Irena ZUBRICKIENĖ
...Ašaros, ilgesys, savigrauža, noras būti toliau nuo svetimų akių - taip savo kasdienybę apibūdino trys "Akistatos" kalbintos panašaus likimo moterys iš Suvalkijos. Tai motinos, kurių sūnūs nuteisti už žmogžudystes. "Žudiko motina", - nevengia aštraus vertinimo tokių moterų gyvenimo faktus be skrupulų narstantys pašaliniai smalsuoliai. "Tpfu, tpfu, tpfu, nuo tokios lemties neapsaugota nė viena, kuri turi nors vieną vaiką", - lietuvišku papročiu per kairį petį nusispjauna šias moteris pažįstantieji...
Nuo likimo nepabėgsi
Kad ir kiek savo šeimos bėdų priežasčių išvardintų Nijolė Sabaitienė (49 m.), Kalvarijos miesto gyventoja, ji labiausiai linkusi kaltinti likimą - esą tokia, matyt, jai skirta gyvenimo lemtis. Septynis vaikus pagimdžiusi ir užauginusi moteris yra žudiku pripažinto Arūno Sabaičio (29 m.) mama. Jaunas vyras buvo nuteistas prieš penkerius metus - teismas jam paskyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę už daug vyresnio kalvarijiečio nužudymą. Alytaus pataisos namuose kalintis Arūnas, jau įsigaliojus naujiems kodeksams, tikisi į laisvę pareiti kur kas anksčiau nei numatyta teismo.
Žudiko vardą Arūnui pelnė vienas lemtingas vakaras, kai jis, šiaip nebūdamas alkoholio garbintojas, vaišinosi pas Kalvarijoje gyvenantį pažįstamą garbaus amžiaus vyrą. Arūnui nepatiko, kad šeimininkas savo dukterėčiai, su kuria jaunuolis siejo savo ateitį, ir jos giminaičiams buvo neigiamai apibūdinęs Arūno šeimą, įžeidęs jo motiną. Gindamas motinos garbę Arūnas savo sugėrovą aptalžė ir paliko. Po kurio laiko nelaimėlis mirė. Buvo nustatyta, kad vyro gyvenimas nutrūko po suduotų smūgių ir patirtų traumų. Teisme buvo svarstoma ir apie Kalvarijos ligoninės medikų, kurie prieš mirtį buvo priėmę nelaimėlį, suteiktą menką pagalbą (sumuštam pacientui tebuvo patarta dėtis ramunėlių kompresus), tačiau medikų kaltė nebuvo įrodyta.
- Po įvykio aš daugiau nei mėnesį visiškai neišlindau iš kambario - net į parduotuvę bijojau nueiti, - pasakojo Nijolė Sabaitienė. - Įsivaizdavau, kad visas miestas žino apie mano nelaimę ir smerkia, vadins žudike. Pamenu, savivaldybėje reikėjo sutvarkyti tokius dokumentus, tai nuėjusi be jokių žodžių prapliupau verkti. Moterys mane ramino, stiprino - sakė, kad turiu pati sau atsakyti į klausimą, ar mokiau sūnų žudyti žmogų. Aš, žinoma, niekada to nemokiau - negi dar gali būti kitokių mamų? Tą atsakymą sau "įsirašius", savijauta šiek tiek palengvėjo.
Ko baiminiesi - to ir sulauki
Skaudžiausia Nijolei, kad itin sunki jos, bedarbės, materialinė padėtis neleidžia dažnai matytis su įkalintu Arūnu nei jai, nei broliams ir seserimis, o kartais pinigų net pašto ženklui pritrūksta. Motina baiminasi, kad tik sūnus būtų supratęs tokio reto bendravimo priežastis ir nesijaustų nutolintas ar net atstumtas. Nijolė sakė, kad jai nėra tokio nusikaltimo, už kurį ji, motina, galėtų amžinai išsižadėti sūnaus.
- Arūnas dvejų metukų liko našlaitis, nes mirė jo tėvas, o paskui augo šalia patėvio, kuris gyvenime matė tik stikliuką ir joks autoritetas savo atžaloms nebuvo, - Nijolė pradėjo rikiuoti priežastis, dėl kurių, jos nuomone, liūdnai pasisuko Arūno ir kai kurių kitų jos vaikų - vyriausiojo Žydriaus, jaunėlio Tomo - likimas, nes abu šie sūnūs dabar taip pat gyvena pataisos namuose. - Be to, aš labai griežtai auklėjau savo vaikus, bandžiau sulaikyti nuo gatvės, blogų draugų. Būdavo, jeigu kuris ilgiau nepareina, pasiimu dukras, kad būtų drąsiau vaikščioti tamsoje, ir einu jų ieškoti. Parsivydavau juos ir iš šokių, ir iš barų. Dabar manau, kad taip turbūt nereikėjo daryti - jiems greičiausiai buvo gėda prieš besišaipančius draugus. Norėdami įrodyti, kad ne mamyčiukai, vaikai ir išklydo iš kelio. Nors labai daug dirbdavau ir laiko trūkdavo, tačiau esu ir žaidusi su vaikais, ir maudytis vaikščiodavę kartu, ir grybaudavę - kad tik kuo daugiau valandų praleistume drauge. Kaip dabar atsimenu, aš visą gyvenimą, skaitydama vaikams moralus, pabrėždavau viena - kalėjimo duona būsianti sprangi ir nesoti! Labai bijodavau, kad tik nė vienas iš vaikų tame kalėjime neatsidurtų. Dabar tą ir turiu. Turbūt gyvenime dažnai taip būna - gauni tai, ko labiausiai baidaisi ir saugojiesi.
