Cronenbergas yra, ko gero, sunkiausiai suklasifikuojamas režisierius. Jį mėgsta intelektualai, nes jis renkasi kraštutines žmogaus gyvenimo temas. Tačiau jas Cronenbergas skelia maniakišku skalpeliu - jo filmuose beveik visada junti iškrypėliškų pomėgių kvapą, balansuojantį ties normalumo ir beprotybės riba. Intelektualams tokie pokštai patinka - jie tokį meną laiko radikaliu pasaulio tyrimu.
Cronenbergo filmų neniekina ir eilinė publika, kurią visiškai patenkina juose esantys akivaizdūs siaubo kino ir fantastikos elementai. Spėju, šiems žiūrovams labai smagu matyti tuos Cronenbergo taip mėgstamus šlykščius padarus, kurių rastume beveik kiekviename šio režisieriaus kūrinyje. Išoriškai jie primena B kategorijos filmų specialiuosius efektus, tuo nuramindami eilinį žiūrovą. O inteligentai šiuos padarėlius praryja prisiminę paties Cronenbergo teiginį, kad baidyklės yra mėginimas suteikti formą nematomiems žmogaus pasąmonės vaiduokliams.
Pirmą kartą su “Skeneriais” susidūriau viename TV kanale. Akies krašteliu stebėdamas nematytą filmą pamaniau, kad tai turėtų būti “Skeneriai” - ten šlaistėsi telepatinis policininkas. Tik kitą dieną sužinojau, kad žiūrėjau originaliųjų “Skenerių” perdirbinį. Taip ir nepavyko nustatyti, kurį “Skenerių” pusbrolį pamačiau. Jų buvo pastatyti kokie penki. Tačiau nė vienas nėra vertas jūsų dėmesio - visi jie vienas už kitą prastesni. Taip jau būna, kai pakenčiamą idėją, pakliuvusią į gero režisieriaus rankas, vėliau ima tąsyti vidutinybės. Štai tada ir supranti, kad bazinė mintis nebuvo geniali ir tik režisieriaus sugebėjimai lėmė, kad filmą dar ir šiandien smagu žiūrėti.
Bežiūrėdamas tą šlamštą, ėmiau tylomis režisierių ūdyti. Man atrodė, kad Cronenbergo filmai yra nevykusi pigaus Holivudo parodija. Sakiau sau: jo filmai įsiterpia kažkur tarp B kategorijos siaubo šlamšto, intelektualių haliucinacijų ir vaikiškos fantastikos. Ir tik kartais šiuose košmaruose nuskamba protinga mintis. Tai kodėl Cronenbergas laikomas kultiniu režisieriumi? Kai supratau, kad Cronenbergas su mano matytu filmu neturi nieko bendra, jau buvo vėlu. Dar kartą prasukau krūvą Cronenbergo filmų. Tam, kad įsitikinčiau, kur glūdi jo žavesio šaknys.
“Skeneriai” buvo ankstyviausias, kurį pavyko pamatyti. Šis filmas yra sąlyginis lūžio taškas Cronenbergo biografijoje. “Skeneriai”, pastatyti 1981 metais, yra vienas pirmųjų plačiai žinomų Kanados režisieriaus kūrinių - po šio filmo jis tapo žinomas ne tik žinovams ir siaubo filmų maniakams. Šis filmas yra pirmasis, kuriam Cronenbergas gavo padorų biudžetą ir pirmasis, kuriam specialiai rašyta muzika. Jos autorius - garsus kino kompozitorius Howardas Shore, įgarsinęs ne tik daugumą Cronenbergo filmų, bet ir “Avinėlių tylėjimą”, “Filadelfiją”, “Septynis”, “Panikos kambarį”. Už muziką “Žiedų valdovui” Howardas Shore gavo “Oskarą”.
Pagrindinė filmo mintis paprasta - pasaulyje gyvena žmonės, turintys ypatingų telepatinių savybių. Jie girdi kitų žmonių mintis ir per atstumą gali juos paveikti. Pavyzdžiui, nukreipti šalin į skenerį nukreiptą pistoletą.
Depresiją varo jau filmo pradžia. Tačiau šiandien jau malonu tai regėti - “Skeneriams” būdingas tas niūrus 1980-ųjų kino skonis, taip pastebimas ir kito sunkiai įvardijamo režisieriaus Briano De Palmos filmuose. Sąmoningai nuslopintos spalvos, lyg kitoje erdvėje skambanti muzika, tarsi atsitiktinai pasirinktos dekoracijos.
Visa ši košė nekasdienes šių režisierių temas įvelka į beveik mistinį rūbą. Kartais atrodo, jog 1970-1980 metai buvo patys tragiškiausi Žemės istorijoje - tokie niūrūs ir beviltiški yra sąžiningiausi to meto filmai. Juose beveik girdi pokario Amerikos film noir aidus - desperacija veržiasi iš kiekvieno kadro tarsi pūliai iš spuogo. O Cronenbergas ar De Palma pasąmoninės nevilties srauto net nemėgina valdyti!
