Šie prezidento rinkimai buvo ypatingi - pirmą kartą rinkėjai pasiskirstė ne pagal politines platformas, ne pagal kandidatų atstovaujamų politinių partijų principus ar žodinę bei vaizdinę jų ornamentiką. Orientacija į Vakarus (ar į Rytus), už rinką ar prieš rinką, už nepriklausomybės stiprinimą ar už ryšių su buvusiais partneriais atnaujinimą - visi šie politiniai klausimai buvo nustumti į šoną
Tiesa, tam nemažai padėjo ir pati prezidento institucija. Net pagal įstatymo raidę prezidentas Lietuvoje - nepartinis asmuo. Mūsų politikai ir politologai kažkaip primiršo tą faktą. Jiems taip ir neatėjo į galvą mintis, jog rinkėjai gerai suprato mūsų Konstitucijos tėvus (tiksliau - Konstitucijos kūrėjai suprato rinkėjus) ir jiems bus, kaip rusai sako, “iki lemputės”, kuri partija kelia ar remia kurį kandidatą.
Prezidentas daugelio žmonių percepcijoje buvo ir yra aukščiausioji ir paskutinė instancija socialiniame gyvenime. Jo visai nepasigendame, kai viskas tvarkoje, ir vien į jį sudedam viltis, kai einasi prastai. Ja, prezidento institucija, sveriamas Seimo, Vyriausybės ir teismų atliekamas darbas.
Ir štai rezultatas - pagrindinės politinės partijos, nuo kairiojo iki dešiniojo sparno, parėmė vieną kandidatą, o rinkėjai pasirinko visai kitą.
Faktiškai įvyko masių maištas prieš isteblišmentą. Žmonės paspaudė mygtuką, signalizuodami, kad brandžios pilietinės visuomenės formavimasis Lietuvoje stringa, šalis dalijasi į dvi Lietuvas - politinį, intelektinį, verslo elitą ir visus kitus. Vidurio beveik nėra, visuomenės brendimo - taip pat.
Buvo pasiūlyta programa: tendencijos geros - tęskime. Bet dauguma pasirinko kitą, ne mažiau išmintingą programą: tendencijos blogos - keiskime.
Rinkėjai šį kartą akivaizdžiai pasidalijo kandidatais pagal savo socialinę padėtį ir interesus. Dauguma jų, gavę rinktis tarp dviejų formulių (cituoju abiejų kandidatų interviu paskutinę rinkiminės kampanijos dieną) - “nereikia jokių revoliucijų, nereikia chaoso ir sumaišties” bei “Lietuvai reikia permainų ir tvarkos” - pasirinko pastarąjį variantą.
Žmonės perkėlė dėmesį - iš valstybės reikalų į visuomenės reikalus.
Su valstybe jau viskas tvarkoj. Nepriklausomybė - faktas, NATO narystė - išspręstas klausimas, ES narystė - išspręstas klausimas. Kaimynai - ramūs ir mandagūs, visokie terorizmai ir globalizmai - už devynių jūrų marių.
Štai ir iškilo socialiniai klausimai į pirmą vietą. Elitas retorikoje bei savo kabinetuose jau lipdo XXI a. informacinę ir t.t. visuomenę, o dauguma rinkėjų įžiūri XIX a. klasinės visuomenės formavimąsi.
Juk šiaip, vidutiniškai (kitaip šalies mastu ir nepamatuosi, tik vidurkiais), padėtis gerėja. Antai per paskutinius 2002 metų 9 mėnesius, palyginti su atitinkamu 2001 metų laikotarpiu, realusis darbo užmokestis padidėjo net 7,5 proc. Pažanga bus dar didesnė, jei atsižvelgsime į tai, jog ir uždirbančių darbo užmokestį pagausėjo: bedarbių (suskaičiuotų pagal apklausas, t.y. apimant ne vien tik užsiregistravusius darbo biržoje) skaičius nuo 280 tūkst. 2002 m. pradžioje sumažėjo iki 194 tūkst. trečiame ketvirtyje.
Tačiau platūs gyventojų sluoksniai ir pirmiausia - gausūs pas mus kaimo gyventojai nejaučia to pagerėjimo. Ir jie neapsirinka. 1999 m. per pirmuosius tris ketvirčius (imame tris ketvirčius, nes duomenis apie 2002 metus tėra apie tokį laikotarpį) visos šeimų disponuojamos pajamos (įskaitant ir pajamas natūra, o tai sudaro nemenką dalį kaime) ne tik nepakilo, bet nukrito (taip, kylant realiam darbo užmokesčiui ir t.t.) - nuo 427,4 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį iki 425,3 Lt. Tai įmanoma tik jei turtingosios mažumos gerovė kyla itin sparčiai (antraip vidurkiai nedidėtų). Per tuos trejus metus šeimų pajamose padidėjo gaunamų pensijų ir visokių pašalpų dalis - t.y. priklausomumas nuo to, ką išmokės valstybė ar savivaldybė, išaugo, žmonės patys įstengia prasimanyti vis mažiau.
2002 m. 9 pirmųjų mėnesių duomenimis, dešimtadalyje namų ūkių su mažiausiomis pajamomis vienam jo nariui teko 130 litų pajamų (įskaitant pajamas natūra), o dešimtadalyje namų ūkių su didžiausiomis pajamomis kiekvienas jo narys per mėnesį gavo 1065 litus pajamų.
“Ar pagerėjo padėtis per pastaruosius 12 mėnesių?”, paklausė šeimų biudžetų tyrėjai. Mažiausių pajamų grupėje, apimančioje 30 proc. namų ūkių, tik 4-5 proc. atsakė, kad joms padėtis pagerėjo. Didžiausias pajamas gaunančių 10 proc. namų ūkių grupėje tokį pagerėjimą patvirtino 17 proc. šeimų.
“Kiek jums pakaktų pajamų, kad sudurtumėt galą su galu”?, dar paklausė tyrėjai. 248 litų per mėnesį vienam žmogui, atsakė urmu (t.y. vidutiniškai) kaimo gyventojai. Vargu ar jie žino, kad vakarienė bet kuriame Vilniaus restorane keturiems asmenims kainuotų daugiau; o jei ir žinotų, kas iš to?
Skurdas yra neišgyvendinamas dalykas, nes tai - santykinis reiškinys. Iš ledo luitų pasistatytose trobelėse gyvenančių ir žalia ruoniena bei žuvimi (jei jos yra) mintančių eskimų bendruomenėje nėra skurstančių, nes (ir kol) nėra gyvenančių kitaip. Klestinčioje Norvegijoje ar Šveicarijoje yra skurstančių - tai tie, kurių pajamos mažiausios tose turtingose visuomenėse.
Tačiau yra ir kažkoks pajamų skirtumų saikas, kurį peržengus visuomenėje ima rastis suvokimas egzistuojant neteisybę. Ir kuo lėčiau, subjektyviai vertinant, kyla bendras pajamų lygis, tuo jautriau reaguojama į tuos neišvengiamus ir net pagrįstus skirtumus.
Apie tai, jei nekalbėtume profesionalių analitikų primestu žargonu, ir buvo rinkimai.
