Ką skaityti penktadienio rytą, kai dirbti tingisi, o kolegos šurmuliuoja prie kavos puodelių? Smagiausia skaityti apie politiką. O kaip galėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į savo straipsnį? Be abejo, į jo pavadinimą įterpdamas mūsų prezidento (sorry, elekte!) pavardę. Pavadinimą reikėtų skaityti prislopintu balsu.
Tiesą pasakius, nesu tikras ar elekto vardas dar groja. Žiniasklaidoje Rolando Pakso vardas dar mirga ir skamba, tačiau jo pasirodymas naujoje kontraversiškoje istorijoje jau nieko nebestebina. Natūralu – kiek galima pliurpti apie tą patį! Net ir aš, pamatęs elekto foto pirmame dienraščio puslapyje (tekstas, rodos, buvo apie tai, kad Pakso rėmėjas turi skolų kažkokiai statybos firmai), nebekreipiu dėmesio ir energingai keliauju iki sporto puslapio.
Ar prezidento tema tebėra aktuali tikiuosi sužinoti iš jūsų. Kai apie tai rašydavau anksčiau, visuomet sulaukdavau reakcijos. Jūsų tyla reikš, jog šoviau pro šalį ir kad mano rašliavos tinka tik kokiam dienraščiui, o ne padoriam Interneto naujienų portalui.
Grįžti prie prezidento temos mane paskatino vienas pastebėjimas. Kažkaip senokai bemačiau elekto veidą! Gal jis slepiasi? Elektas su žiniasklaida nebendrauja, o į jam adresuojamus klausimus atsakinėja žmonės artimi imperatoriui, kuriuos, atrodo, jau visus galima vadinti elekto atstovais žiniasklaidai. Rolandai! Tauta jūsų pasiilgo! Mūsų nedomina Medalinsko nuomonė. Mes norime išgirsti tavo balsą! Medalinskas – pėstininkas! Jis gali kryžium gulėdamas šaukt “Tvarka bus!”, mes juo vis tiek netikėsim! Didžiausias šio žmogaus laimėjimas – pasirodymas “Dviračio žynių” serialuose.
Tačiau aš ketinau rašyti visai ne apie tai. Dar karštomis porinkiminėmis dienomis žiniasklaidoje ėmė mirgėti magiškas žodžių junginys: “Lietuvos Respublikos įvaizdis”. Tuomet apie valstybės įvaizdį šnekėta daug. Nieko nestebino, kai juo dangstėsi Pakso komanda. Šis aiškios prasmės neturintis darinys yra pats geriausias priešnuodis, kuriuo anuliuojamas bet koks kaltinimas. Tačiau ir elekto priešininkai vis dažniau užvesdavo tą pačią litaniją: “nežeminkime Pakso, nes taip žeminame Jo Didenybę Prezidento Instituciją ir teršiame Lietuvos vardą”.
Kas gi, po galais, yra tas Lietuvos Respublikos įvaizdis? Lietuvos piliečių nuomonė mūsų nedomina. Mūsuose LR įvaizdis labai prastas. Tačiau jo gerinti dar nemėgino nė viena politinė jėga. Kam eikvoti jėgas tuščiai! Dauguma Lietuvos gyventojų yra tiesiog priversti čia gyventi. Nesvarbu, ką jie galvoja – vis tiek niekur nepabėgs. Kad ir kaip blogai dirbtų teisėsauga, kad ir kokia beviltiška būtų sveikatos apsauga.
Tad “LR įvaizdis” reiškia tai, ką apie mūsų valstybę galvojama užsienyje. Užsienyje? Sunku būtų tikėtis, kad mūsų politikai siekia gerinti Lietuvos įvaizdį Rusijoje arba Lenkijoje, tad užsienis šiuo atveju reiškia Vakarus. Pagal tradiciją, kurią sukūrėme per dešimt metų, geras valstybės įvaizdis užsienyje rodo jos atstovų gebėjimą meluoti. Mes privalome rodyti tik tai, ką turime gero ir dar pridėti pasakojimų apie tai, ko neturime, bet ką svajojame turėti. Tie, kas nesilaiko šių nerašytų reikalavimų kenkia mūsų nepriklausomybės reikalui ir turi būti vadinami Lietuvos priešais.
Lietuviai atkakliai laikosi to, ko juos išmokė sovietai. LR įvaizdžio klausimas man labai dažnai primena kalbėseną, kurią vartodavo Sovietų Sąjungos propagandistai. “Pas mus nėra disidentų! Pas mus nėra opozicijos! Pas mus nėra homoseksualų! Pas mus nėra prostitučių! Pas mus nėra narkomanų!”.
