Apie šį filmą prirašyta tiek nesąmonių, kad net nosis riečiasi! Pradedant platintojų pristatymu: “Muzika - jo aistra, išlikimas - jo talentas”. Ką gi tai turėtų reikšti? Gal platintojai norėjo pasakyti, kad tai filmas apie muzikantą, kuris buvo toks gudrus, sumanus ir suktas, kad išvengė visus žudančios nacių letenos? Sakyčiau, skamba šiek tiek antisemitiškai. Mažų mažiausiai - nepagarbiai…
Juk tuomet išeitų, kad visi kiti žydai per Antrąjį pasaulinį karą žuvo tik dėl to, kad žiopli buvo. Ir “išlikimas” toli gražu nebuvo jų “talentas”! Ir apskritai tas postringavimas apie “išlikimo talentą” skamba labai jau stereotipiškai - juk, kaip sako vienas filmo nacių, “žydai visuomet garsėjo suktumu”.
Gerai, baigsiu šias pavojingas šnekas. Žydų holokausto tema nepaprastai subtili - net kai reikalų turime su kino filmu - nemažai kainavusiu meno kūriniu, turinčiu jo kūrėjams atnešti dar daugiau pelno. Holokausto tema pavojinga - vienas žingsnis į šoną ir gali būti pastatytas į tą pačią gretą su holokausto autoriais naciais.
Spėju, to baiminasi dauguma filmo apžvalgininkų ir net patys filmo platintojai. Kaip tik dėl to, įtariu, jie tiek mažai dėmesio skiria pačiam filmui. Visi pasakojimai sukasi aplink. Pasakojama režisieriaus biografija (sprendžiant iš komentarų, šis žmogus yra tiesiog nuo teismo pabėgęs nusikaltėlis) arba vardijamos pašalinės detalės - pavyzdžiui, kiek kg besiruošdamas vaidmeniui numetė Adrienas Brody.
O aš vis galvoju - kam apie filmą rašyti, jei jo temą liesti taip baisu? Ar nepakanka tiesiog pasakyti, kad tai yra neblogas, tikrais faktais (realaus herojaus memuarais) grįstas filmas? Toks, kurį verta pažiūrėti šiandien, nes po 5 metų kažin ar jį kas prisimins. Arba dėl to, kad tai yra tikroviškesnis pasakojimas apie karą nei pavyzdžiui, Spielbergo “Šindlerio sąrašas”? Filmas be ypatingų spec. efektų, be kvapą gniaužiančio natūralizmo? Netgi filmas, kuriame nuskamba viena kita kritikos gaidelė (Polanskis nedrąsiai vožtelėjo jį visą gyvenimą skriaudusiems amerikiečiams, į vieno herojaus lūpas įdėdamas kaltinimą turtingiems Amerikos žydams - “kodėl jie nieko nedaro, kai Europos žydus žudo?”).
Holokausto tema šiandien yra nusausinta - ir jai skirto dėmesio, ir problemų, kurios visuomet kylą ją užkabinus. Todėl, žiūrėdamas Varšuvos žydų istoriją ne tik dar kartą stebiesi, kaip kadaise žmonės galėjo sužvėrėti. Kad prieš 50 metų Europą buvo apėmusi karštinė, kuri tūkstančiams Senojo žemyno gyventojų taip susuko smegenis, kad jie pamiršo savo žmogišką prigimtį ir vėl tapo bejausmiais ir besieliais gyvuliais.
Šia prasme itin pamokanti filmo pabaiga, kai pianistui Špilmanui išlikti padeda nacių karininkas - taip pat pianistas. Ir nors nacis kažką postringauja apie Dievo valią, tačiau akivaizdu, kodėl jis žydą paliko gyvą. Gailestį jo širdyje pažadino Špilmano sugebėjimai spaudyti Varšuvos griuvėsiuose išlikusio pianino klavišus.
