Tokie šūksniai kaip „Cunamis artėja!“ ar „Pinigus dalija!“ visada sujudina visuomenę. Ji ryškiau struktūrizuojasi, įvairios interesų grupės priverčiamos griežčiau apibrėžti savas pozicijas. Cunamiai mus aplenkia, o štai Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų pinigų dalybos yra tikras visuomenės fragmentavimosi ir interesų katalizatorius.
Tas grupavimasis pasireiškia įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, pagal skiriamąją liniją „verslas ir mokslas“. Kitaip ji dar vadinama „keliai ar universitetai“.
Vienoje pusėje turime akademinio sluoksnio pasipiktinimą dėl mažos universitetams skiriamos lėšų dalies. Vos pusantro milijardų litų (7,8 proc. visos ES paramos) 2007-2013 m. žadama skirti moksliniams tyrimams ir tuos pačius – per Ūkio ministeriją. Savo ruožtu verslo atstovai aimanuoja – investicijoms į kelius siūloma 4,5 mlrd. litų (22 proc. visos paramos), nors „reikia“ 33 proc.; be to, kuo daugiau reikia kiekvienai atskirai verslo interesų grupei, dėl to svarbėja dalintojų galios skirstymas.
Verslui Europos Sąjungos (ES) lėšų reikia investicijoms – jei įmonės gaus papildomų lėšų labiau atnaujinti tekstilės, drabužių siuvimo, medžio drožlių plokščių ir baldų, trąšų ir įvairių tradicinių metalo bei elektronikos gaminių technologines linijas, bus daugiau vilčių konkuruoti rinkose su Kinijos, Turkijos, Malaizijos ar Indonezijos produkcija.
Mokslui lėšų reikia tyrimams plėtoti, jų materialinei bazei tobulinti – tų papildomų pinigų dėka bus atliekama dar daugiau neaprėpiamų fundamentaliųjų mokslų tyrimų (dešimtys ar net šimtai straipsnių pasaulio žurnaluose apie vis naujas detales, atskleidžiamas eksperimentais ar loginiu samprotavimu fizikiniuose, biologiniuose ir socialiniuose procesuose – nuo kosmoso iki mikropasaulio), dar intensyviau virs kosmopolitinis gyvenimas universitetuose.
Pusę karalystės tam, kuris įžiūrės ryšį tarp šių dviejų sferų!
Todėl nereiktų stebėtis, kai vienas iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos lyderių pareiškia, kad jei universitetai nori siųsti studentus stažuotis į Lietuvos įmones, tai tegul sumoka pinigus. Iš tų studentų naudos juk nėra – juodadarbiai jie prasti, o žinių, kurias jie sugeba gausinti, įmonėms juk nereikia.
Tektų pritarti akad. Eduardo Vilko nuomonei – problema yra ta, kad pas mus mokslo iš tikrųjų reikia tik keliose aukštųjų technologijų srityse ir tik kai kuriose technologiškai stipriose įmonėse.
Tas „verslui mokslo nereikia“ (kas kita vadybininkai, buhalteriai, finansininkai ir teisininkai) ir suvedžiojo mūsų mokslą – jis tapo absoliučiai laisvas. Jokio tarnavimo pramonei, paslaugų sferai, kitoms konkrečioms visuomenės reikmėms. Jei kas pasidomėtų, kiek pas mus parašoma disertacijų edukologijos arba verslo vadybos klausimais – būtų pritrenktas: toks puikus nusimanymas (ir iš knygų rašymas) atitinkamose pasaulio mokslo srityse ir toks beprasmiškas tų darbų sudūlėjimas tuoj po to.
Įmonių laboratorijose dabar dirba tik 0,72 proc. Lietuvos mokslininkų; visi kiti spiečiasi universitetuose. Jei, kaip grasina vienas iš LPK vadovų, studentams praktikantams įžengti į įmonių teritoriją ir susipažinti su gyvu technologiniu procesu bus uždrausta, tai tas nelaimingas nuokrypis į abstrakčius (fundamentinius, teorinius) tyrinėjimus dar stiprės. Visai gali būti, kad kada nors netrukus laimėsim Nobelio premiją kuriame nors iš tiksliųjų abstrakčiųjų mokslų ir podraug turėsim prisipažinti, kad Kinijos gamintojų ne tik tekstilėje ir balduose, bet ir kineskopų gamyboje nebeįveiksime. Jei taip, tai ir pramonei, ir universitetams liks vienas kelias – užsiimti žemės ūkiu, senovišku.
Konfliktas tarp verslo ir mokslo slypi pačiose šaknyse – visa Lietuvos pramonė yra tradicines, seniai žinomas technologijas naudojantis ūkio sektorius (daugiau nei 80 proc. jos produkcijos yra žemų ir vidutiniškai žemų technologijų gaminiai). Kaip ir dera industrinei gamybai, ji gana specializuota ir dėl to dirba daug didesnėms nei Lietuva rinkoms. Kitaip neišgyventų. Pramonė yra didžiausias mūsų ekonomikos sektorius, joje sukuriama (kartu su elektros, dujų ir vandens tiekimu) apie 26 proc. šalies BVP; jos kuriami ir palaikomi užsienio prekybos ir kooperavimo ryšiai skatina ir paslaugų sektorių plėtrą.
Kas dar svarbiau – net tokia pramonė, kokią turime, neišnaudoja galimybių kelti savo gaminių kokybinę kategoriją, nesiekia tobulinti produkcijos taip, kad ji taptų kokybiškesnė, atrakcingesnė, sunkiau pagaminama konkurentams ir panašiai. Drabužius siuvam ne tik mes, juos siuva ir italai, ir ispanai, ir prancūzai. Bet mūsų drabužių pramonėje vienas darbuotojas per metus pagamina 16 tūkstančių eurų vertės gaminių, o ispanas ar prancūzas – 66 tūkstančių vertės.
Taigi ginčą „keliai ar universitetai“ teks pratęsti. Mūsų verslo bendrovėms turi kaip nors ateiti į galvą mintis, kad verta, netgi būtina pasisukti į mokslininkus ir paprašyti („pareikalauti“ irgi tinka, nes pinigai verslo rankose) patyrinėti tas problemas, kurios svarbios verslo interesams.
O universitetams reikėtų savo ir toliau puoselėtiną gerą pasaulio žinių lobyno išmanymą suorientuoti į tai, ko reikia šalies ekonomikai ir viešajam gyvenimui. Disertacijos ir straipsniai tada rasis savaime ir gal net solidesni. Tarnystė pasaulio mokslui – gerai, bet prisidėti prie nacionalinės ekonomikos pažangos – neretai dar geriau.
Jei nebus kelių, universitetai ilgai netrauks. Jei bus tik geri keliai mažaraščių visuomenėje – irgi nebus kam jais intensyviau naudotis. Tai trivialu ir nėra dėl ko ginčytis; mums reikia ir gerų kelių, ir gerų universitetų. Todėl sprendimas turi būti kompleksinis: finansuoti teks bendrus verslo ir mokslo projektus – jei norime tas lėšas panaudoti našiai.
