Remigijus RAINYS
Gausaus lankytojų antplūdžio įžymiojo lietuvių pasakėtininko, poeto ir tautosakininko Simono Stanevičiaus gimtoji sodyba-muziejus sulaukė tik 1999 metais, kai buvo švenčiamas dviejų šimtų metų jo gimimo jubiliejus. Tačiau nedaug kas žino, kad šios atmintinos vietos galėjo ir nebebūti, jei 1967 metais Viduklės vidurinėje mokykloje nebūtų pradėjusi dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Julija Norkutė. Jaunai pedagogei mokyklos direktorė liepė pasirinkti užklasinės veiklos kryptį. Kai Julija po ilgų svarstymų nusprendė vesti literatūros būrelį, mokyklos vadovė jai skyrė kraštotyrininkus. Tuomet apie kraštotyrą buvo žinoma nedaug, todėl J. Norkutė pradėjo kalbėtis su vyresniais vietos gyventojais ir išsiaiškino, kad įžymiausias vidukliškis - Simonas Stanevičius. Išlikusiame autentiškame poeto tėvų name jau seniai gyveno visiškai svetimi žmonės. Sodyba net nebuvo įtraukta į saugotinų kultūros paminklų sąrašus, mat anuomet sovietiniai valdininkai buvo abejingi ir net priešiški bajoriškos kilmės asmenybėms.
J. Norkutė pradėjo tyrinėti įžymaus kraštiečio veiklą ir net pati nepastebėjo, kaip atrado savo gyvenimo tikslą. Veikli pedagogė pradėjo ilgametę kovą už Simono Stanevičiaus atiminimo išsaugojimą. Sodybos šeimininkai labai stengėsi, kad namas būtų įtrauktas į melioruotinų žemių planus, mat tuomet jie būtų gavę solidžią kompensaciją, tačiau mokytoją nesiafišuodami palaikė ir tuometinio tarybinio ūkio direktorius Stanislovas Liatūkas, ir Raseinių rajono pirmasis partijos sekretorius Andrius Baranauskas. Jiems paremiant buvo atstatyta Stanevičių sodybos klėtelė, kurioje Eksponuota Julijos surinkta medžiaga apie poetą. Vėliau ūkis sodybos šeimininkams Viduklėje nupirko namą ir visa sodyba atiteko muziejui. 1974 metais J. Norkutę Vilniuje, Literatūros institute, priėmė ir išklausė Jonas Lankutis bei Kostas Korsakas. Jų rūpesčiu Kultūros ministerija Simono Stanevičiaus sodybą pagaliau įtraukė į literatūros paminklų sąrašą. Vidukliškiai garsiojo savo kraštiečio nepamiršo nei anksčiau, nei dabar. Pasakojama, kad kai užklydėliai molėtiškiai ieškojo Kanopėnų kaimo, kurio pavadinimas šiose apylinkėse kirčiuojamas savaip, niekas nesiėmė parodyti kelio, tačiau kai jie paklausė apie Simono Stanevičiaus gimtinę, kelią parodė kiekvienas.
Vis dėlto sovietmečiu net mokyklos pedagogai vengė atvirai remti J. Norkutės veiklą. Tiesa, vienas kolega pavasarį į sodybą savo automobiliu nuveždavo žiemai į namus parsigabentus drėgmės bijančius eksponatus, kiti išleisdavo iš pamokų kelis berniukus, kad nugenėtų nudžiūvusias senų sodybos medžių, tikrai menančių net poeto gimimą, šakas. Kone kasmet dalį šakų nulaužia šiose apylinkėse gausūs viesulai, todėl J. Norkutė viena jas sutempia į pašalį ir sukapoja malkoms, kuriomis kartais užkuria išlikusią autentišką krosnį, kad lankytojams kvepėtų "tikrais dūmais". Pati Julija net 14 metų muziejumi rūpinosi be jokio atlyginimo. Moteris nuo skalda išbarstyto keliuko, vedančio į muziejų, išravi visas žoleles, valo nuolat samanomis apaugančią įspūdingą riedulių krūvą, suvežtą nugriovus aplinkines sodybas. Šiose vietose pastatus nuo seno statė ne ant pamatų, o ant didelių akmenų, todėl kiekvienas riedulys - tarsi nebylus anksčiau gyvenusių žmonių buities liudininkas. Nors vidukliškiai jau seniai kalba, kad atkurdama Simono Daukanto sodybą Julija Norkutė pati sau pasistatė paminklą, tačiau tik pastaruoju metu jai pradėtas mokėti ketvirtadalis muziejaus vadovo atlyginimo. Moters veikla įvertinta tik 1997 metais, kai minint Viduklės mokyklos 600 metų jubiliejų jai buvo suteiktas Simono Stanevičiaus vardas. Prezidentas Algirdas Brazauskas Vilniuje Julijai įteikė medalį "Už nuopelnus Lietuvai".
Keturias dienas per savaitę moteris apie septintą valandą ryto jau skuba į muziejų, mat tuo metu važiuoja autobusas, kuris ją išleidžia prie autostrados. Dar du kilometrus tenka kulniuoti pėsčiomis. Atgal pėsčiomis tenka sukarti jau penkis su puse kilometro. Julija, užverdama S. Stanevičiaus sodybos vartus, visuomet palieka tik jai vienai žinomą ženklą, iš kurio nustato, ar jai nesant nesilankė koks prašalaitis, ir savo telefono numerį, kuriuo paskambinę atvykėliai ją gali išsikviesti bet kuriuo metu. Tačiau Julija pasiguodė, kad kol kas dar niekas nepaskambino...
