Vasario 23 dieną įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas. Sąlygų, išlygų ir apribojimų jame tiek, kad tikrai galima džiaugtis, jog jis laikinas - iki bus įgyvendintas per 7-8 metus baigiamasis žemės reformos etapas.
Šis įstatymas dar iki jį priimant jau buvo pavadintas “saugiklių” įstatymu. Jis nuo kažko saugos žemę. Praverstų kažkiek stabtelti prie jo teiginių.
Kai kas jau spėjo pamatyti jame “kolūkinę nostalgiją” ir Konstitucijos 23 straipsnio apie nuosavybės neliečiamumą pavertimą “popieriaus draiskalais”, netgi sėslumo cenzo atsiradimą lig šiol lyg ir laisviems piliečiams.
Kam reikalingi tie žemės ūkio paskirties žemės pirkimo ir pardavimo apribojimai?
Prisiminkime juos: (a) žemę įsigyti fizinis asmuo gali tik jei turi įregistravęs ūkininko ūkį arba turi kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą; be to, jei jis perka 10 ha ir didesnį sklypą, per metus turi apsigyventi toje apskrityje, kur yra tas jo sklypas; (b) juridinis asmuo gali įsigyti žemę, jei pastaruosius 2 metus ne mažiau kaip 50 proc. pajamų gavo iš žemės ūkio veiklos (išskyrus valstybę, savivaldybes ar bankus, perimančius nuosavybėn savininkų įkeistą žemę; bankai tokiu atveju privalo ją tuojau pat išnuomoti ir per 2 metus - parduoti).
Tai dar ne viskas. Net ir įvykdę šias sąlygas, fiziniai ir juridiniai asmenys (jau gan siauras ratelis, ar ne?) negali turėti žemės “labai daug”. Fizinis asmuo - ne daugiau kaip 300 hektarų,žemės ūkio bendrovė - ne daugiau kaip 2000 hektarų, kooperatyvas (kooperatinė bendrovė) ar kitas juridinis asmuo, kuris verčiasi žemės ūkio veikla, - ne daugiau kaip 1000 hektarų.
Ir jei fizinis ar juridinis asmuo sumanė žemę parduoti, tai ir čia jis bus oi nelaisvas. Pirkti iš jo žemę ta kaina, kuria ji parduodama, pirmiausia galės (turės pirmenybę) valstybė - jei jai jos reikės viešosioms (bendroms) reikmėms. Po valstybės eilėje bus kaimyninio žemės sklypo savininkas - jei jis yra ūkininkas. Po šio - apskritai ūkininkas, jei tas sklypas įeina į tam ūkininkui “priklausančio ūkio žemėvaldos perspektyvines ribas”. Dar po jo - pirmenybės teisę turės sklypo naudotojas (jei buvo juo ne mažiau kaip 2 metus iš eilės) ir tik tada tą parduodamą sklypą galės bandyti nusipirkti visi kiti ūkininkai ar panorėję (ir turį kvalifikacijos pažymėjimus) būti ūkininkais, pasiryžę ten ir apsigyventi.
Ir kad dukart pagalvotų tie, kurie užsimojo pirkti žemę ir “pabandyti” ūkininkauti, nustatyta, jog perleidžiant įsigytą žemę anksčiau kaip per 5 metus nuo jos įsigijimo reikės sumokėti valstybei nustatyto dydžio mokestį.
Štai tokia bus žemės rinka 7 ar 8 metus - iki Lietuvoje susiformuos tam tikra žemės nuosavybės ir žemės ūkio (kaimo) struktūra.
Visi šie reikalavimai ir apribojimai, kartu sudėjus, išreiškia gan akivaizdžią įstatymo leidėjų ideologiją - formuoti Lietuvos ateities žemės ūkį pagal Europoje dominuojančią “šeimos ūkio” koncepciją. Tai reiškia - žemės ūkio produkcijos gamyba turi užsiimti žemės savininkai, o ne nuomininkai, ūkio tikrasis šeimininkas (gamybos organizatorius, vadybininkas ir aktyvusis dalyvis) turi būti pats savininkas, o ne samdytas vadybininkas, nepaliekama galimybės išsiplėtoti dirbamos žemės nuomai dideliais mastais, žemės ūkio produkcijos perdirbėjų, investicinių bendrovių, bankų ar holdingų valdoma žemės ūkio paskirties žemė tampa negalima, spekuliavimas žemės ūkio paskirties sklypais tampa labai suvaržytas. Kaimas formuosis kaip pakankamai apgyvendinta, savo ūkiuose dirbančių vidutinio dydžio produktyvių ūkių struktūra, kuri įstengia plėtoti ir kai kuriuos gretutinius verslus, įdarbinančius šeimos narius ir kitus kaimo mylėtojus.
Būtent tos struktūros įstatymas ir siekia, būtent link jos stumia dabartinę žemėvaldą.
Būtent ta būsimoji struktūra kai kuriems ekonomikos komentatoriams smarkiai nepatinka. Taip suvaržoma, teigia jie, kapitalo judėjimo laisvė.
Jei ta laisvė būtų nevaržoma, tuomet dėl pigios žemės (žemės kainos atspindi jos naudotojų pajamų lygį, kuris pas mus, jei būtų garsiai apibūdintas, padarytų didelę gėdą valstybei), atsirastų paskatų ją pirkti kitiems, ne ūkininkams (jei būtų prekyba žeme laisva), kainos imtų kilti, kas dar labiau pakurstytų spekuliacijos žeme įkarštį. Išryškėtų tendencija žemės ūkio paskirties žemės kainoms tarp įvairių ES šalių išsilyginti.
Taigi mažų pajamų mūsiškiai ūkininkai netektų galimybės pirkti žemę, stambinti savo ūkius, jiems tektų žemę nuomotis.
Nuomojamų žemių ūkis yra “šeimos ūkio” priešybė. Tai - plantacijų ūkis, taip pat siaurai specializuotas, orientuotas į maksimalų žemės sklypo produktyvumą ūkis. Šiandien jau yra išryškėjęs tokio ūkio neperspektyvumas (industriniai žemės ūkio gamybos metodai kelia rimtus ekologinius pavojus, neša masinių infekcijų gyvulininkystėje grėsmę).
Bet, žinoma, tokio - industrinio - tipo ūkis gali gyvuoti ir nešti naudą tiek jo produkcijos vartotojams, tiek jo nuomotojams bei savininkams. Toks ūkis kartais ne per daug skirsis nuo industrinės įmonės, su, tarkime, viso koncerno centrine būstine Hamburge, su Airijoje samdytais vyresniaisiais vadybininkais, su Lietuvoje išsimokslinusiais ir užsienyje pasitobulinusiais žemesnės grandies vadybininkais, su samdomais ūkio darbininkais - iš vietinių kaimų (nebūtinai vien iš buvusių tarybinių ūkių gyvenviečių), vis tiek jie jau bus pelningai pardavę žemę ir vaikams nupirkę butus.
Galimos abi ideologijos, realios abiejų ideologijų praktinio įgyvendinimo galimybės, gyvybingi būtų ir abiejų tipų ūkiai ir kaimai. Tiesiog Seimas pasirinko pirmąjį.
O kad tas pasirinktasis kelias neatitinka grynojo liberalizmo “mantrų” - tai jokia čia bėda. Ekonominė politika kiekvienam konkrečiam laikotarpiui yra toli gražu ne kuris nors neoklasikinės teorijos postulatas grynu pavidalu.
