Beveik nekomentuotas praslydo įdomus Lietuvos banko tyrimas apie paskolų ir indėlių likučius 2001 ir 2002 m. pabaigoje. Jame matyti, kokį vaidmenį suvaidino kredito plėtojimasis Lietuvos ekonomikai gerokai šoktelint į priekį 2002 metais.
Į bankų sektorių visada kreipiamas padidintas dėmesys, kai norima susidaryti nuomonę apie šalies ūkio stabilumą ir plėtros perspektyvas. Gerai veikianti bankų sistema skatina ir taupymą, ir platesnį paskolų naudojimą visoje visuomenėje - ir viešajame, ir privačiame sektoriuje, veikia ir individus, ir juridinius asmenis.
Kredito dėka vartojama (daugiausiai investicinėms reikmėms) ir tai, kas taupoma (t.y. kas nesuvartojama). Jei kreditas vystosi sparčiau nei visa ekonomika, vadinasi, ekonomika vystosi sparčiau, nei galėtų be kredito ekspansijos.
Būtent apie tai kalba Lietuvos banko surinkti duomenys.
2002 metais, kaip žinome, šalies BVP padidėjo 6,7 proc. O indėlių bankuose likutis 2002 m. pabaigoje buvo 12,1 proc. didesnis nei 2001 m. pabaigoje (įmonių indėliuose lėšų pagausėjo 23,2 proc., fizinių asmenų - 8,2 proc.). Taigi indėlių likutis paaugo daugiau nei šalies nacionalinės pajamos - šalis didina taupymo mastus.
Šis faktas turėtų būti vertinamas labai teigiamai dėl keleto priežasčių. Pirmiausia tai kalba apie nenunykstančią taupymo tradiciją Lietuvoje. Tai atrodytų natūrali ir net banali tiesa, tačiau pasaulio kontekste tai anaiptol nėra taisyklė. Taupymas yra pirmoji ir būtina sąlyga šalies ekonominei plėtrai.
Be to, tai liudija ir didėjantį pasitikėjimą bankais. Kaip rodo apklausos, prieš dešimtmetį pagimdyta tradicija nepasitikėti bankais gaji ir šiandien, o indėlių draudimas daugeliui piliečių vis dar nieko nereiškia. Tačiau toks iracionalus, labai neišmintingas galvojimas jau traukiasi (kaimo ir miesto plėšikų nelaimei).
Gyventojų per tuos pastaruosius vienus metus sumažėjo 0,4 proc. (neskaitant neregistruojamos migracijos saldo, kuris šį rodiklį šiek tiek dar gal padidintų). Tačiau fizinių asmenų sąskaitų skaičius bankuose vis tiek padidėjo (nors tik 0,9 proc.). Žinoma, galima manyti, kad didelė dalis sąskaitų augimo tebėra dėl to, kad turtingesnieji atidaro daugiau savo sąskaitų skirtinguose ar ir tuose pačiuose bankuose (2001 m. pabaigoje fiziniai asmenys bankuose turėjo 3 473 430 indėlių sąskaitų, o baigiantis 2002 metams jų buvo 3 505 671, t.y. sąskaitų jau buvo daugiau nei apskritai gyventojų). Tačiau 3,5 milijonų indėlių sąskaitų 3,5 milijonų gyventojų šalyje yra gan įspūdingas skaičius, labai teigiamai kalbantis apie stiprų taupymo refleksą.
Indėlių didėjimą lydėjo paskolų didėjimas. Tai jau ne ūkio plėtros sąlyga, tai tiesioginis ūkio augimo veiksnys. Sveiką biudžeto politiką įgyvendinanti šalis sukuria normalią ūkininkavimo aplinką, todėl augant indėliams bankuose, didėjo paskolų pasiūlą verslui ir gyventojams (priešingai nei ankstesniais metais, kai didžiuliai valstybės skolinimosi mastai prarydavo indėlius, bankams ramiausiai skolinant valstybei, t.y. investuojant į VVP - praktiškai be jokios rizikos ir už labai nemenkas palūkanas). Valstybei gerokai patvarkius nacionalinį ir socialinio draudimo biudžetą bankų parazitavimo sąlygos baigėsi ir teko sukrusti, veidu atsisukus į privatų sektorių. Kaip iš gausybės rago pabiro lengvatos ir šiaip normalios vartojimo bei namų statybos kreditų programos. (Štai kodėl per praėjusius metus indėlių likučiai padidėjo 12 proc., o paskolų likučiai - 22 proc.)
