Remigijaus RAINIO ir Rimanto VENCLOVO fotoreportažas
Eilinę darbo dieną išsiruošę pasižvalgyti, kaip rudenį gyvena Prienų rajono kaimų gyventojai, pastebėjome, jog laukuose pluša tik labai nedaug žmonių. Pagrindinis derlius jau aruoduose ir, atrodytų, pats metas atsipūsti, tačiau Ašmintos seniūnijos seniūnė Vida Vitkauskienė patikino, jog rudens darbų pabaigtuvės jų kraštuose skelbiamos tik po Visų Šventųjų. Tiesa, nepaisant ganėtinai palankių oro sąlygų, šiemet rudeniniai darbai gali užsitęsti iki lapkričio vidurio, nes ne visi žemdirbiai turi savo techniką ir neaišku ar suspės laiku aparti laukus. Ilgokos prašytojų eilės susidarė ne tik prie kiekvieno traktoriaus, bet ir prie arklio savininko, tad jiems darbymetis tik įpusėjo.
Ali Babos lobiai
Paskutiniuosius runkelius iš savo lauko nuiminėjančiam Rūdupio kaimo ūkininkui Justinui Senovaičiui derliaus likučiams parsigabenti ypatingos technikos nereikės, nes per kelis kartus viską į kitoje kelio pusėje esančią savo sodybą parsiveš karučiais. Ūkininkas runkelius augina tik jo šeimyną šviežiu pienu aprūpinančiai karvutei racionui paįvairinti, o ir kitų daržovių sodina tik tiek, kiek reikia šeimynos reikmėms. Skanesnį duonos kąsnį Justinas, kaip ir jo žmona Genovaitė, užsidirba augindami gėles ir dekoratyvinius augalus. Gėlių auginimu Senovaičiai užsiima jau daug metų, nes tik septintajame Dešimtmetyje iš Sibiro tremties sugrįžusi Genovaitė po ten patirtų kančių visam gyvenimui liko neabejinga viskam, kas gražu. Netrukus gimtosios žemės pasiilgusi moteriškė ištekėjo už netoli jos tėviškės gyvenusio, dar nuo vaikystės pažįstamo Justino Senovaičio. Jaunavedžiai bendrą gyvenimą pradėjo nuo šaukšto ir tik savo darbštumo dėka pasistatė dailius namus. Gėlių auginimas buvo pelningas ir sovietmečiu, todėl Senovaičiai įkūrė jaukią sodybą. Tiesa, svajonių namo pasistatyti neleido tuometinė valdžia, prigalvodavusi vis naujų apribojimų, todėl Genovaitė ir Justinas stengėsi kuo labiau puoselėti savo gyvenamąją aplinką. Jau apie 1980 metus Senovaičių sodyba ne kartą buvo pripažinta gražiausia rajone, o kartą net nuskynė respublikinio konkurso laurus. Dabar garsinti savo sodybas nori tik nedaugelis, nes bijo sulaukti nekviestų svečių. Įvairaus plauko plėšikėliai nesivaržo nugvelbti net prakiurusio puodo, todėl pavyzdinių sodybų puošmenos jiems būtų tarsi Ali Babos olos lobiai.
Genovaitė prisimena, kad sovietmečiu pinigų jie turėjo užtektinai, tačiau nebuvo ko už juos pirkti. Gal todėl per daug nesisieloja dėl per negrąžintus indėlius "sudegusių" santaupų. Nors dabar jos tikrai praverstų, nes ūkininkai savo technikos neturi ir viską priversti samdytis. O derliaus nuėmimas kombainu už 1 hektaro lauką kainuoja maždaug 200 litų. Rudeninis suarimas perpus pigesnis, tačiau ir tai gerokai pakrato kišenes. 73 metų sulaukęs Justinas ir Genovaitė jau seniai galėtų lipti ant "pečiaus" ir mėgautis užsitarnautu poilsiu ar lepinti anūkus, nes pasiekti beveik visi gyvenimo tikslai: vaikai sukūrė savo šeimas, nusipirko automobilius, statosi namus, o kartu su savo šeima pas tėvus likęs gyventi sūnus Valentinas jau dabar stengiasi pavaduoti juos visuose darbuose. Tačiau senolių rankos pačios taikosi nusitverti kokio darbo. Gėlininkams artėja karštymetis, nes netrukus sulėks pirkėjai įsigyti didžiųjų chrizantemų, tarsi specialiai pražystančių mirusiųjų pagerbimo šventei. Šiemet netikėtas išdaigas iškrėtė ir pati gamta, nes neseniai antrą kartą pražydo braškės ir net spėjo sunokinti kelias uogas.
