Informacija apie mokėjimų balansą šalies žiniasklaidoje truputį išskydo - liko tik sporadiškos ir sausos žinutės apie skaičius. Gal neverta iškart kaltinti žurnalistų - institucijos, teikiančios duomenis apie mokėjimų balansą, pačios kažkiek pasiklydo arba turi problemų su deramos informacijos teikimu.
Antai Lietuvos bankas, kuris skaičiuoja šalies mokėjimų balansą, teikia vien jo ketvirtinius bei mėnesinius duomenis, o Statistikos departamentas, parūpinantis visuomenei visą makroekonominę informaciją, vis dar neprisirengė susumuoti tų ketvirtinių duomenų ir pateikti metinius rezultatus - jo tinklapyje viskas baigėsi 2001 metų mokėjimų balansu.
Dar daugiau - pateikęs duomenis apie 2003 m. pirmojo ketvirčio mokėjimų balansą Lietuvos bankas pasistengė tai padaryti kuo painiau. Kapitalo ir finansinės sąskaitos balansą jis pateikė kartu su klaidų ir praleidimų eilute - tarsi klaidos ir praleidimai būtų šios sąskaitos elementas, o tai yra netiesa.
Be to, pateikęs kapitalo sąskaitos balansą (kapitalo ir finansinėje sąskaitoje) Lietuvos bankas kažkodėl neteikia finansinės sąskaitos balanso - palikdamas patiems skaitytojams tai padaryti iš atskirų tos sąskaitos duomenų.
Paminėkime dar ir tą vis neištaisomą “aukštyn kojomis” padarytą portfolio investment (portfelinių investicijų) vertimą (“investicijų portfelis”) - ir suvoksim, kad su informacijos apie mokėjimų balansą skelbimu šalies centrinis bankas turi šiokių tokių problemų.
O pati šalis didelių problemų su mokėjimų balansu neturi.
Pagrindinė kiekvienai valstybei problema su tuo balansu - tai einamosios sąskaitos deficitas, dėsningai susidarantis praktiškai kiekvienoje šalyje, kuri perka iš kitų valstybių daugiau, nei pati įstengia joms parduoti. Perka dėl to, kad “kažkaip” gauna tam reikalingos užsienio valiutos (virš to kiekio, kurį uždirba iš prekių bei paslaugų eksporto). Tas “kažkaip” - tai “savanoriškas” užsienio valiutos įvežimas į šalį čia investuojant į realiąją ekonomiką arba finansinius aktyvus bei jos skolinimasis.
Lietuvoje štai jau ketvirti metai deficitas nusileidęs iki visai pakeliamų 5-6 proc. BVP dydžio. 2003 m. pirmą ketvirtį jis netgi dar sumažėjo, sudarydamas tik 3,7 proc.
O dar visai neseniai einamosios sąskaitos deficitas siekė net 16 proc. BVP. “The Economist”, tvirtinęs, kad lito devalvavimas Lietuvoje jau yra tik laiko klausimas, turėjo šiokį tokį pasiteisinimą. Dar 1999 m. deficitas sudarė 11,2 proc., o tai irgi turėjo atrodyti gan katastrofiškai.
Būtent dėl ryškaus einamosios sąskaitos deficito sumažėjimo Lietuva dabar gali skolintis užsienyje (dengdama savo planuojamą biudžeto deficitą bei garantuodama kai kurias investicines paskolas) gerokai pigiau nei anksčiau, dėl ko valstybės skola, palyginti su BVP, netgi truputį sumažėjo (šių metų gegužę ji sudarė 24,4 proc. BVP, o 2002 m. pabaigoje buvo 26 proc.).
Pačioje einamojoje sąskaitoje didelių pokyčių nėra. Kaip kasmet, jos deficitą kuria prekyba prekėmis bei gamybos veiksnių pajamų pervedimai - importuojame daugiau prekių, nei eksportuojame, ir uždirbame užsienyje iš ten laikinai komandiruotos darbo jėgos bei (daugiausia) investuoto kapitalo kur kas mažiau, nei tai daro užsieniečiai Lietuvoje. Nesunku prognozuoti, kad padėtis čia nesikeis dar ilgai, nes ir ateityje tikimės Lietuvoje sulaukti užsienio kapitalo įvežimo ir užsieniečių čia uždirbamo pelno reinvestavimo.
Tą deficitą švelnina kitos dvi sąskaitos einamojoje sąskaitoje - prekyba paslaugomis ir vienašaliai pervedimai. Paslaugų atveju šalis uždirba užsienio valiutos gerokai daugiau, nei išleidžia prekiaudama transporto paslaugomis ir iš kelionių. O vienašaliai (“einamieji”) pervedimai yra grynai specifinė silpnesnių, iš užsienio paremiamų šalių lemtis - negrąžintinų paskolų, dovanų, stipendijų, labdaros ir pan. srautai visada tokiose šalyse yra teigiami (tas teigiamas saldo kasmet sudaro 800-1000 mln. litų).
Kaip jau minėjome, einamosios sąskaitos deficitą dengia kapitalo ir finansinėje sąskaitoje registruojami sandoriai. Kadangi Lietuva tikrai nėra koks nors rimtas investuotojas užsienyje (pagrindiniai iš Lietuvos išvežamo kapitalo srautai - tai Lietuvos banko investuojamos šalies oficialiosios tarptautinės atsargos), tai čia balansas teigiamas.
Tas teigiamas perviršis privalo būti lygiai toks, koks yra einamosios sąskaitos deficitas. Jei taip nėra, vadinasi, kažkokie užsienio valiutų pervedimai buvo neužregistruoti ir pasireiškė tik viena sandorio puse - pirkome prekių ir paslaugų iš užsienio su “nesama”, t.y. nei einamojoje, nei kapitalo ir finansinėje sąskaitoje neužregistruotais (t.y. nei eksportu uždirbtais, nei užsieniečių investicijomis įvežtais) pinigais. Arba atvirkščiai. Štai tada ir prireikia tuos neregistruotus sandorius įrašyti viena bendra eilute - kaip klaidas ir praleidimus.
Įstoję į Europos Sąjungą ir toliau turėsime iš esmės tokį pat mokėjimų balansą - kapitalo įvežimas (tikėkimės, kad labiau tiesioginėms investicijoms nei skolinimu) sukels importo perviršį virš eksporto, kuris “užtikrins” einamosios sąskaitos deficitą. Investicijos didins Lietuvos ūkio eksportinį potencialą, ilgainiui gausės pajamų iš eksporto. Todėl vėliau atsiras daugiau galimybių eksportuoti Lietuvos kapitalą į užsienį - perkant ir kuriant ten įmones ir veikiant pinigų bei kapitalo rinkose.
Ne tik latviams gąsdinti. Tokia yra ekonomiškai stiprėjančios šalies logika. Jei bus kitaip - vadinasi, nesiplėtojam, kiek reikėtų.
