Daiva NORKIENĖ
Marija ir Mečislavas Grincevičiai - paprasti ir kuklūs vilniečiai. Pensininkai. Be turtų ir pažinčių. Dar anais laikais, kai būsto klausimai spręsdavosi paprasčiau, įsikūrė prestižiniame sostinės Olandų gatvės rajone. Pilkas jų mūrinukas stovi dešimties arų sklypelyje, kuris šiandien kainuotų pasakiškus pinigus. Žinoma, jeigu senukai pageidautų tą savo per amžių kauptą turtą parduoti. Tačiau gyvenimo saulėlydį jie ketino praleisti būtent čia: kur visai netoli iki gydytojų ir miesto centro, kur šalia - vaizdingi, pušimis apaugę Belmonto šlaitai.
Paskolino teisėjas
1994-ųjų pavasarį Grincevičiams atėjo liūdnos dienos. Drauge gyvenusi jų duktė Miroslava Kijevič liko be vyro, be darbo, su dviem vaikais. Nusprendė atidaryti uždarąją akcinę bendrovę, bet neturėjo pradinio kapitalo. Peržiūrėjo laikraščių skelbimus, akys užkliuvo už vieno: "V. Kuvšinčikovo firma gali paskolinti pinigų". Mira surinko telefono numerį. Toliau pasakoja motina Marija Grincevič:
- Kuvšinčikovas pasakė dukteriai, kad ji nesivargintų važiuoti į jo biurą. Atlėkė pats, apžiūrėjo mūsų turimą užstatą. Sako, gerai, įkeičiate namą, ir bus. Mirai tereikėjo 2 500 JAV dolerių. Mudu su tėvu, įkalbinėjami dukters, sutikome. Pagalvojom: anūkėliams, dukrai rengtis ir valgyti reikia. Jei viskas gerai seksis, ne tokia baisi ta skola.
1994-ųjų kovo 23 dieną M. Grincevičius "Valdos" biure (Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės Vilniaus filiale) išima pažymėjimą gyvenamojo namo įkeitimui (įsidėmėkite: būtent įkeitimui!).
- Kai Mira jį nunešė V. Kuvšinčikovui, tas pasakė: "Pažymėjimas ne visai toks, bet nieko. Reikėjo išimti namo pardavimui". Tąsyk duktė į tuos žodžius neatkreipė dėmesio. O jei ir suprato, ką daranti, mums neaiškino. Po kelių savaičių, kaip mums pasakė, dukra turėjo gauti prižadėtą paskolą, - tęsė pasakojimą Marija Grincevič.
1994-ųjų balandžio 27 dieną Grincevičiai su dukteria Mira atvyko į notaro A. Rogovo biurą. Čia jie pirmąsyk susitiko Vilniaus apygardos teismo teisėją Giedrių Baziulį. Pasak senukų Grincevičių, garsiai buvo kalbama, jog Mira iš G. Baziulio skolinasi 2 500 dolerių, kuriuos turės grąžinti per 8 mėnesius. O iš tikrųjų buvo sudaryta namo pirkimo-pardavimo sutartis! Tikėdami dukteria bei tokiais garbiais asmenimis kaip notaras, teisėjas ir buvęs prokuroras (tai - V. Kuvšinčikovas), Grincevičiai dokumentus pasirašė net neperskaitę. Bent taip teigia jie patys.Taip teisėjas G. Baziulis tik už 9 000 litų (!) nusipirko senolių mūrinuką prestižiniame sostinės rajone. Labai įdomi aplinkybė: namo įkeitimui prieš mėnesį "Valdoje" išimtas pažymėjimas be savininkų valios buvo "virtęs" pažyma pardavimui! Kaip vėliau nustatė prokuratūra, "Valdos" dokumentuose įrašas apie įkeitimą kažkieno ištaisytas ir pakeistas kitu.
Pabučiavo teisėją "už jo gerumą"
Miroslavai Kijevič verslas nesisekė. Paskolą grąžinti reikėjo su didžiuliais procentais. Kaip teigia jos motina Marija Grincevič, kas mėnesį tarpininko V. Kuvšinčikovo biuran turėjo nešti po 1 300 dolerių.
- Nunešėme vieną mėnesį 1 300 (turime biuro darbuotojos Blank raštelį), tiek pat - kitą sykį. Santaupos baigėsi, skolinomės iš giminių, pažįstamų, bet vis tiek stengėmės atsiskaityti. Svarbiausia buvo neprarasti taip sunkiai užgyventų namų - viso šeimos turto. (Močiutė tuo metu nė nenujautė, kad tie namai seniai buvo nebe jų, o teisėjo nuosavybė! - D. N.). Procentai buvo dideli, per aštuonis mėnesius niekaip nepajėgėme surinkti. Trečią kartą į biurą nunešėme ir poniai Blank padavėme 800 dolerių. Tada teisėjas Baziulis atvyko į mūsų namus ir paprašė, kad daugiau Kuvšinčikovui nemokėtume. Esą jis už tarpininkavimą imąs per didelius procentus. Sakė, jog atiduotume jam pačiam. Vėl skolinomės, sūnus Ričardas pardavė savo automobilį, taip surinkome 1 600 dolerių - paskutinius pinigus, kuriuos buvome skolingi. Juos atidavėme G. Baziuliui. Visiškai atsiskaitėm per 14 mėnesių, - tikina Marija Grincevič.