Argi tai nėra siaubingiausia filmo vieta? Kaip turėjo būti susitraukusios nacio smegenys, kad tinkamu argumentu išsaugoti žmogaus gyvybę taptų pianinas? Juk jei vietoj Špilmano būtų atsidūręs negebantis skambinti pianinu žydas, jis greičiausiai būtų gavęs kulką į kaktą, kaip ir dešimtys kitų filmo herojų. Nejaugi tam, kad išsaugotum žmogaus gyvybę, reikia dar papildomos priežasties?
Tačiau pamirškime praeitį. Jei vienintelė šio filmo nauda būtų istorijos pamoka, kažin ar apskritai mums vertėtų jį žiūrėti. Aš neprieštarauju, kai Spielbergas “Šindlerio sąrašą” gina sakydamas, kad jį skyrė istorijos nepažinantiems amerikiečiams. Jiems iš tikro šis filmas tapo žinių šaltiniu apie tai, kas Europoje dėjosi per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau mes apie jį žinome pakankamai ir nė neketiname tų žinių prarasti.
Kad toks filmas pas mus taptų prasmingas, jame turi būti bent kokia universali tiesa. Ir ją nėra taip sunku išskelti. Genocidas vis dar yra populiarus žodis. Dėl labai panašių priežasčių žmonės žuvo ir žūva šiandien - buvusioje Jugoslavijoje, Čečėnijoje, Irake, Afganistane, Ruandoje, Nigerijoje. Juk ir šiandien vien priklausymas tautai ar religinei bendruomenei gali tapti mirties priežastimi. Žinias apie tai išklausome abejingai, kaip pasaulio žmonės kadaise klausydavosi naujienų apie nacių siautėjimą.
Įdomu, kodėl visuomet pasakojama apie eilinių žmonių kitataučiui rodomą neapykantą, tačiau niekuomet neužsimenama, kad tokią neapykantą visais laikais toleravo ir valstybių galvos? Jei naciai nebūtų žengę toliau Lenkijos sienos ir nepažadinę Rusijoje snaudusio žvėries, tai jų kaimynai, ko gero, ir toliau ramiai būtų stebėję, kaip šie naikina, jų manymu, žemesnės rasės žmones. Mat kai žudoma ne tavo kieme, paprastai tau nei širdies, nei mąstymo neskauda.
Argi kam nors Lietuvoje rūpi, kiek niekuo dėtų žmonių žuvo Afganistane arba Irake? Kam nors, išskyrus valdžios vyrus, kurie, naudodamiesi šia dėkinga proga, mėgina eilinį kartą įterpti Lietuvą į pasaulio žemėlapį?
Pamirškime vis dar kartais pas mus pasigirstančias dejones - “kai mus okupavo rusai, niekas mūsų neužstojo ir nepagailėjo”. Civilizacijai, kurią sukūrė šios planetos gyventojai, užuojauta kaimynui nėra būdinga. Net ir didžiausia mūsų laikų religija to moko - kai duoda į akį, atsuk kitą ir tylėk. Tylėk ir neversk už sienos gyvenančio kaimyno jausti dėl tavo dejonių sąžinės graužimo. O kai jis gauna į akį - ir tu nematyk - juk tik kenčiantys keliauja į dangų! Tad nejaugi tu nori sumažinti kito kančias ir kartu užkirsti jam kelią į rojų?
“The Pianist”, Didžioji Britanija, Lenkija, Olandija, Prancūzija, Vokietija. 2002Trukmė: 2 val. 30 min.Režisierius: Roman Polanski (“9 vartai”, 1999; “Kartus mėnuo”, 1992; “Tesa”, 1979; “Činataunas”, 1974; “Rosmari kūdikis”, 1968)Vaidina: Adrien Brody (“Deimantų vėrinio paslaptis”, 2001; “Semo vasara”, 1999; “Plona raudona linija”, 1998), Thomas Kretschmann (“Ašmenys 2”, 2002; “Karalienė Margo”, 1994), Frank Finlay, Maureen Lipman, Emilia Fox, Ed Stoppard, Julia Rayner, Jessica Kate Meyer, Michal Zebrowski ir kt.