Pragyveno ir karą, ir marą
Nuo ryto ligi vakaro sukasi ir Bagrėnų kaime gyvenantis Juozas Keturakis. 85 metų našlys gali pasigirti, jog pragyveno ir karą, ir marą beveik tiesiogine šio posakio prasme. Paskutiniaisiais prieškario metais autokuopoje Kaune tarnavęs jaunuolis teturėjo eilinio laipsnį, todėl sovietams okupavus Lietuvą išvengė liūdnos daugelio karininkų dalios ir buvo įrašytas į raudonarmiečius bei perkeltas tarnauti į Rokiškį. Ten Juozas ir pasigavo okupantų atvežtą "dovanėlę" - susirgo šiltine. Kurį laiką kariūnas jau buvo "nurašytas" ir perkeltas į mirtininkų baraką, tačiau, medikų nuostabai, "išsilaižė" ir prasidedant karui buvo išrašytas iš ligoninės. Kariuomenės štabe, kuris tuo metu bazavosi Antakalnyje, J. Keturakiui buvo skirtos mėnesio atostogos "sveikatai pataisyti", nors jau siautėjo karas ir vokiečiai artėjo prie Vilniaus. Net nenusprendus, kur geriau praleisti atostogas, sostinę jau užėmė fašistinė armija, ir J. Keturakio likimą turėjo spręsti okupantų valdininkas. Pagyvenęs karininkas tik sumosavo rankomis, perskaitęs kareivio popieriuose, jog jis neseniai persirgo šiltine, ir baimindamasis net prisiliesti prie Juozo skubiai išrašė paleidžiamuosius dokumentus. Galutinai vyriškis pasveiko tik sugrįžęs į tėviškę, kur pasistatė namą, pasisodino sodą ir užsiveisė bityną. Juozas įtikėjęs, kad jo stiprybės paslaptis - jau daug metų vartojamas stebuklingo šaltinio vanduo. Reto tyrumo ir skonio vandens šaltinis teka per J. Keturakio sodybą ir jo pasisemti žmonės atvažiuoja ne tik iš Prienų, bet ir iš Kauno. Šeimininkas atvykėliams "gyvybės" vandens negaili, o drauge atvykusius prašalaičių mažylius pavaišina savo išaugintais nuostabaus skonio obuoliais, kurių nestokoja kone ištisus metus. Nuskintus vaisius senolis sudeda į paties sukaltas medines dėžes ir saugo dar 1959 metais kalno šlaite sumūrytame rūsyje, kur palaikoma pastovi temperatūra. Nepaisant to, kas kelias dienas vaisius reikia perrinkinėti, todėl garbaus amžiaus sulaukusiam sodybos šeimininkui darbo netrūksta ir vėlyvą rudenį, juo labiau kad jo daugiau nei dešimtyje avilių auginamos bitės šiemet sunešė per 20 kilogramų medaus iš kiekvieno avilio. Turgaus dienomis Juozas susikrauna puslitrinius stiklainius su kvapniu gintariniu medumi ir rankiniu vežimėliu veža į Prienų turgų, o obuolių pirkėjai į jo sodybą patys atvažiuoja iš pakaunės. Prekyba turguje Juozui - ne tik būdas šiek tiek prisidurti prie pensijos, bet ir galimybė pabendrauti su žmonėmis. O apsiskaitęs ir daug gyvenimiškosios patirties turintis J. Keturakis tikrai įdomus pašnekovas. Dvi jo dukros jau seniai baigusios mokslus ir sukūrusios savo šeimas gyvena atskirai. Prie tėvo glaudžiasi tik keturiasdešimtmetį jau perkopęs sūnus. Deja, jaunasis Keturakis pasirinko netikusį gyvenimo būdą ir tėvui daug skausmo teikia ne tik dvasine, bet ir fizine prasme. Kelis kartus už vagystes teistas vyriškis nesibodi pakelti ranką ir prieš savo maitintoją, o kartą taip sumušė tėvą, kad dešimčiai mėnesių pateko už grotų. Nors Juozas apie tai kalba nenoriai, tačiau, matyt, sūnus jį lupo negailestingai, jei nusprendusiam savo atžalai viską atleisti tėvui teisėtvarkininkai neleido taikytis ir atsiimti kaltinimų. Nors jaunasis Keturakis laisvę atgavo gerokai anksčiau nei numatyta nuosprendyje, tačiau savo elgesio keisti lyg ir neketina, visus ūkio darbus, kaip ir anksčiau, palieka tėvui. Nors kiekvieną kartą išeidamas net iki rūsio J. Keturakis spyna užrakina savo namų duris, tačiau niekdariai vis tiek sugebėjo jį apvogti. Prisliūkinę prie galinio trobos lango vagys išdaužė dvigubą vienos rėmo "akutės" stiklą ir per siaurutį plyšelį į vidų įsirangiusi jauna mergina padavė savo bendrams Juozo radijo imtuvą, dar tą patį rytą nusipirktus maisto produktus ir net svogūnus. Nors senelis sprunkančius vagišius pamatė ir atpažino, tačiau policijos pareigūnams nesiskundė, nes baiminasi galimo sūnaus draugų keršto.
