Vienas ryškiausių praėjusios savaitės ekonominio gyvenimo įvykių buvo pranešimas apie nepasirašytą sandorį tarp pieno perdirbimo bendrovės „Pieno žvaigždės“ ir vieno ūkininko Rokiškio rajone.
Ūkininkas, kaip ir visi kiti aplinkui, gavo pasirašyti sutartį tiekti pieną bendrovei, bet sutartyje nebuvo įrašyta kaina, kuri bus mokama už pieną. „Kaina bus nustatyta vėliau direktoriaus įsakymu“, – paaiškino bendrovės atstovai. Ūkininkas atsisakė pasirašyti „sutartį“, kol nebus nustatyta kaina už iš jo superkamą pieną. Už tai bendrovė jį nubaudė: metų pabaigoje pranešė, kad daugiau pieno iš jo nebepirks.
Ūkininkas yra gavęs pieno gamybos kvotą, karvių skaičių įsipareigojęs didinti nuo 9 iki 12, kasdien primelžia 100 litrų pieno ir dabar turi ne tik viską suvalgyti pats bei sušerti kiaulėms ir šunims, ne tik rasti, kur išpilti likusį pieną, kad šulinio vandens neužterštų, bet dar ir pats su šeima pragyventi.
Žmogus kreipėsi net į jam atstovaujantį Seimo narį, kuris nenusisuko nuo rinkėjo nelaimės. Po jo įsikišimo bendrovės atstovai patikrino ūkininko pieną, pasakė, kad viskas gerai ir kai bendrovei pieno reikės, sudarys sutartį ir su juo.
Žinoma, kad pirks, kada reikės. To betrūko, kad kas nors – iš Seimo, ar iš ministerijos – nurodinėtų privataus verslo įmonei, kada iš ko ji turi pirkti žaliavą.
Ryškia tą istoriją pavadinau todėl, kad joje kaip griežtame istoriniame dokumente atsispindi kai kurie neafišuojami mūsų šiandieninės institucinės struktūros aspektai. Kokie aspektai? Ekstremalus brutalumas su neorganizuotais gamintojais (kitais atvejais – pirkėjais) ten, kur nėra atitinkamų institucijų, darančių pirkėjų ir pardavėjų santykius civilizuotus (arba kur esamos institucijos kažkodėl neveikia).
Šiuo konkrečiu atveju net keista matyti du šiurkščius teisės ir teisingumo principų pažeidimus – bandymą įpiršti falsifikuotą sutartį ir privataus nuosprendžio įvykdymą.
Bet koks geresnis teisininkas jums pasakytų, kad siūlymas pasirašyti sutartį, kurioje neįrašytas vienas iš pagrindinių jos elementų – kaina, yra atviras ir šiurkštus bandymas sukčiauti.
Ir dar didesnis, baudžiamojo kodekso pritaikymo meldžiantis faktas yra skaudi nuobauda asmeniui už tai, kad jis nesutiko su kito, šiuo atveju – juridinio, asmens bandymu sukčiauti, sudarant abipusę pardavimo sutartį.
Didelės fantazijos nereikia, kad suvoktum – panašiai ir klostėsi santykiai Lietuvos kaime prieš du šimtus metų. Ką ponas pasakė – tą ir turi daryti.
Šiaipjau pati žmogaus prigimtis nesikeičia (ši mintis man atėjo į galvą žiūrint į auskarų pervertą paauglės lūpą; vaikystėje skaitytose nuotykių knygų iliustracijose esu daugsyk matęs papuasų su pervertomis lūpomis ir šnervėmis). Ta prigimtis, visa gausybė jos sielos šviesiųjų ir tamsiųjų pusių, gyva ir veržiasi į mūsų veiksmus. Kiekvienas iš mūsų turim, ačiū Dievui, savisaugos ir egoizmo instinktus, todėl mūsų ekonomika plėtojasi, o tauta gyva ir ambicinga. Tačiau asmens veiksmus ir net motyvus modifikuoja jo kultūra, o žmonių tarpusavio santykius – dar ir institucijos.
Štai institucijų ydos bei stoka ir atliko savo negerą vaidmenį tuo Rokiškio atveju.
Privatus sandoris tarp bendrovės ir ūkininko buvo daromas pažeidžiant galiojančius įstatymus, įvykdytas sukčiavimo (gal teisininkai turi ir kitą terminą tam veiksmui kvalifikuoti) aktas ir pasinaudota turima rinkos galia savavaldžiavimo aktui įvykdyti. To rajono prokuroras čia galėtų rasti ką veikti.
Bėda tik ta, kad atvejis – ne rezonansinis. Absoliučiai nerezonansinis, nes tokių ūkininkų, kaip jau sakiau, šimtai tūkstančių, to pieno tik šimtas litrų per dieną, o bendrovė... – o bendrovė yra viena iš trijų milžinų pieno perdirbimo sektoriuje ir 2004 m. turėjo 400 mln. litų apyvartą bei gavo 19 milijonų litų gryno pelno (jau sumokėjusi mokesčius).
Įstatymai įstatymais, o dar yra ir tradicijos bei papročiai... Be to, kai kurių institucijų apskritai stokojama. Stokojama tų, kurios tokiais atvejais – kai tūkstančiai mažų gamintojų sueina į sutartinius ryšius su didžiosiomis įmonėmis, nuo kurių jie priklauso – civilizuoja santykius. Šiuo atveju stokojama pieno gamintojų kooperatyvų ir ypač tokių kooperatyvų nacionalinės asociacijos.
Tokiais atvejais kaip mūsiškis su bendrove derasi ne pavienis ūkininkas („derasi“ tada reikia rašyti kabutėse), bet nacionalinė pieno gamintojų ar jų kooperatyvų asociacija. Ir kaina atsiranda būtent kaip susitarimo rezultatas, o ne „kaip direktorius nustatys“.
Mes dar tik mokomės kurti tokias institucijas, užpildyti tą žiojantį plyšį ir žemės ūkyje, ir pramonėje, ir kitose ekonomikos sferose. Ir kol mokomės, spragą užpildyti turėtų veikiantys įstatymai ir jų vykdymo bei kasdienės verslo praktikos priežiūra.
Baudžiavos laikus primenantis atvejis Rokiškio rajone yra faktas, liudijantis būtent apie mūsų institucinę struktūrą, o ne apie asmenines tos bendrovės vadovų savybės. Tiesiog tokie papročiai tame versle, kur tėra trys Lietuvą apkėtoję milžinai ir keli šimtai tūkstančių mažiukų pieno gamintojų, turinčių tik du variantus – parduoti pieną vienam iš milžinų kaina, kurią tas vienašališkai nustatys (šie privengia tik vienas kito, bet daugiau nieko pasaulyje), arba pilti tą pieną į melioracijos griovį. Tikrai derėtis, tikrai susitarti abiem pusėms priimtinais parametrais, tikrai turėti rinką, kurioje tikrai pirkėjas ir padavėjas yra maždaug lygiateisiai ir su maždaug vienodais šansais, galima tik tada, kai ir pirkėjo, ir pardavėjo derybinės galios kiekvienu atveju yra lygiavertės. Jei to nėra – reikia padėtį taisyti.