Vietoje pasiskolintų 2 500 dolerių vilniečiai teigia grąžinę dvigubai - 5 tūkstančius.
- Atėjo Baziulis pas mus to paskutinio įnašo paimti. Sėdėjome, prisimenu, prie stalo - Mira, mudu su vyru, teisėjas. Aš jam sakau, kad gal būsiąs toks malonus, grąžinsiąs mums namo dokumentus. Prižadėjo atnešti rytojaus dieną. Išleisdama pro duris glostinėjau - "Ačiū už visą jūsų gerumą, teisėjau". Ir dar į petį pakštelėjau. Ir tikrai, kitądien sugrąžino namo inventorizacijos bylutę, - šluostėsi ašaras močiutė.
Jie manė, kad pagaliau sunkumai liko praeityje, kad atsikvėps. O iš tiesų visas siaubas, visas košmaras dar laukė.
Duktė dingo be žinios
Marija ir Mečislavas Grincevičiai yra mažaraščiai, lietuviškai beveik nemokantys senukai. Tad kaltinti juos dėl naivumo būtų neetiška. Kas kita duktė Miroslava. Pati dalyvavo pasirašant sutartį notarų biure, žinojo, jog sutartis - ne turto įkeitimo. O savo tėvams nieko nepaaiškino. Atgavę namo inventorizacijos bylą, senoliai pamatė, jog išbraukta jų pavardė. Kad įrašyta Baziulio. Bet nesijaudino. Dar po poros dienų, tvirtina Marija, teisėjas paskambino ir pasiteiravo, ar negalėtų vėl paimti bylos. Esą įvykusi klaida, ir reikia įrašyti savininkų pavardę. Grincevičiai bylutę atidavė. Jie tikina, kad ir byla, ir teisėjas prasmego skradžiai į žemę.
Vieną 1995-ųjų gruodžio pavakarę namų tylą netikėtai nutraukė telefono skambutis.
- Tai buvo Svetliakovskis iš firmos "Lietemas, - pamena Mečislavas. - Mums pasakė, kad jis nupirko mūsų namus ir yra teisėtas šeimininkas, kad mes turėsime išsikraustyti.
Apsakyti, ką išgyveno šie žmonės, neįmanoma. Marija ilgai sėdėjo apsikabinusi savo nelaimėlę dukrą Mirą ir abi verkdamos lingavo. Vėliau parduotuosiuose namuose susitiko pirkėjas, Grincevičiai, jų sūnus Ričardas, Mira, teisėjas. Išgirdęs apie tai, jog senoliai nė už ką neišsikraustys iš gimtojo lizdo, "Lietemo" vadovas tik nepatenkintas kraipė galvą. Už namą G. Baziuliui jis sumokėjo 30 000 dolerių ir nepageidavo jokių problemų. Ričardas tiesiai užsipuolė teisėją: "Ką tu, svolačiau, padarei?!" G. Baziulis paraudęs ir netardamas nė žodelio išėjo iš namo.
1996-ųjų pavasarį naujasis namo savininkas apsilankė pas Grincevičius. Jei jūs, sako, gyvenate mano name, tai mokėkite nuomą. Nei daug, nei mažai - po 1 800 litų kas mėnesį. Bijodami atsidurti gatvėje, žmonės pasirašė. Bet tai jų bėdas tik laikinai atitolino. Pinigų mokėti nuomai nėra, sveikatos - irgi. Mira tėvus guodė, kad ne viskas prarasta, kad galima kreiptis į teismą. Ji galėjo teisme paliudyti, jog iš G. Baziulio pinigus skolinosi, o tėvų turtas turėjo būti užstatu. Tačiau netrukus Mira Kijevič išvyko verslo kelionėn į Tatarstaną ir dingo be žinios. Iš ten, sėkmingai pardavusi vadinamojo šlapio šilko siuvinius, ji dar paskambino namiškiams, kad jau turi bilietus namo. Ir prapuolė lyg į vandenį. Jau penkeri metai apie jos likimą nėra nė menkiausios žinutės, našlaičiais liko du vaikai.
