Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Tėvų meilė vaikams - visų mūsų žmogiškumo ir žmoniškumo matas. Niekas nesuteikia tiek džiaugsmo ir rūpesčių, tiek palaimos ir netikėtumų, kiek mūsų mylimiausieji, mūsų vaikai... Dėl nieko taip nuoširdžiai neišgyvename, kaip dėl vaikų - kad tik jiems viskas sektųsi, kad sveiki ir laimingi gyventų, ir bijome net pagalvoti, kas atsitiktų, jei... Deja, likimas kartais esti nepermaldaujamas: ant tėvų pečių gula pati sunkiausia pareiga - prarastam vaikui mintyse pakuždėti ramaus amžinojo poilsio...
Luką paliko priežiūrėti trejų metų broliui
Didelė nelaimė nutiko Pagėgių savivaldybei priklausančiame Lumpėnų kaime. Dviejų mažamečių sūnų motina Jūratė Diburytė susiruošė į parduotuvę, tad poros metukų Luką, kaip įprasta, paliko prižiūrėti trimečiui Svajūnui. Kad vaikai neišbildėtų lauk, motina duris iš lauko pusės užrakino. Kaip vėliau Jūratė patvirtins, ji dviejose parduotuvėse užtruko apie valandą, o grįžusi į namus Luką jau rado negyvą! Mamą nustebino tai, jog sūnelį ji paliko vaikštinėjantį kambaryje, o grįžusi rado gulintį lovytėje, be to, užklotą stora antklode ir su ant galvos uždėta pagalve. Ne iškart motinai pavyko iš Svajūno iškvosti, kas atsitiko.
Regis, viskas buvo taip: tiek tesuprantantis "auklė" Svajūnas, kai Lukas pradėjo verkšlenti, broliuką nuramino - paguldė į lovą ir burnytę užklojo patalais... Teismo medicinos ekspertas vėliau patvirtino, kad Luko mirties priežastis - uždusimas.
- Aš irgi turiu dvejų metukų dukrytę, tačiau nieku gyvu jos saugoti nepalikčiau panašaus amžiaus pypliui, - po Jūratės šeimą ištikusios tragedijos svarstė kita šio kaimo gyventoja. - Kokia iš trejų metukų vaiko auklė? Jam pačiam reikia priežiūros!
Lumpėnų medicinos punkto vedėja Irena Kelnerienė sakė negalinti patvirtinti, kad Jūratė Diburytė būtų buvusi labai prasta motina. Ji esą vaikais rūpinusis pagal išgales: susirgusius atvesdavo į medicinos punktą ar kviesdavo į namus gydytoją, jei reikėdavo nupirkti vaistukų, o motina tuo metu pinigėlių neturėdavo, medikamentų imdavo skolon. Ir dabar esą vaistinėje likusi dešimties litų skola.
Pasak Lumpėnų seniūnės Danguolės Mikelienės, Jūratės ir jos sugyventinio šeima dėl besaikio girtavimo buvo įtraukta į asocialių šeimų sąrašus, tad seniūnijos darbuotojos tuose namuose būdavo dažni svečiai. Kam patinka kontrolė? Jūratė į neprašytas viešnias žiūrėdavo skersai, tačiau pažadėdavo dozes sumažinti... Nors socialinės darbuotojos ir nedavė stiklelį mėgstančiai motinai ramybės, kiekvieno žingsnio, anot seniūnės, nesuseksi, kas labai nori, randa būdų ir laiko slapta prisigerti. Beje, ne vienas lumpėniškis Jūratę matė apdujusią jau po Lukučio laidotuvių... Sako, moteris teisinusis svaigaluose ieškanti palengvėjimo. Tačiau ar ne degtinė ir yra pagrindinė visų nelaimių kaltininkė? Ar ne motinos pareiga mažais vaikeliais pasirūpinti, užtikrinti jų saugumą - tik tada prisiminti savus reikalus? Tad kad ir kaip užjaustume sūnaus netekusią motiną, ji taip pat turėtų prisiimti dalį kaltės dėl tokios absurdiškos sūnelio Luko žūties...