Draugų įtaka
Nijolė mano, kad šiais laikais (ji lygina su savo jaunystės metais) vaikai mažiau gerbia savo tėvus, mažiau apie juos galvoja. Anot Nijolės, ji net ateities mokslus paaukojo, kad tik galėtų padėti savo tėvams, darė viską, kad tik būtų garantuota, jog tėvų neskaudina, nedaro jiems gėdos. Dabar dažnas vaikas, didesniąją kiekvienos dienos dalį susiejęs su draugais, esą net nemąsto, kokiu skaudžiu bumerangu jo poelgiai gali kirsti motinai ar tėvui. Kita vertus, Nijolė taip pat turi kuo didžiuotis - ją pamalonina dvi gražiai savo gyvenimus besitvarkančios dukterys, į bokso pasaulį (ne tik Lietuvos lygiu) pasinėręs sūnus Gintaras. Tai, pasak Nijolės, tarsi kompensacija "už tą žudiko motinos etiketę".
Marijampolietė Aldona Š. (62 m.) pasikalbėti apie savo nuotaikas sutiko tik pažadėjus jos neįvardinti - jai nesinori iš naujo tapti pažįstamų žmonių apkalbų objektu, be to, už nužudymą nuteistas sūnus Vladas (34 m.) tuoj turėtų pareiti iš pataisos namų, tad esą geriau sugrįš kaip "iš užmaršties" nei ką tik viešai "išnarstytas".
- Tik blogi sūnaus draugai buvo mano ir jo nelaimių pradžia, - kategoriškai įsitikinusi pensininkė. - Besimokydamas Vladas buvo geras ir nuoširdus, problemų nekeliantis vaikas - nešte nešė į namus pagyrimus ir už mokslą, ir už elgesį, ir už laimėjimus sporte. Kai baigė, atbuvo kariuomenėje. Va, tada, kai grįžo, prasidėjo bėdos, nes Vladas daugiau laiko praleisdavo ne namuose, o su draugais. Pradėjo su jais dažnai išgėrinėti. Pirmasis lemties ženklas, kad gyvenimo bedugnė jau arti, buvo pirmasis sūnaus teistumas. Pateko už grotų už tai, kad laikė už rankų asmenį, kurį kiti draugai mušė. Kai šalies prezidentas patenkino mūsų malonės prašymą, Vladas į namus tuokart parėjo po keturių nelaisvėje praleistų mėnesių. Tada jam reikėjo kabintis už gyvenimo, atsiriboti nuo draugų ir stikliuko, bet jis tiesiog nespėjo.
Prieš penkerius metus Vladas buvo nuteistas dešimties metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad per išgertuvėse kilusį konfliktą mirtinai sumušė sugėrovą. Vlado motinos teigimu, tas nelaimėlis buvo suspardytas kitų, tačiau teisėsaugininkų surinkta medžiaga liudijo priešingai.
Svarbiausia - nenutrūkęs ryšys
Aldonos teigimu, žmogus pripranta prie visko ir susitaiko su visomis likimo jam pasiūlytomis situacijomis. Dabar motinai atrodo, kad sūnus net ne įkalinimo įstaigoje, o kažkur atostogaujantis - jis nuolat paskambina, abu susirašinėja, kas keli mėnesiai Vladą pasiekia motinos suruošti siuntiniai, Alytuje kalintį sūnų Aldona neretai aplanko ir pati. Vladas sugebėjo motiną palenkti savo pusėn - įtikino, kad jis yra esą "lietuviško teisingumo" auka, nes tiek metų sėdi nekaltai. Moterį dar labiau pastiprino vienas Alytaus kolonijos pareigūnų, kartą jai pasakęs, kad jos sūnus ir elgesiu, ir išore visiškai skiriasi nuo tikrų žmogžudžių - esą didelę patirtį turintis darbuotojas tai tikrai žino.
