plaukę laivu "Jalta" ne su Lietuvos vėliava, tikrai negalėjo gabenti narkotikų. Todėl teko įsikišti...
"Akistata" rašė, jog užpraėjusią vasarą, sudarę sutartį su Klaipėdoje įsikūrusia įdarbinimo agentūra, grupė Lietuvos jūrininkų išskrido į Panamą ir įsidarbino motorlaivyje "Jalta". Oficialiai šis laivas, kurio įguloje buvo iš viso 11 Lietuvos piliečių, turėjo plaukti remontui į Argentiną, tačiau jau pirmąją dieną išplaukus į jūrą, laivo kapitono (Ukrainoje gyvenančio ruso) nurodymu iš priplaukusių valčių įgulos nariai buvo priversti perkrauti maišus su neaiškiu kroviniu. Auštant laivas buvo apsuptas pareigūnų, visi 17 įgulos narių buvo uždaryti į kajutę ir netrukus išgirdo, jog yra areštuojami dėl laive rasto didelio kiekio kokaino.
Lietuviai jūrininkai Florijos kalėjime praleido beveik metus. Iš pradžių jiems buvo pateikti labai sunkūs kaltinimai - pagal griežtus Amerikos įstatymus už narkotikų kontrabandą grėsė bausmės iki gyvos galvos. Atrodė, jog padėtis beviltiška. Tačiau vis dėlto pavyko įrodyti, jog 11 Lietuvos jūrininkų nekalti. Tiktai vienas iš įgulos narių ir dabar sėdi kalėjime. Jo likimas gali būti nuspręstas netrukus.
Įtarimai dar neišsklaidyti
Įkalintas Amerikos kalėjime liko vienintelis lietuvis P. Milkintas. Jis iki šiol yra suimtas, nes Amerikos pareigūnai tęsia šio didžiulio narkotikų krovinio gabenimo tyrimą, renka papildomus įkalčius. Vasario mėnesį turėtų įvykti teismas, tuomet ir paaiškės, ar mūsų tėvynainis buvo kaltas. Beje, P. Milkintas pastaruoju metu gyveno Panamoje, buvo vedęs vietinę gyventoją. Matyt, dėl to Amerikos pareigūnams jis kėlė rimtesnių įtarimų. P. Milkintu nuolat rūpinasi mūsų ambasados Amerikoje darbuotojai. Neseniai kalėjime jį aplankė Lietuvos diplomatė. Vyriškis skundėsi dėl pablogėjusios sveikatos, todėl diplomatė kalbėjosi su kalėjimo vadovybe bei medikais. Atrodo, juo bus atitinkamai pasirūpinta. Deja, daugiau niekas, be Amerikos teismo, negali turėti įtakos mūsų tėvynainio likimui...
Greičiausiai teks tiesti dar vieną pagalbos ranką
Kad panašių situacijų gali pasikartoti ateityje - niekas neabejoja. Beje, kol kas neaiškus ir 12 Angoloje esančių mūsų jūreivių likimas. Nors iš pradžių V. Stankevičius rūpinosi, kaip padėti jiems grįžti į Lietuvą (net buvo pateikęs Vyriausybei prašymą neatlygintinai skirti pinigų bilietams), tačiau šie pagalbos atsisakė. Šiuo metu vyrai yra Angolos sostinėje Luandoje, kur bando per vietinius teismus prisiteisti uždirbtus, tačiau laivo savininko neišmokėtus pinigus. Jūreiviai tikino negrįšią tol, kol neatgausią pinigų. Deja, daug kam tokios svajonės atrodo nerealios. Kita vertus, iš tiesų labai skaudu po keleto nepertraukiamo ir sunkaus darbo metų grįžti namo tuščiomis kišenėmis...