Bausti galima tik už tyčinius veiksmus
Šią nelaimę tyrusio Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Kuzmarskio pasiteiravome, ką jis manąs apskritai apie tokius nelaimingus atsitikimus. Ar kai kuriais atvejais nereikėtų patraukti atsakomybėn savo pareigas aplaidžiai vykdančių tėvų - kai palikti be priežiūros vaikeliai žūva, susižaloja patys ar sužaloja kitus?
Prokuroro žodžiais, įstatymais numatyta bausti tik tuos tėvus, kurių tyčinis nusikalstamas aplaidumas įrodomas nenuginčijamais faktais. Sakysime, tėvai tai patvirtina patys ar kai tokius faktus pateikia įvykio liudytojai. Jei to nėra, jokia atsakomybė tėvams negresia.
Pasak prokuroro, būtų kas kita, jei motina be priežiūros (ar trejų metukų Svajūnui) būtų palikusi naujagimį. Mat tik gimęs kūdikis dar nepajėgia savimi pasirūpinti, yra visiškai priklausomas nuo aplinkinių. O Lukutis esą jau vaikščiojęs... Tiesa, prokurorui taip ir liko neaišku, kaip Lukas galėjo taip ir pasilikti po tais storais užklotais jų nenumetęs į šalį. Gal nepajėgė to padaryti, nes buvo užspaustas? Tačiau nejau dėl to apkaltinsi trejų metukų "auklę" - kaip mažamečiui atrodė geriau, taip jis ir padarė...
Iš ankstesnių nelaimių nepasimokė
Nelaimingo atsitikimo Radviliškio rajono Augmėnų kaime, kuomet kanalizacijos šulinyje prigėrė dar tik antrąjį gimtadienį atšventęs Irmantas Jarmalavičius, galėjo ir nebūti, jei daugiabučio gyventojai būtų pasimokę iš ankstesnių nelaimių ir sutvarkę savo namo kieme esančio kanalizacijos šulinio dangtį.
- Ankstų rytą užsuko keli pažįstami "pijokai" ir žinodami, kad turiu alaus, išprašė "pachmelo", - "Akistatos" korespondentei kitądien ašarodamas guodėsi žuvusio berniuko tėvas Vincas Venclovas (49 m.). - Pastačiau aš jiems to alaus, prie stalo sėstelėjo ir sugyventinė Virginija... Vaikas tuosyk pasiprašė į lauką - nieko bloga nepagalvoję ir išleidome.
Pasak Vinco Venclovo, sūnelis niekada neišbėgdavo iš daugiabučio kiemo - pasikapstydavo smėlyje, palakstydavo po pievelę ir sugrįždavo į namus.
Tėvai Irmanto pasigedo maždaug po pusvalandžio (pasak aplinkinių, greičiausiai tada, kai ištuštino butelį). Neradę vaiko kieme, aplėkė savojo ir kaimyninio daugiabučių rūsius (mat visi rūsiai - išdaužytais langais, tad manė, kad vaikas pro skyles įkrito į vidų), kaimynus - niekur nėra. Į paiešką įsitraukė ne tik kartu "sveikatą taisę" vyrai, bet ir kiti kaimo gyventojai. Penkiolikmetė Eglė Kryžanauskaitė prisiminė, kad bent du maži vaikai kadaise buvo įkritę į čia pat, po Vacio ir Virginijos virtuvės langais, iškastą kanalizacijos šulinį, tad pribėgusi pabandė atkelti jo dangtį. Dangtis pasikėlė gana lengvai - tereikėjo spustelėti pirštu... Eglės kūnas nuėjo pagaugais - iš srutų kyšojo nuogos kojytės. "Čia turbūt išmesta lėlė," - baisias mintis mergaitė tučtuojau nuvijo šalin, tačiau netoliese buvusiai Virginijai Jarmalavičienei pranešė pamačiusi kažką įtartina. Ši esą irgi save nuramino: "Mano vaikas - ne žąsiukas, į šulinius nelandžioja!" Kiek vėliau vienas vyriškis vis dėlto nusprendė dar kartą žvilgterėti į gan lengvai atsidarančio šulinio gilumą. Taip, ten kyšojo vaiko kojytės! Mažylis, matyt, užlipo ant šulinio dangčio, o šis, Irmantą įtraukdamas vidun, apsivožė...
