Kažkiek pasiūbavo žiniasklaidą apklausos rezultatai, kad 53,5 procento Lietuvos gyventojų mano, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau.
Kad čia nėra jokio atsitiktinumo ar klaidos, liudija analogiški tyrimai kitose analogiško likimo šalyse. 2003 m. pabaigoje Pasaulio ekonomikos forumo skelbtais duomenimis, 70 proc. bulgarų ir 53 proc. lenkų mano, kad šiandien jie gyvena blogiau nei prieš 10 metų. Forumo apskaičiavimais, visos trys Baltijos šalys, taip pat Bulgarija ir Rumunija vis dar nėra pasiekusios 1990 m. buvusio materialinės gerovės lygio.
Todėl 53,5 proc. taip galvojančių lietuvių nėra jokia išimtis.
“Niūrusis” ekonomikos mokslas (šiuo atveju jo itin konkreti atšaka - statistika) teigia: pasibaigus 2003 metams Lietuva gamino maždaug 84 proc. 1990 metais pagaminto produkto. Taigi gyventojų Lietuvoje sumažėjo 10 proc., o pagamintas pyragas - 16 proc. Vadinasi, kiekvienam šiandien vidutiniškai tenka šiek tiek mažiau nei prieš 14 metų. Jei dar atsižvelgsime į tai, kad nedidelė (bet didesnė nei ankstesnė nomenklatūra) dalis gyventojų šiandien gauna gerokai daugiau nei anksčiau, likusiai daliai (daugumai) tikrai turi atrodyti, kad jie gyvena prasčiau. Pirmiausia, žinoma, 800 tūkstančių pensininkų, bet anaiptol ne tik jiems.
Žinoma, statistika negali atsižvelgti nei produktų kokybę, nei į intelektinių produktų turinio šleikštumą tada ir laisvę pasirinkti dabar, nei į tai, kad tada turėjai gerokai pasistengti, kad galėtum pusiau su bėda iškeisti uždirbtas pajamas į bet šiek tiek padoresnį daiktą, o dabar tokia problema nebeegzistuoja.
Didžiulės gamyklos gamino įvairius produktus, kurie privalėjo tikti tos valstybės gyventojams - valgyti, dėvėti, būstams įrengti, nes pasirinkimo nebuvo, kordonas aplink valstybę saugojo ne tik nuo pabėgimo iš lagerio, bet ir nuo prekių bei informacijos.
Be to, uždirbdavom labai daug pajamų, gamindami karinio komplekso reikalams.
Pasirinkimo nebuvo, todėl viskas, kas buvo gaminama, tiko vartotojams, buvo perkama ir apmokama, gamintojai gaudavo pajamas. Tos pajamos buvo rubliais, rublio oficialus kursas buvo 4 doleriai.
Už tą rublį tikrai galėjai nusipirkti maždaug 4 dolerių vertės duonos kiekį, virtos dešros kiekį, tiek pat kartų naudotis viešuoju transportu, apsikirpti ar nueiti į miesto pirtį (Niujorke gal ne). Tačiau jei būtum panorėjęs iškeisti rublius ir nusipirkti patikusią užsienio prekę (iš užsienio turistų ar spekuliantų), turėjai jau už vieną dolerį mokėti 10 ar net daugiau rublių.
Vadinasi, prieš 14 metų gamintas nacionalinis produktas gan sunkiai perskaičiuojamas į litus ar dolerius, nes rublio kursas buvo labai užaukštintas, o tikrasis kursas neegzistavo, nes nebuvo laisvų mainų tarp rublio ir dolerio šalių, taigi nebuvo kas tą kursą nustato. Perkamoji galia galėjo būti nustatoma, tačiau viskas priklausė nuo to, kokį prekių ir paslaugų krepšelį sudarysi palyginimui.
Kaip visada lyginant skirtingų laikotarpių gerovę, kyla ir kokybės problema. Pavyzdžiui, televizorius prieš 14 metų kainavo (ir buvo apskaičiuotas nacionaliniame produkte) gerokai daugiau nei šiandien, nors jų kokybė nepalyginama, neužsimenant jau apie programas. Tas pats su automobiliais.
Tačiau vertinant maistą kilogramais, audinius metrais ir būstą faktu, kad šeima jį turi arba jo neturi (nei plotas, nei apdaila, nei šildymo ar vandens tiekimo reguliarumas tada ir dabar nevertinami) vidutiniškai prieš 14 metų vienam Lietuvos gyventojui vis dar teko daugiau nei šiandien. Ir tai tęsis maždaug iki 2006 metų.
Todėl žmonės teisingai ir atsakė - dauguma mūsų kol kas gyvena blogiau nei prieš 14 metų. Materialiai.
Jei jų būtų paklausę, ar norit grįžti į tą gyvenimą - vėlgi būtų atsakę teisingai: nenorim (net į daug švelnesnį klausimą “Ar turėtų Lietuva būti labiau priklausoma nuo Rusijos?“ ir tai atsakė vos 8,4 proc., t.y. nyki mažuma).
Kuo gyvenimas sunkesnis, tuo palyginti svarbesni darosi būtent tie paprasčiausi dalykai - maistas, drabužiai, būstas, vaikų mokslai.
Be to, žmonės pirmiausia matuoja pažangą, sėkmę ir gerovę savo pačių patirties matu. Daugumos pokomunistinių šalių gyventojų dramatizmas ir yra tai, kad jie - be jokio karo ir kontinentinių katastrofų - patyrė tokį didžiulį ekonomikos suirimą. Azijos gyventojai vartoja daug mažiau, gyvena daug paprasčiau ir skurdžiau, bet jų ekonomikos kyla iš labai žemo lygio be tokių sukrėtimų. O mūsiškė krito iš tokios aukštumos, kuri dar neseniai vadinosi “Sovietų Sąjungos Vakarais”.
Todėl be reikalo rauna plaukus nuo galvos tie ar kiti politikai ar apžvalgininkai. Lietuvos žmonės tiksliai atsakė į klausimą, jie eilinį kartą buvo sąžiningi ir teisingi - lygiai kaip ir tada, kai buvo klausiama apie Nepriklausomybę, sovietų armiją ar Konstituciją.
Imperija žlugo ir Lietuva išsirengė į ilgą žygį saugumo ir gerovės link.
Mūsų likimo draugams Rytuose prieš akis dar didžiuliai pertvarkymai ekonomikos mechanizme, valstybės institucijose ir galvose. Mes pagrindinį darbą jau atlikome - ir mechanizmuose, ir aljansuose, ir net - taip, ne per daug dar - galvose. Mes jau pradedam (kitokį gyvenimą), jiems dar reikia pasigalynėti su vakarykštės imperijos infekcija ir orientavimusi į regresą.
Ir ateityje mūsų dar laukia ekonomikos problemos. Ir ateityje politikai turės atsakinėti į tiesius ir pagrįstus klausimus. Todėl tikslumas mums visiems pravers ir ateityje. Ir ypač kalbant apie ekonomiką. “Niūrusis” mokslas sako - turtas kuriamas darbu; tas darbas bus tiek vaisingas ir našus, kiek bus kapitalo jį aprūpinti technika ir pateikti technologiją, kiek rasis iniciatyvių ir kūrybingų verslininkų bei novatorių investuoti ir tobulinti technologiją, kiek bus pasiruošusių dirbti viską, kas siūloma, kad šeimos deramai pragyventų, o valstybė galėtų padėti tiems, kas nebepakruta.