Prastos sveikatos pensininkė įsitikinusi, kad jai negalios pridėjo ir nuolatiniai išgyvenimai, ašaros, savigrauža, sūnaus ilgesys. Motinai neramu, kad ir sūnaus sveikata kolonijoje pablogėjo - maudžia širdį, krenta dantys. Ieškodama savo klaidų, dėl kurių dabar priversta turėti sūnų kalinį, Aldona nesikuklino - jų lyg ir nėra. Pasak pačios, juk Vladas vienuolika metų matė, kaip girtuoklis tėvas mušdavo mamą, tad ilgiau kentėti nebebuvo galima, ir tėvai išsiskyrė. Tėvui Vladas visada jautė tik neapykantą ir nuolat baiminosi, kad tik mama nesusirastų kito vyro. Todėl Aldona pasišventė tik savo vaikams. Smerkti juos galėtų tik už tyčinius žiaurius nusikaltimus - pavyzdžiui, jeigu Vladas būtų žudęs plėšimo tikslu.
Teisybę - iš dorybių sąrašo?
Panašų sielos pragarą šiuo metu išgyvena ir Kybartuose (Vilkaviškio r.) gyvenanti trijų vaikų mama Palmira Butkienė (48 m.). Prieš gerą pusmetį jos sūnus Robertas (22 m.) buvo nuteistas kalėti 20 metų. Tokią griežtą bausmę vaikinas gavo už kartu su draugais įvykdytą itin žiaurų nusikaltimą - nužudytą sugyventinių porą ir pelenais paleistus tų nelaimėlių namus.
Nelinksmoje Palmiros kasdienybėje, be išgyvenimų, gėdos ir ilgesio kančių, dar verda ir nežinios, nepatiklumo, beprasmybės jausmai.
- Aš nežinau, kaip man toliau gyventi ir kaip toliau auklėti kitus savo vaikus, kai jaučiuosi lyg pati būčiau pastūmėjusi Robertą už grotų, - nuoskaudos pilnus žodžius bėrė Palmira. - Aš visada jį mokiau būti nuoširdų ir visose situacijose sakyti tik tiesą. Kai jis man nedelsdamas pasipasakojo tapęs šiurpios žmogžudystės liudininku, raminau jį, kad tiesą sužinoję teisėsaugininkai viską surikiuos pagal faktus, įrodys kiekvieno veiksmus, ir nužudymu jis nebus apkaltintas, nes pats pirštų neprikišo. Robertas buvo tose žudynėse, tačiau jis nežudė. Tai aš pastūmėjau sūnų iškloti tardytojams tiesą su visomis detalėmis, o pareigūnai tikino, jog padėjusiajam atskleisti nusikaltimą - švelnesnė bausmė. Tačiau kiti du pagrindiniai kaltinamieji už tai nuo Roberto nusisuko, patys savo kaltę kategoriškai neigė iki galo, versdami ją vienas kitam, ir už tai visi gavo didžiules bausmes. Ar verta sakyti tiesą kritinėse gyvenimo situacijose, dabar jau neskubėčiau atsakyti.
Įsitikinusi, kad sūnus taip žiauriai nukentėjo per teisybę, Palmira tebesvarsto, kaip būtų galima bent kiek sušvelninti esamą padėtį, tačiau išeities nebemato, nes, jos teigimu, teisybės paieškos atsimuša į didelius pinigus, kurių ji neturi. Pirmą kartą rimtai susidūrusi su teisingumo svarstyklėmis moteris sako, kad mūsų šalyje teisingumo nėra: dirbama atsainiai. Palmira sako, kad meluodamas žmogus išlošia daugiau.
Ryšio su įkalintu sūnumi moteris nenutraukė ir nežada to daryti. Ji supranta, kad dėl Robertui skiriamo dėmesio skriaudžiami kiti du namuose likę vaikai, tačiau, anot Palmiros, šie turi neįkainojamą vertybę - laisvę, todėl turi suprasti ir už grotų atsidūrusį brolį, ir ją, motiną. Palmirai skaudu, kad po įvykio ir po teismų jos vaikams teko sulaukti įžeidimų - esą šie yra žudiko brolis ir sesuo, tai yra girdėjusi ir pati savo adresu. Apmaudu ir tai, kad įkalinamas Robertas paliko kūdikio besilaukiančią žmoną ir iki šiol nematęs jau trijų mėnesių savo sūnelio.
- Aš tikrai tikiu, kad tos lemtingos nakties Roberto poelgis vertas keleriopai mažiau, ir stengiuosi nenuleisti rankų, kol depresija manęs neįveiks visiškai, - gan ryžtingai kalbėjo prislėgta moteris. - Siūliau teisėsaugininkams atlikti tokį eksperimentą: palieti kraujo ir parodyti mano sūnui - jis apalps! Vien tai man kužda, kad svetimu krauju jis rankų nesusitepė. Jeigu realiais įkalčiais būtų įrodyta, kad jis žudikas, niekada jo neglausčiau ir neužtarčiau. Štai todėl nelaikau savęs žudiko motina.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Nijolė Sabaitienė - tragiško likimo moteris, vieną sūnų jau palaidojusi, kitų trijų laukianti grįžtančių iš įkalinimo vietų
2003 06 27