Įdomu, jog kaltais mūsuose pripažįstami tik tie, kurie Lietuvos vardą teršia “sąmoningai”. Štai neseniai vienas seimūnas taip pasipiktino Kopenhagoje matytu lietuvių menininkų kūrinių, kad grįžęs namo net bėgo skųstis. O matė jis Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko kūrinį apie Ignalinos atominės elektrinės keliamus pavojus. Siaubas! Negąsdinkime europiečių Ignalina – ims ir neįsileis į savo sąjungą! Ozarinskas, komentuodamas nesveiką politiko reakciją, teisingai stebėjosi: kodėl politikų nepiktina Lietuvos vardą teršiantys nusikaltėliai, apie kuriuos kartais parašo įvairiausių šalių spauda?
Atsakymas aiškus – nusikaltėliai tiesiog siekia asmeninės naudos. Jie nenori sąmoningai teršti Lietuvos vardo. Tad menininkas, palietęs “slaptą” temą savo kūrinyje, tėvynei prasikalsta labiau. Kaip ir buvęs kalinys, padavęs LR į tarptautinį teismą! Nejaugi vis dar galioja ta kvaila patarlė, kad savų marškinių viešai rodyti nedera? Juk tai kaimiečių išmintis!
Štai JAV, ko gero aktyviausiai savo įvaizdį kurianti valstybė. Propagandos aparatas dirba intensyviai tam, kad tvirtai įsodintų į pasaulio bendruomenės galvas “teisingą” JAV vaizdą. Oficialusis JAV veidas didingas. Tačiau nesunku rasti ir kitų spalvų. Dar kartą rekomenduoju tinklapius www.guerrillanews.com arba www.disinfo.com. Čia greitai JAV jums parodys tamsiąją veido pusę. Tą, kurioje žodžiai “fašizmas”, “agresorius”, “propaganda” yra ugnimi įdenginti ant rausvai melsvų JAV skruostų.
Tiesą pasiekti nėra lengva. Dar sunkiau ją viešinti, kai ta tiesa yra nepatogi galingiesiems. Tačiau dažniausiai nuslėpta teisybė vis tiek išlenda iš maišo. Tuomet yra vėlu ne tik įvaizdį gelbėti. Kartais būna sunku išgelbėti ir savo kailį.
O kas jei tai, ką apie elektą rašo ir kalba žiniasklaida yra tiesa? Ar verta apie ją tylėti saugant LR įvaizdį ir stengiantis nesuteršti LR prezidento institucijos? Atvirai pasakius, ta prezidento institucija jau seniai prarado nekaltybę. Dar prieškario nepriklausomybės laikais, mūsų prezidentai prikrėtė baikų. Ta institucija gerą spyrį gavo ir visai neseniai, kai į sostą tauta pasisodino buvusi Komunistų partijos vadą.
Tad jei Rolando Pakso partijos ženklas primena nacių erelį – ar verta apie tai tylėti? Juk simboliai nėra pasirenkami atsitiktinai. XX a. gerokai pakoregavo Vakarų heraldikos sistemą – kai kuriuos simbolius tapo tiesiog nepadoru vartoti. Ir visai be reikalo elekto patarėjai, įsisukę naivias akis, klausia: “O kuo jums erelis nepatinka? Ar gi jis nėra geras paukštis?”
Paukštis, kaip paukštis. Plėšrūnas. Kadaise domėjausi paukščiais, žvėrimis ir vabalais. Kiek pamenu, erelis yra labai kvailas paukštis. Erelis yra kvailas, nepaisant didingos išvaizdos. Jei netikite, siūlau pasiskaityti Konrado Z. Lorenco knygutę “Karaliaus Saliamono žiedas” (“Vaga”, Vilnius, 1981). Ten rasite nemažai išmintingų pasakojimų apie žmones ir gyvūnus.
Erelis primena naikintuvus, kurių taip nori elektas ir jo bendražygiai. Gal jie pamiršo Sąjūdžio laikų hitą, atliktą vokalinio-instrumentinio ansamblio “Kardiofonas”: “pakabinkit, pakabinkit ant Kalėdinės eglutės, naikintuvų sprangią tylą…” (cituoju iš atminties). Įdomu, kokiai partijai tais laikais priklausė elektas? Gal tos partijos nariams buvo draudžiama klausytis pop muzikos, tos kapitalistinės bacilos, palaužusios ne vieną dorą komjaunuolį? Juk “Modern Talking” labiau prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griuvimo, nei visi disidentai kartu paėmus.
Greičiausiai taip ir bus. “Kardiofono” dainos negirdėjo nei elektas, nei jo patarėjai. Matyt, jie tuo metu klausėsi “Reikėjo berniukams…”. Pagaliau berniukų svajonė išsipildė! Tad lai riaumoja čekiški naikintuvai pirmąkart “vieningoje Lietuvos televizijų transliacijoje”!
Let’s rock’n’roll!