Irmanto motina nedvejodama įšoko į srutų duobę, fekalijose paniro iki pažastų, tačiau sūnelį ištraukė. Deja, galva žemyn srutose gulėjęs mažylis jau buvo atšalęs, išpūstu pilvuku. Buvo iškviesta greitoji, kažkuris bandė vaikui daryti dirbtinį kvėpavimą, tačiau Irmutis vis neatsigavo. Galiausiai kaimynas sėdo į automobilį ir tėvą su skenduoliuku ant rankų išvežė į ligoninę. Nors Vincui Venclovui ir pasirodė, kad sūnus automobilyje kelissyk kvėptelėjo, medikams jo gyvybės išgelbėti nepavyko...
- Prieš Irmanto žūtį sugyventinė susapnavo, kad vaiką ištraukė iš srutų duobės, - sukrėstas netikėtos mylimo sūnelio žūties, braukė ašaras Vincas Venclovas. - Kas galėjo pagalvoti, kad tas sapnas taip staiga ims ir išsipildys... Seniai ruošiausi šulinį uždengti, jau ir akmenų buvau pasirūpinęs...
Tikrai nereikėjo Vincui ar kuriam kitam daugiabučio gyventojui šio darbo atidėlioti, nes prieš tai du maži vaikai irgi vos nenukeliavo į kapus. Bene prieš devynerius metus čion buvo įkritęs pas močiutę atvažiavęs papoilsiauti šešiametis Paulius, o maždaug prieš pusmetį panaši bėda nutiko ir gretimame daugiabutyje gyvenančiam penkiamečiui Tomukui. Gerai, kad pirmuoju atveju kieme lakstė daugiau vaikų - jie viską pamatė ir, pakvietę suaugusiuosius, nelaimėliui padėjo išsiropšti lauk. Na, o Tomukas suspėjo užsikabinti už šulinio kraštų - tada paleido dūdas. Vaiko klyksmą išgirdęs tėtis atlėkė pačiu laiku ir sūnų iš šulinio ištraukė. Irmantas į šulinį įkrito ankstų rytą, apie devintą valandą, kai kieme nebuvo nė vieno vaiko, o tėveliai turėjo savų reikalų...
Žmonės ir gaili, ir pyksta
Baisogalos seniūnijos socialinio darbo organizatorė Lilija Šležauskienė minėjo, kad skaudžios netekties ištiktai šeimai seniūnija padės kiek galės. Kita vertus, jei ne seniūnija, neaišku, kaip Virginija su Vaciu išsiverstų: abu - bedarbiai, neturį jokių santaupų, vertęsi tik iš už vaikelį gaunamos beveik šimto litų pašalpos. Kaip kalbėjo Augmėnų kaimo žmonės, būtent po šios pašalpos gavimo Virginijos bute buvo ūžaujama per visą naktį (motina šventė vardines), netilo triukšmas ir dainos. Tačiau įvykus tokiai nelaimei dauguma šią šeimą buvo linkę užjausti - ne pasmerkti. Taip, girdi, tėvai kalti, kad nepakankamai vaiką prižiūrėjo; kalta degtinė, kad tėvams užpylė akis; bet ne mažiau esą kalta ir valstybė. Jokia paslaptis - girtuokliai šiais laikais vaikus gimdo tam, kad turėtų iš ko gyventi (tiksliau - gerti), nes valstybė asocialioms šeimoms esanti tokia dosni, tokia gailestinga...