Tai ir matome Lietuvos banko tyrimo duomenyse. 2001-2002 m. paskolų suma šoktelėjo 22 proc., iš jų įmonės tapo skolingos 21,4 proc. daugiau, o gyventojai - net 70,4 proc. daugiau.
Tas paskolų gyventojams likučio padidėjimas 70 proc. ir yra vienas iš stiprių argumentų, aiškinant Lietuvos ekonomikos spartų ūgtelėjimą 2002 metais. Gyventojai ir verslo įmonės kartu paėmus 2002 m.pabaigoje buvo skolingi 1,4 milijardo litų daugiau nei prieš metus. Tai kalba apie smarkiai išaugusią kredito apyvartą, kurios dėka ekonomikoje šoktelėjo paklausa ir galima kalbėti, kad ūkio augimas šalyje pagaliau vyksta ne eksporto didėjimo sąskaita, bet vidaus vartojimo augimo sąskaita.
Pažymėtina ir tai, kad indėlius labiausiai didino įmonių indėliai (jie padidėjo 23,2 proc., o asmenų indėliai ūgtelėjo 8,2 proc.), o paskolos daugiausiai didėjo dėl to, kad intensyviai skolinosi fiziniai asmenys. Taigi taupė įmonės, o skolinosi fiziniai asmenys.
Tai, žinoma, visai dėsninga, kadangi ekonomikos pagyvėjimas prasideda nuo pagyvėjimo paklausoje ir įmonių pajamose, ir tik toliau, jei jis tęsiasi, ima augti ir asmenų pajamos bei jų santaupos
Svarbu pažymėti ir tai, kad tas kredito suaktyvėjimas periferijos miestuose buvo netgi spartesnis nei šalies pramonės centruose (tai daugiausiai pasakytina apie paskolų masto augimą). Antai Vilniuje verslo įmonėms išduotų paskolų likutis padidėjo 19 proc., Kaune - 27 proc., o Tauragėje ir Marijampolėje jis išaugo 56 proc., Utenoje - net 77 proc. Tai ypač teigiama tendencija, kadangi verslo aktyvumas ir jo perspektyvų percepcija už didžiųjų šalies miestų ribų ligi šiol buvo gan pesimistinė. Ryškus kredito plėtojimasis kalba apie beatsirandantį optimistiškesnį verslo perspektyvų pajautimą.
Lietuvoje šalies centrinis bankas negali operuoti pinigų politikos priemonėmis, paskatindamas mokią paklausą tada, kai ši atslūgsta ir ekonomikai gresia stagnacija, bei prilaikydama ją, kai ima rastis ekonomikos perkaitimo (taigi infliacijos) pavojus. Šį “nusiginklavimą” (atsiradusį įsivedant valiutų valdybos režimą) iš dalies gali kompensuoti šalies finansų politika. Jei šalies finansai valdomi subalansuotai, jei Vyriausybė - ir pirmiausia Finansų ministerija - sugeba atsispirti begalei politikų iniciatyvų (faktiškai labai dažna politinė iniciatyva finansine prasme yra idėja padidinti valstybės išlaidas nepadidinant jos pajamų), tada bankų sektoriuje neišvengiamai ima rastis sąlygos normaliai kredito plėtotei. Ta kredito plėtotė ne tik pagyvina ekonomiką; ji skatina tolesnį taupymą, nes neleidžia smukti palūkanoms už indėlius (o aštrėjanti bankų konkurencija trukdo kelti palūkanas už paskolas). Taip įsukamas brandesnės ekonomikos smagratis, didinantis jos stabilumą.
