Birželio 27 d. Europos centrinis bankas paskelbė, kad “Lietuvos valdžios institucijų prašymu” Lietuvos litas įtrauktas į Valiutų kursų mechanizmą - II (kartu su Estijos krona ir Slovėnijos tolaru). Šios trys šalys pirmosios iš ES naujokių pradėjo stojimo į Europos ir pinigų sąjungą (EPS) procedūrą.
Po dvejų metų, jei niekas nepasikeis Lietuvai kol kas sėkmingai vykdant visus konvergencijos kriterijus, galėsime litus pakeisti eurais.
Daugumai gyventojų ši žinia nėra itin didelė naujiena - litas seniai susietas su euru nekintančiu 3,4528 Lt už 1 eurą kursu.
Nėra ji koks nors perversmas ir mūsų pinigų ūkio valdžiai - esant valiutų valdybos režimui autonominės pinigų politikos nėra, lito pasiūla tvarkosi automatiškai, belieka tik stebėti šalies mokėjimų balansą. Todėl Europos centrinio banko nustatytos oficialios aukštinė ir žemutinė intervencijos ribos (plius ir minus 15 procentų nuo centrinio kurso) mūsų centriniam bankui sukelia šypseną: litas nei grasins pabrangti iki 2,93488, nei atpigti iki 3,97072 litų už eurą.
Todėl naujiena apie lito įtraukimą į VKM-II buvo sutikta ramiai, o apibūdinta net itin entuziastingai.
Entuziazmui pagrindas visai rimtas. Jau pats buvimas VKM-II sustiprina šalies finansinį stabilumą, patikimumą. Įvedus eurus išvis atpuls bet kokia rizika, kurią visiems užsienio investuotojams ir komersantams kelia mažytės valstybės nacionalinė valiuta. Išnyks valiutos konvertavimo kaštai. Taigi atpigs finansinės operacijos, sumažės palūkanos. Todėl galime pagrįstai tikėtis paspartėjusio komercinio ir investicinio aktyvumo šalyje.
Įvedę eurus įgyvendinsim savo ekonominę svajonę - padaryti Lietuvą “pereinamuoju kiemu”. Tai yra teritorija, palankia prekybai, tranzitui, logistikos operacijoms, investicijoms, finansinėms ir kitokioms modernias telekomunikacijų ir duomenų apdorojimo technologijas naudojančioms paslaugoms, kurios būtų teikiamos toli už Lietuvos ribų. Mažai ekonomikai tokia strategija yra vienintelė, jei ją kamuoja ambicijos prilygti Liuksemburgui, Monakui ir kitokiems singapūrams.
Ir jei viskas eisis gerai - ims ryškėti bendros valiutos pavojai, būdingi silpnesnei į pinigų sąjungą įstojusiai valstybei.
Pirma, ekonomikos augimas ir prekybos plėtra naikins kainų lygio skirtumus tarp Lietuvos ir brandžiųjų ES šalių. Vieningoje rinkoje, kurioje net ir darbo jėgos judėjimas galop bus (mums) visiškai laisvas, negali egzistuoti skirtingos prekių kainos, negalės likti ir dideli paslaugų kainų skirtumai.
Vadinasi, kad kiek ir kiltų kainos brandžiose ES šalyse, kainų lygis Lietuvoje privalės kilti sparčiau.
Pagrindinis veiksnys, užtikrinantis tą spartesnį kainų lygio kilimą Lietuvoje, bus spartesnis atlyginimų didėjimas. Ko jau ko, bet atlyginimų skirtumų mes nė vienas nepamiršime ir išnaudosime visas progas, kad jie artėtų prie kitų ES šalių atlyginimų lygio.
Atlyginimai didės pirmiausia tose veiklos srityse, kurios gamins konkurencingą ir didesnes pajamas teikiančią produkciją. Tos pajamos bus dalijamos taip, kad samdomiems darbuotojams tenkanti dalis gerokai ūgtels (derybinė galia tarp dalybų dalyvių ateityje išsilygins).
Tas atlyginimų kėlimas ten, kur yra ką dalytis, gali išprovokuoti (galop visada išprovokuoja) reikalavimus didinti atlyginimus ir kituose sektoriuose, kurių “pyragas” nepadidėjo. Galima garantuoti, kad ilgai nė nemanys atsilikti viešojo (valstybinio) sektoriaus darbuotojai, pabandys pasididinti sau uždarbius ir smulkusis verslas - didindamas kainas. Kainas bus galima didinti, nes, kaip ką tik pabrėžėme, žmonių pajamos kils. (Šitaip realizuojamas literatūroje vadinamas Balassa-Samuelsono efektas.)
Bet jei pas mus euras, tai bet koks kainų kilimas šalies viduje automatiškai yra ir mūsų eksporto kainų kilimas. Gali būti (ypač jei eksportuojame paprastas prekes, dėl kurių realizavimo užsienio rinkose tenka susigrumti su daugybe konkurentų), kad dalis eksportuotojų dėl to nebeįstengs parduoti savo prekių. Jiems teks nutraukti gamybą, nedarbas padidės.
Štai tada ir paaiškėja, kam reikalinga sava valiuta. Tipiškas tokiu atveju veiksmas tokios šalies vyriausybei - dalį rūpesčio perkelti partneriams, sumažinant savo valiutos kursą. Savos gamybos prekės atpigs (užsieniečiams absoliučiai, saviškiams - santykinai, palyginti su pabrangusiu importu), todėl paklausa joms išaugs ir besipučiantis užsienio prekybos deficitas kone akimirksniu sunyks.
Neturėdami litų neturėsime jokių galimybių amortizuoti bėdą. Teks vėl paprašyti naują būrį jaunimo, ir ne tik jo, emigruoti iš šalies. Tai yra atsidurti ties tautos, o paskui ir valstybės išnykimo grėsme.
Taip sako teorija. Kaip ir kiekviena teorija, ji veikia esant joje nurodytoms sąlygoms.
Niūraus scenarijaus esminė sąlyga tokia - Lietuva nieko nekeičia savo gaminamos produkcijos struktūroje.
Tačiau užtenka imti gaminti naujesnę, labiau tinkančią sparčiausiai besiplėtojančioms ekonomikos šakoms ir labiau paklausią pasiturinčių vartotojų rinkose produkciją, kuri sykiu kainuoja nepalyginamai daugiau ir kurioje pridėtinė vertė sudarė didesnę dalį nei tradicinėse prekėse - ir taps aišku, kad scenarijus nevirs (tragišku) spektakliu. Jei mes pakeisime ir papildysime šiandien gaminamas prekes ir paslaugas naujomis, moderniomis prekėmis ir paslaugomis, prilygsime jų kokybe išsivysčiusioms ES ir pasaulio šalims - pinigų politikos neturėjimas bus nebaisus.
Tada euro įvedimas mums dar ir padės. Tiesa, įvykdžius rimtas sąlygas - kad verslas bus pakankamai energingas savo investicinėje ir inovacinėje veikloje, o politinės valdžios finansų ir pajamų politika pakankamai išmintinga. Tai įmanoma.
