Orangutangai iki šiol buvo laikomi neaiškiais mūsų giminaičiais. Tiesa, simpatiškais, tačiau truputį "atsilikusiais". Paaiškėjo, kad tai netiesa. Jie yra ne kas kita, kaip grynas mūsų atspindys. * Neseniai labai rimtame žurnale "Science" buvo rašoma apie nepaprastą atradimą. Pasirodo, šios didžiosios ilgarankės beždžionės sudaro tikras "nacijas"! Įsivaizduokime dviejų giminaičių, pusbrolių, pietus. Sakykime, kad Alfų šeima gyvena Borneo salos centre ir savo namuose priima tos pačios salos vakaruose gyvenančius giminaičius Betus. Ta pati žmogbeždžionių šeima, ta pati aplinka ir tas pats klimatas. Abi grupės turėtų nesiskirti savo elgesiu. Deja, susitikus Alfų ir Betų šeimoms išryškėja skirtingi kultūriniai įpročiai - tokie kaip, pavyzdžiui, tarp italų ir švedų!
Atvykusi į Alfų teritoriją Betų šeima savo jausmus išreiškia skambiais bučiniais. Šeimininkai net apstulbsta, mat jų giminėje nepriimta šitaip reikšti savo jausmus. Kaip ten bebūtų, Alfai aprodo svečiams savo namų aplinką. Dabar Betų eilė nustebti... Taip, jų buveinė identiška, tačiau čia visur pilna "pagalvėlių", pagamintų iš kruopščiai surinktų augalų stiebų. Alfai įvairiomis progomis jas dėlioja iš vietos į vietą. Panašu, kad jomis norima papuošti savo aplinką. Betai negali atsitokėti iš nustebimo.
Ateina metas numalšinti troškulį. Betai pasitenkina skindami ir laižydami šlapius lapus. Alfai - stebinantis išradingumas - siurbia skystį per šiaudelį! Jie suranda medžiuose įdubimus ir tuščiaviduriu stiebeliu išsiurbia juose esantį vandenį. Jie naudojasi šiais šiaudeliais ir kai gardžiuojasi skruzdėmis. Betai taip pat labai mėgsta skruzdėles, tačiau jie stengiasi jas švelniai sučiupti tiesiog lūpomis... Kuris metodas geresnis? Sunku pasakyti.
Betai yra gerai išauklėti, todėl atėjo ne tuščiomis rankomis. Jie atnešė visoje Borneo saloje augančių laukinių vaisių - "neesias". Deja, Alfų šeima visiškai nesidomi šia dovana, nes šių vaisių nevalgo. Jie smalsiai stebi, kaip Betai stengiasi pragraužti kietą žievę, o paskui gardžiuojasi jų minkštimu. Būtina pažymėti, kad Indonezijos šiaurėje orangutangai kietai šių vaisių žievei pašalinti naudoja aštrius akmenis. Nebloga technika, tačiau Betams tai niekada nešovė į galvą, jau nekalbant apie Alfus! Taip pat nei vieni, nei antri niekada nepagalvojo pasinaudoti plačiu lapu lūpoms nusišluostyti pavalgius. O Sumatros orangutangams toks elgesys pavalgius įprastas...
Didžiosios beždžionės mėgsta "sportą". Pavalgius neblogai pajudėti, kad geriau virškintų. Tačiau ir čia būtina konstatuoti, kad Alfų ir Betų pramogos nevienodos. Pastebėję miško aikštelėje laukines vynuoges, du Betų patinai pradeda siausti po šį vynuogyną. Jie staigiais judesiais kilnoja rankas ir kraipo stuburgalius primindami aštunto dešimtmečio šokį "jerk". Be to, jie susižavėję kramsnoja šviežius lapus ir vynuoges. Netrukus abu svečiai visiškai pasigeria nuo šių gardumynų, tačiau tai jiems nė motais. Girti Betai ir toliau kvailioja, nors Alfų šeima juos stebi neramiais ir nepritariančiais žvilgsniais... Tačiau vienas jaunas Alfų patinas provincialams Betams nusprendžia pademonstruoti, kaip reikia linksmintis iš tikrųjų. Jo numeris kažkuo primena mūsų šuolį ant batuto. Jis šoka į medį ir sliuogia jo šaka iki viršūnės. Kai lankstus medžio liemuo visu greičiu palinksta žemyn, akrobatas staiga šoka į kaimyninį medį garsiai ir pergalingai šaukdamas! Apstulbę Betai nemato nieko malonaus ar juokingo šiame pavojingame žaidime.
Priminsime, kad tai tariamas dviejų šeimų susitikimas, tačiau jame būtų galima išskirti daug kitų skirtingo elgesio ypatumų... Be tik ką paminėtų, Indonezijoje ir Malaizijoje tyrinėtojai daug metų stebėjo kitas keturias orangutangų grupes, o po to palygino stebėjimų rezultatus. Kyla klausimas, kokią reikšmę turi tai, kad vieni orangutangai geria per šiaudelį, o kiti ne; vieni valgo "neesias", o kiti negali į jas pažiūrėti; kai kurie mėgsta puošti savo buveinę, o kitiems tai visiškai nerūpi.
Orangutangų specialistė biologė Birutė Galdikas teigia, kad visa esmė glūdi elgesio kultūroje. Tas elgesys susiformavo pačioje grupėje, nepriklausomai nuo fiziologinio poreikio ar ją supančios aplinkos, ir tėvai tai perduoda savo vaikams iš kartos į kartą...
Iki šiol buvo manoma, kad tiktai šimpanzės ir žmonės sugeba kurti kultūrą - kalbą, įrankius, socialinius kodus, specifinę elgseną. Orangutangai atsiskyrė nuo šimpanzių ir žmonių šakos prieš šešis milijonus metų, todėl jų "kultūra" kildinama iš tos epochos. Tačiau orangutangai turi ir kūrybinių sugebėjimų... Taigi mes tikrai turime daug ką bendra su mūsų pusbroliais primatais.
Ar reikia iš to daryti išvadą, kaip su humoru sako kai kurie mokslininkai, kad orangutangai - "tokie pat žmonės"? Tikriausiai ne. Tačiau tenka pripažinti, kad kuo sparčiau mokslas žengia pirmyn, tuo labiau siaurėja mus nuo didžiųjų beždžionių skiriantis tarpas.
