Atrodytų, kad pavasariui artėjant, bet vis dar nepasirodant, daug kas ima nervintis. Vilniuje, Maskvoje, Briuselyje; gal kiek ramiau Vašingtone.
Maskva susinervino suvokusi, kad Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis su Europos Sąjunga galios, kaip ir galiojo, visai ES, tačiau iš 15 ji virs 25 narių unija. Maskvai tai reiškia, kad jos iki tol pavykęs manevras bausti buvusias “soclagerio” šalis nedarant jokių nuolaidų jų eksportui į Rusiją (jų importui iš Rusijos liekant nemažėjančiam - nes kurgi jos dėsis be dujų, naftos ir pigaus metalo), turės baigtis. Europos Sąjungos prekėms Rusija daugeliu atvejų teikia palankesnes importo sąlygas. Tuo tarpu nežaliavinėms rusiškoms prekėms, lig šiol įvežamoms į pokomunistines šalis, dabar nesyk kliūtimi taps griežtesni Sąjungoje naudojami vartotojų saugos ir sveikatos standartai.
Maskvai labai svarbu turėti dingstį pagrasinti. Grasinimai reiškia, kad tapo pastebėti nedraugiški veiksmai, gal net demaskuotas priešas ir visa šalies liaudis tada turi progą pamatyti, kokia budri yra šalies valdžia, kaip pasiaukojamai ji kovoja už visos valstybės gerovę ar gal net likimą. Tautos vienybė ir kieta ranka tokiu rūsčiu metu yra aukščiau visko, svarbu, kad tik būtų kas imasi atsakomybės.
Tačiau ekonomikos reikaluose vis dėlto yra būdas spręsti ginčus - skaičiuoti. Anksčiau ar vėliau pasiskaičiuos ir Maskva su Briuseliu, ir mainai nesustos. Į tuos skaičiavimus ir turėtų sutelkti dėmesį Lietuvos politika bei diplomatija - nes žioplumo (ar diskriminacinio požiūrio į naujokus) Briuseliui netrūksta (paskutinis pavyzdys - Briuselio protestas Rusijai dėl dujų tiekimo sutrikimo Vokietijai bei Lenkijai).
Briuselyje paprastai nervinasi labai retai; ir jei taip, tai priežastį nesunku atspėti - ekonomika. Vasario 18 d. įvykęs “naujojo direktorato”, kaip pavadino spauda trijų didžiausių ES valstybių ar vyriausybių vadovų susitikimą Berlyne, parodė, kad ieškoma postūmio ES ūkiniam sąstingiui įveikti. Kad ir kiek būtų kalbėta apie Tarpvyriausybinę konferenciją, ES konstitucijos reikalus, esminė tris lyderius sukvietusi priežastis buvo pavojus Lisabonos strategijos įgyvendinimui.
Iš tiesų Bendrijoje reikalai šiaip sau. Ūkis stagnuoja jau nuo 2001 metų. Prasidėjo jau treti metai, kai pranašaujama, kad “šįmet prasidės ūkio kilimas”. Ateina kovo mėnuo, numatytas laikas ES vadovų tarybai svarstyti pažangą įgyvendinant Lisabonos strategiją - bet svarstyti teks problemas ir atsilikimą nuo užsibrėžtų tikslų. Lisabonos strategija, 2000 m. iškeltas tikslas paversti ES ekonomiką dinamiškiausia ir konkurencingiausia pasaulyje, akivaizdžiai stringa. Štai kodėl trijulė sumanė įsteigti EK viceprezidento postą, kad tas imtųsi ūkio reformų Bendrijoje. “Mums reikia naujos Lisabonos”, pareiškė Europos Komisijos narys Pascalis Lammy, pabrėždamas ryškesnės strategijos unijoje poreikį.
Politikui ar politinius kriterijus naudojančiam stebėtojui toks susiėjimas gali pasirodyti įtartinas, sąmoksliškas. O ekonomistas tai gali pamatyti visai kitaip - artėjant kovo mėnesį įvyksiančiam ES vadovų susitikimui unijos verslo klausimais tiesiog būtina, kad būtų keliamos iniciatyvos veikti energingiau.
Kovo mėnesio ES vadovų taryba bus paskutinė, kai Bendrijos šalių vadovai posėdžiaus pagal formulę “15+1” (tas “1” - Europos Komisijos pirmininkas). Premjerai, kancleriai ir prezidentai pirmieji atsisveikins su ES-15. Jų nerimą dėl atsilikimo vykdant Lisabonos strategiją dar sustiprina kitas nerimas, kurį kelia dešimties naujų narių taboras, atsikraustydamas ir visam laikui įsikurdamas tokiais sunkiais Bendrijos ekonomikai laikais. Ir šiuo atveju daug gali padėti skaičiavimai (o ne emocijos) abiejose pusėse.
Vašingtone su ekonomika kur kas geriau. Nors nedarbas padidėjo (2000 m. jis sudarė 4 proc., 2003 m. - jau 6 proc.), bet ekonomika kyla ir kils dar sparčiau. Tiesa, to kilimo priežastys šiek tiek “kaubojiškos”, remiasi didžiuliu biudžeto ir prekybos deficitu, bet tai vis labiau yra ne Amerikos, bet jos kreditorių rūpestis. Susirinkę šimtus milijardų JAV skolos raštelių, vadinamų doleriais, Japonija, Kinija ir kitos Azijos šalys dabar turės vis meiliau tupinėti apie JAV kaip kiekvienas per daug paskolinęs apie skolininką. Tie doleriai netaps beverčiais popieriukais tik jei JAV ūkis išlaikys augimo inerciją ir neįsisuks į infliacijos spiralę. Antraip Azijos ekonomika nukentės ne mažiau nei JAV.
O kaip Lietuvoje? Lietuvoje kol kas, kaip matome, ekonomikos ritmas nesutrikdytas, visas ūkis it kupranugarių vilkstinė žingsniuoja, lyg nieks aplink nelotų. Jau senokai dėl ekonomikos dalykų ir nesiginčijame. Gimnastikuojamės “grynojo (politinio) proto” sferose. Politika tikrai gali padėti arba kliudyti nacionalinei ekonomikai rinkos ūkio sąlygomis. Tačiau abiem atvejais - ne taip greitai ir ne taip lengvai. Šis faktas šį kartą mums labai į naudą.
