Per visą festivalį “Šiuolaikinis Baltijos šokis ‘04” žiūrovai plojo stovėdami tik du kartus: sekmadienį, kai ŠMC Charlotte Vincent spektaklyje “Ant stogo” šoko TC Howard (Didžioji Britanija) ir Januszas Orlikas (Lenkija), ir vakar, danų trupės “Granhoj Dans” pasirodymui pasibaigus.
Danų spektaklis sukurtas 2002 metais - nuo tada jis daugiau negu 60 kartų rodytas Danijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje ir visur sukeldavo panašų efektą: pilnutėlės žiūrovo salės ploja stovėdamos. Choreografo Palle Granhoj spektaklis “8IQ - no woman no cry” pakerėjo visus ligi vieno.
Spektaklio pradžia buvo išties intriguojanti: uždangai pakilus, žiūrovai išvydo scenoje aštuonias nuogas moteris. Žiūrovams vyrams užgniaužė kvapą, o šokėjos moterys ramiai apsivilko po kojomis gulinčias sukneles ir pradėjo dėlioti įspūdingą muzikinį koliažą. Žaismingo erotiškumo spektaklis neprarado iki pat galo: apnuoginti pečiai, dailios kojos, kontrabosu pridengtos apnuogintos krūtys, apvalūs užpakaliukai ir grakštūs moteriško kūno siluetai švelniai erzino vyrus, kuteno vaizduotę ir sukeldavo šiltas jų šypsenas.
Savo netikėtumu spektaklis gali prilygti nebent moteriškos logikos vingiams. Spektaklio eiga buvo visiškai nenuspėjama. Kartkartėmis galėjai pamanyti, kad atsidūrei beprotnamyje, nes niekada negalėjai žinoti, ką išvysi kitą minutę. Štai ji išeina pasipuošusi juoda elegantiška suknele. Bet ar kas nors gali garantuoti, kad šitaip apsitaisiusi ji neatsistos ant keturių ir nepratęs savo kelionės per sceną būtent tokia padėtimi? Kas gali būti sunkiau suvokiama nei aštuonios moterys, šnekančios vienu metu ir bandančios perrėkti viena kitą? Ar normalus vyras gali suprasti, ką reiškia ant plaštakų užmauti kaliošai?
Vos spektakliui įpusėjus, trupė jau buvo spėjusi pelnyti tokį žiūrovų pasitikėjimą, kad artistės galėjo išdarinėti ką tik panorėjusios, pvz., rodyti mums nuogus užpakalius, ir už tai susilaukdavo tiktai besąlygiškų plojimų ir pritarimo šūksnių. Žiūrovų simpatijas pelnė ne tik šokis ir artisčių vaidyba, bet ir profesionaliai atliekamos populiariosios dainos.
I beg your pardon,I’ve never promised you a rose garden…There lived a boy…No woman no cry…
Šios eilutės paaiškina tik vieną priežastį, dėl kurios danų spektaklis pasirodė toks artimas. Spektaklio scenos artimos dar ir todėl, kad primena mums savo pačių “komunalinį” patyrimą. Jaunesnioji žiūrovų karta vadinamąsias “komunalkes” galėjo matyti sovietinių laikų kino filmuose, o vyresnės kartos atstovai turėtų atrasti kažką panašaus tiesiog savo ilgalaikėje atmintyje.
Moterys su suktukais plaukuose, nuolatinė trintis bei kivirčai bendroje virtuvėje ir vonioje, mados, moteriški pašnekesiai, rožinės svajonės apie artistės karjerą ir jaunikį ant balto žirgo. Danų šokėjos tik atspindi mūsų moterišką prigimtį: patrakusios, ironizuojančios, šelmiškos, lengvabūdiškos, gražios ir egocentriškos vilioklės, savo princo nesulaukiančios jautriosios ir švelniosios būtybės, isteriškos matronos ir prisiekusios davatkos. Būčiau aš vyras, tik atsidusčiau: “Moterys… Visos jos tokios”.
Net nuostabu, kad trupės artistės yra apdovanotos tokia daugybe talentų. Žiūrovų plojimai “persekiojo” danus po kiekvienos sėkmingos scenos: taip buvo įvertinti už širdies griebiantys balsai, nepriekaištinga vaidyba ir muzikavimas. Iki spektaklio vidurio įtarinėjau, kad jos nemoka šokti, nes paprasčiausiai nedaug šoko, bet jos išsklaidė ir šias abejones.
Be aštuonių visko mačiusių ir viską galinčių moterų, scenoje pasirodo tik trys daugiafunkcionalūs vyrai, kurie atlieka pagalbinį vaidmenį: spektaklio pradžioje uždega, o pabaigoje užgesina žvakes, groja, dainuoja, pabūna šokio partneriais. Kur kas svarbesnis yra tas nematomas, bet numanomas ir įsivaizduojamas vyras, kurio egzistavimas yra nuolat jaučiamas, o lokalizacija niekada nežinoma. Būtent jam yra skirtas šis moteriško gyvenimo koliažas. Dėl ko daugiau, jeigu ne dėl jo yra kuriamos miniatiūrinės isterijos ir mados šou, dainuojamos lyriškos dainos ir eikvojami brangūs lūpų dažai. Juk moteris apsivelka suknelę ant nuogo kūno visai ne todėl, kad ji pati taip geriau jaučiasi.
“8IQ - no woman no cry” - spektaklis apie meilę, kurios taip trokšta ir laukia kiekviena moteris, kad ir kaip atkakliai ji tai neigtų.
…the thing you ever learnedis to love and be loved in return.