Kur ten! Cronenbergas tik pila alyvą ant žaizdos! Jau pirmoje filmo dalyje jis mesteli įspūdingiausią triuką - susirungus dviems skeneriams, vieno jų galva sprogsta! Mes krūptelim ir visą likusią filmo dalį su nerimu laukiame antro sprogimo! Daugiau galvos nebesproginėja, tačiau nerimo grūdas mumyse jau pasėtas.
“Skeneriuose” Cronenbergas mums pasakoja apie antgamtinių savybių turinčius žmones. Esminis filmo taškas - telepatinių savybių šie žmonės negavo iš gamtos. Jos dirbtinai sukurtos - skeneriais tampama vartojant cheminį preparatą. Juo girdant nėščias moteris, kūdikiai dar įsčiose virsta skeneriais. Pamažu suprantame, kad dėl to kaltas mokslininkas, kadaise to chemikalo davęs ir savo žmonai. O dabar reikalus tvarko du jo sūnūs, du galingiausi skeneriai pasaulyje (ši schema labai jau panaši į tik šiemet pasirodžiusio “Milžino Halko” scenarijų, ar ne? Ką gi, istorija kartojasi).
Štai čia ir glūdi Cronenbergo paslaptis. Jį labiausiai domina žmogaus kūno ir proto pokyčiai, kuriuos gali paskatinti šiuolaikinis mokslas (kitaip tariant, žmogaus galimybės). Režisierius užsuka eksperimentą ir žiūri, kas iš to išeis. Kaip sako jis pats - “noriu į pasaulį pažvelgti viruso akimis. Juk viruso požiūriu, jo sukelta liga yra tam virusui gyvybiškai būtina. Mums liga yra blogybė, o virusui - gyvenimo būdas”.
“Skenerių” realybė fantastiška, tačiau tik truputį. Žiūrovas gali ja patikėti. Jis suvokia, kad teiginiai, kuriais remiasi Cronenbergas, dar nėra moksliškai pagrįsti. Tačiau jis taip pat jaučia, kad už poros metų jie gali virsti nieko nestebinančia realybe. Jis žengia dar toliau, pasinerdamas į žmogaus ir mašinos santykius. Kaip bendrauja žmonės, parodyti galima greitai. Visą filmą mes stebime tiek skenerių susidūrimus su normaliais žmonėmis, tiek jų dvikovas su likimo broliais.
Tačiau viename epizode skeneris susirungia su kompiuteriu. Pateikiama vėl paprasčiausia, tačiau filmo audinyje visiškai natūralia priežastis - telepatinis bendravimas yra dviejų būtybių nervų sistemų santykiai per tam tikrą atstumą. Žmogus gali bendrauti ir su kompiuterio “nervų sistema”. Būtent dėl to skenerių priešui ir kyla geniali mintis - kol skeneris yra “pasijungęs” į kompiuterio sistemą (suprask: kol jo nervų sistema bendrauja su kompiuterio nervų sistema), jį galima sunaikinti tiesiog ištrinant programą, kurioje iškylauja telepatijos specialistas!
Pats laikas dar kartą paklausyti paties Cronenbergo: “Aš mėgstu sakyti, kad mano filme jūs pamatysite tai, kuo jums bus sunku patikėti, nes tai bus iki kraštutinumo siaubinga, absurdiška ar keista. Tačiau aš visa tai parodysiu taip, kad jūs būsite priversti patikėti. Aš jums tai rodysiu, lyg viskas vyktų iš tikro”.
Be abejo, toks požiūris Cronenbergui ilgą laiką buvo vienintelis įmanomas. Pats režisierius pripažino, kad jis įpratino savo žiūrovus laukti jo filmuose sukrėtimo. Žiūrovai įprato tikėtis, kad Cronenbergas keliaus ten, kur jie patys žengti nedrįsta. Jie nori šio režisieriaus filmuose matyti viską, ko patys net įsivaizduoti negalėtų. Ir Davidas Cronenbergas ilgus metus savo žiūrovų nenuvildavo tvirtindamas, kad tikras menas turi būti ekstremalus. Tačiau keičiasi ir jis. Naujausias Cronenbergo filmas “Voras” suka šio režisieriaus biografiją jau visai kita kryptimi.
P.S. Jeigu trokštate sužinoti daugiau apie Davidą Cronenbergą, apsilankykite šioje svetainėje (www.davidcronenberg.de). Čia rasite krūvas tekstų, skirtų šio režisieriaus kūrybai. Didžiausias šios duomenų bazės privalumas - ankstyvų straipsnių ir pokalbių su režisieriumi kolekcija. Argi neįdomu sužinoti, kaip “Skenerius” Cronenbergas vertino iškart po jų premjeros 1981-aisiais?
“Scanners”, Kanada, 1981Režisierius: David Cronenberg“Voras” (“Spider”), 2002; “eXistenZ”, 1999; “Autoavarija” (“Crash”), 1996; “Ponia Baterflai” (“M. Buyterfly”), 1993; “Nuogi pietūs” (“Naked Lunch”), 1991; “Surišti iki mirties” (“Dead Ringers”), 1988; “Musė” (“The Fly”), 1986; “Videodromas” (“Videodrome”), 1983 ir kt.
