Ketvirtadienį, sausio 16-ąją, spauda pranešė Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino nuomonę, kad šalis galėtų tapti Europos Bendrijos pinigų sąjungos nare artimiausiu įmanomu metu - jau 2006 metais.
Įstojus į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais, pinigų sąjungos nare greičiausiai galima tapti tik 2006 m., nes mažiausiai dvejus metus šalies kandidatės valiuta turi būti Valiutų kursų mechanizme (VKM); su sąlyga, jei įvykdomi visi kiti formalūs konvergencijos kriterijai. Tai reiškia, kad dvejus metus litas turėtų nustatytą kursą euro atžvilgiu su leistinomis svyravimo ribomis ir tose ribose turėtų sugebėti išsilaikyti.
Tie dveji metai VKM būtų paliudijimas, kad ir įstojusi į ES šalis neturi problemų išlaikydama išorinių ekonominių ryšių pusiausvyrą.
LB valdybos pirmininko pareiškimas rodo, kad Lietuvos banke nemanoma, jog, pirma, Lietuvoje gali atsirasti rimtų priežasčių arba motyvų pakeisti lito kursą prieš įstojant į VKM ir, antra, lito kurso išlaikymas visus dvejus narystės VKM metus sukeltų problemų Lietuvos ekonomikai.
Nacionalinės valiutos kursas (jei jis laisvas - nefiksuojamas ir nereguliuojamas) yra natūralus šalies tarptautinių ekonominių ryšių (pirmiausia prekybos, taip pat kapitalo judėjimo) reguliatorius (kartu ir indikatorius). Jei šalies verslas ir gyventojai siekia pirkti prekių ir paslaugų iš užsienio daugiau, nei užsienyje patys parduoda - valiutos vertė partnerių valiutomis krinta. Ir atvirkščiai.
Krintant nevaldomam valiutos kursui importas į tą šalį brangsta, o jos eksporto prekės pinga - užsienyje jos tada gali būti parduodamos pigiau ir būti pelningesnės jų pardavėjui. Taigi užsienio prekyba ima pati balansuotis, valiutos kurso kritimo priežastis pašalinama.
Jei nacionalinės valiutos kursą nustatė ir palaiko valdžia, tada jau tenka jai stebėti, ar prekybos balansas bei jo koregavimas kapitalo srautais užtikrina pasirinktą valiutos kursą.
Iš ko matyti, užtikrina ar neužtikrina?
Pirmiausia - iš šalies oficialiųjų tarptautinių atsargų. Jei jos mažėja (dengiant įsipareigojimus užsieniečiams) - vadinasi, balanso nėra ir reikia kažką daryti. LB administruojamos Lietuvos tarptautinės atsargos smarkiai padidėjo 2001 m., jos didėjo ir 2002 m. Tačiau jos didėja ne tik dėl eksportu uždirbamų pajamų bei dėl investicijomis įvežamo į šalį kapitalo, bet taip pat ir tada, kai nebėra iš ko dengti įsipareigojimų užsieniui ir tenka skolintis.
Taigi stebėdami vien atsargas galime apsigauti.
Negalime remtis ir vien tik prekybos balansu - eksportas gali gerokai atsilikti nuo importo ir tarsi signalizuoti, jog laikas bandyti gerinti padėtį lito kurso sumažinimu. Tačiau importo perviršis gali būti vien dėl to, kad šalis patraukli užsienio kapitalui, kuris čia investuojamas ir sukelia papildomą importo paklausą - kol intensyviai modernizuoja įsigytas ar statomas įmones ir t.t. Taigi, imdamiesi balansuoti prekybą su pasauliu, galime sukliudyti šalies ūkio potencialo didinimui.
Visai nepatikimas būdas stebėti didelį įvežamo kapitalo perviršį, leidžiantį dengti prekybos balanso deficitą, ir tikėtis, kad taip tęsis ir ateityje. Taip tikrai gali tęstis - sakykim, kol nepralenksim Belgijos, net ir tada gali nesustoti; tačiau nėra kas tai garantuoja.
Išskyrus du bendros prigimties dalykus - mūsų produkcijos kaštų mažėjimą ir kokybės (atitikimo užsienio rinkų reikalavimams) augimą. Kaštus lemia darbo našumas (papildomai atsižvelgiant į realiojo darbo užmokesčio dinamiką), plačiai čia suprantamą kokybę - šalies ūkio nenuilstamas modernizavimas, gaminių ir paslaugų asortimento atnaujinimas, nepaliaujantis gilinimasis į užsienio rinkų reikmes, pageidavimus, užgaidas ir jų kaitaliojimąsi.
Darbo našumas Lietuvoje kyla sparčiai, todėl su juo dar kurį laiką - didinant gamybos aprūpinimą kapitalu - neturėtų būti problemų (taip pat atsižvelgiant į tai, kad šalyje nėra tendencijų reikalauti pernelyg spartaus realiojo darbo užmokesčio augimo).
2001 m. darbo našumas šalyje padidėjo 6,2 proc., 2002 m. (trečiąjį ketvirtį, palyginti su 2001 m. trečiuoju ketvirčiu) - net 14,3 proc.
O su produkcijos kokybe - čia jau kaip Dievas duos. Tiksliau kalbant - ją lems tai, kaip gamintojai tvarkysis su gamyba, kaip samdomieji dirbs, šiek tiek įtakos darys ir valdžia.
Ir jei su kokybe nelabai - tada ir lito kurso sumažinimas (devalvavimas), prieš stojant į VKM ar jau esant jame, gali būti šiokia tokia išeitis.
Ekonomikai tai suteiktų šiek tiek laiko imantis rimtesnių priemonių, o publikai būtų veiksminga pedagoginė pamokėlė, infliacijos paspartėjimu parodant, kad manipuliacijos lito kursu esminių ekonomikos bėdų nesprendžia, o privalumų nepadaugina.