It pragare
Ilgus metus Grincevičiai bylinėjasi su teisėju G. Baziuliu. Formaliai G. Baziulis teisus. Juodu ant balto parašyta, kad senukai jam pardavė, jis - nupirko. Kodėl už tokią neįmanomai žemą kainą? Na, ieškojęs, ieškojęs nebrangaus būsto ir aptikęs. Senukai teprašę 9 000 litų (o tuo tarpu panašūs namai Olandų gatvės rajone, net be žemės, kainuodavo keliolika kartų brangiau). Nebėra jokių įrodymų, kad Mira Kijevič iš Baziulio skolinosi pinigų. Tik vieną kartą, į V. Kuvšinčikovo biurą nunešusi pinigus ji paėmė raštelį. Tačiau ant jo pasirašiusi darbuotoja I. Blank teisme tvirtino, kad savo "gerai pažįstamai M. Kijevič" buvo paskolinusi pinigų, ir ši juos sugrąžino. Neapsakomas senolių naivumas (kaip esą galima grąžinant pinigus prašyti raštelio iš paties teisėjo?) anksčiau ar vėliau turėjo atsigręžti prieš juos pačius. Ir atsigręžė!
Vienas jų bylą nagrinėjęs teisėjas tiesiai į akis pasakė, kad "be geros gynybos jie nelaimės. Senukai ieškojo advokatų, išvaikščiojo visą Vilnių, bet niekas nesutiko padėti. Pažiūri į atsakovo pavardę, įsitikina, kad tai - teisėjas, ir neapsiima. Vieni sako neturį laiko, kiti paprašo neprotingai didelių pinigų, treti tikina atstovaują tik baudžiamosiose bylose (nors taip ir nėra). O čia, be bylos, kurioje jie - ieškovai, užgriuvo nauji teismai. Jų namo pirkėjas sumanė prisiteisti nuomos mokestį.
Marija vaikščiojo nematydama kelio per ašaras. Visai sumenko, sulyso, o išgirdusi blogesnę naujieną alpdavo. 1998-aisiais ji gulėjo onkologinėje ligoninėje - operavo auglį, kai išgirdo, jog teismo sprendimu keldinama iš savo namų. Manė, kad išprotės. Močiutės gyvenimas tapo panašus į ilgą juodą tunelį: ėjo ir ėjo, atsimušdama į abejingumo sienas. Nuo vienų - prie kitų. Nebematydama nei gyvenimo prasmės, nei prošvaisčių. Tiktai sekmadieniais vargų iškankinta dvasia kiek apsiramindavo, kai močiutė melsdavosi Aušros Vartų Madonai. Ištisus septynerius metus, kas sekmadienį! Aukščiausiasis tikrai turėtų būti aklas ir kurčias, jeigu neišgirsta tokios ilgos ir nuoširdžios maldos!
G. Baziulis tikina pirkęs
"Akistatos" žurnalistė kalbėjosi su Giedriumi Baziuliu.
- Sakykit, teisėjau, kokios problemos iškilo su senukais Grincevičiais ir jų namu?
- Pasiskaitykite bylą ir viską suprasit. Aš tą namą iš jų pirkau. O kad žmoneliai, praėjus keleriems metams, sugalvojo, kad jie nepardavė, tai ką galiu padaryti?
- Iš tiesų, tik po kelerių metų?
- Na taip. Kai atėjo naujas savininkas ir paliepė išsikraustyti.
- O ar dažnai sostinėje pasitaiko tokių pigių namų, kainuojančių vos 9 000 litų?
- Ieškojau ir radau. Be to, prisiminkite, kad viskas vyko 1994-aisiais. Pažiūrėkit, kokia tada buvo to namo inventorinė vertė.
- Man vis tiek įdomu, ar Grincevičiai tą namą tikrai norėjo parduoti, ar įkeisti už jų dukteriai suteiktą paskolą.
- Jokios paskolos nebuvo. Namą aš nusipirkau!
Teisėjų kolegija suabejojo
Prieš kelerius metus Grincevičių bėdą plačiai nužvelgė viena Lietuvos televizija. Kai verkdama Marija visai tautai kalbėjo, jog visame Vilniuje negali rasti advokato, savo namuose nuo sofos pašoko vienas žmogus. Apie jį kol kas skaitytojams galime pasakyti tik tiek, kad yra Vilniaus universiteto Teisės katedros dėstytojas ir kad dėl Grincevičių, jo žodžiais tariant, "nueitų net iki Strasbūro". Tas malonus ponas drauge su savo žmona atvyko į senukų namus ir prižadėjo juos ginti. Visiškai veltui, negailėdamas jėgų. Netolimoje ateityje, tikimės, apie šį žmogų galėsime parašyti plačiau. Kol kas jis prašė jo pavardės neskelbti.
Šių metų pradžioje Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija priėmė senoliams palankią nutartį. Teismas konstatavo: "Akivaizdu, kad vienintelio gyvenamojo būsto perleidimas kito asmens nuosavybėn už nedidelę 9 000 litų kainą, o po to šio būsto nuoma, kas mėnesį mokant po 1 800 litų, neatitinka žmogaus ūkinių-buitinių interesų, prieštarauja atlygintinio sandorio (pardavimo - D. N.) prigimčiai ir protingumo principui". Tad žemesniųjų instancijų teismų (bylą išsprendusių Grincevičių nenaudai) sprendimai bei nutartys buvo panaikinti, o byla perduota nagrinėti iš naujo Panevėžio apygardos teisme.
