Aš toks menkas žmogelis iš kaimo,
Nuolat priimąs dulkių vonias.
Gal dėl to mano išrinktas Seimas
Niekada nemylėjo manęs.
Auginu miežį, bulvę, buroką,
Pažadų prisikrovęs skrynioj.
Bėgčiau basas tuoj pat į Europą,
Bet Europoj nemyli manęs.
Gelia nugarą, nudiegia širdį,
Kankinuos per naktis bemieges.
Daktarai mano skundų negirdi,
Nes be litų nemyli manęs.
Šylai, Paarmos mane vėl apmovė,
Okupavę seklias kišenes.
Pagiry vilkas margę papjovė,
Nes ir tas nemylėjo manęs.
Mano įnagiai - šakės ir kirvis,
Dar "mozoliai" pūslėtam delne.
Trūksta centų kaproninei virvei,
Nes ir toji nemyli manęs.
Aš kaimietis, o kaimiškos ydos
Klodais kaupiasi "dūšios" dugne.
Vis svajoju pakibt Vyčio kryžium
Po kalėdine Seimo egle.
Albertas Beleckis, Mažeikių raj.
REKLAMA