Kaime badu nemirsi
Neramiai artėjančios žiemos laukia Bagrėnuose gyvenanti Audronė Gnoivskaja, į šiuos kraštus atklydusi gyventi iš Kauno. Du jos sūnūs jau vedę ir su motina likęs tik penkiolikametis jaunėlis. Tačiau Audronė nerimauja, kad netrukus baigsis viešieji darbai, kurių dėka ji užsidirbdavo bent minimalią algą. Prieš kelerius metus mirė moters vyras ukrainietis ir ji pradėjo gyventi su taip pat ne per seniausiai našliu likusiu sodybos, kurioje jie nuomojosi būstą, šeimininku Arūnu Žilinsku. Audronei tenka rūpintis trimis Arūno dukromis, kurių jauniausiai tik treji metukai, todėl šeimai verstis išties nelengva. Nors A. Gnoivskaja tikina, kad kaime badu nenumirsi, tačiau vieno kito lito bent duonai nusipirkti vis vien reikia, nes duonos kepimas namuose šiuose kraštuose jau seniai pamirštas. Reikia ir vieno kito rūbelio vis augančioms mergaitėms bei sūnui, o vyresnėlių išleidimas į mokyklą šiemet "suvalgė" didžiąją dalį viešuosiuose darbuose uždirbtų pajamų. Deja, tokių šeimų mūsų kaimuose ne viena, o joms visoms deramai padėti seniūnijoms stinga lėšų.
Pagrindinė prekė - duona
Vis dėlto gyvenimas kaime pamažėle gerėja. Tą pastebėjo ir Strielčių kaimo parduotuvės savininkė Janina Lugauskienė, iki šiol pati nevengianti atsistoti už prekystalio. Dabar jau gerokai įsisukusį verslą Janina su vyru pradėjo už 1 000 litų nusipirkusi prekių ir jas pardavinėdama parduotuve paverstame viename nuosavo namo kambaryje. Kaip pati tvirtina, nuo 1994 metų be atostogų plušanti moteriškė sugebėjo nusipirkti bankrutavusios "valdiškos" parduotuvės pastatą ir dabar maisto produktais aprūpina ne tik Strielčių, bet ir tolimesnių apylinkių gyventojus. Parduotuvės apyvartą pagerina pravažiuojantys pirkėjai, o vietiniai iki šiol dažniausiai perka duoną ir batonus ar sausainius, tačiau skolon tebeprašo gal tik trys vargingiau gyvenančios moteriškės. Jos skolas visuomet atiduoda, o pilstuko mėgėjams Janina nusistačiusi niekada nieko "bargan" nepatikėti. Beje, pastarųjų aplinkiniuose kaimuose pastebimai mažėja: vieni išmiršta nuo nekokybiško makalo perdozavimo, kiti parduoda vaizdingose vietose įsikūrusias sodybas ramybės ištroškusiems kauniečiams ir išsikelia nežinia kur. Nieko jau nebestebina, kad Nemuno pakrantėje išsimėčiusių kaimų vienoje keliuko pusėje stovi išdaužytais langais besišiepianti grytelė, o kitoje už dvimetrinės tvoros slepiasi prabangi keliaaukštė vila. Darni ir darbšti Lugauskų šeimyna, nors beveik visi jos nariai užsiėmę ir "valdiškuose" darbuose, sugeba dideliuose plotuose auginti javus, bendradarbiaudami su "Lytagro chemija" aprūpinti ūkininkus trąšomis ir reikalingais chemikalais, rengti seminarus ir darbuotis hektaro ploto uogyne. Lugauskai turi dar galybę sumanymų, kuriuos stengiasi įgyvendinti ne tik savo, bet ir kaimo bendruomenės labui.
Šeimos maitintojos karvės
Šventupių kaime užsukome į pirmą pasitaikiusią sodybą. Šeimininkas Vilmantas Zakarauskas, čia gyvenantis su žmona Snieguole ir ketvirtoke bei pirmoke dukromis, neverkšleno. 18 hektarų plušantis ūkininkas laiko penkias karves, o jų pieną kasdien pats parduoda kauniečiams. Gal tai ne visai teisėta, tačiau, pieno supirkėjų ir perdirbėjų pykčiui, skanaus ir šviežio, gerokai pigesnio nei parduotuvėse pieno pirkėjų netrūksta ir V. Zakarauskas jau turi savo nuolatinę klientūrą. Šiemet puikiai užderėjo ne tik javai ir bulvės, bet ir visos kitos daržovės, todėl žiemą Vilmanto šeimyna jokių nepriteklių tikrai nejaus. Ūkininkas baiminasi tik dėl subjurusių orų: po kelių lietingų dienų dirvos įmirko ir į jas įvažiuoti traktoriumi neįmanoma, o suarti reikia ne tik savo bei netoliese gyvenančių tėvų, bet ir technikos neturinčių kaimynų laukus.
Visą derlių į podėlius jau sukrovusi pensininkė mokytoja Anelė Batutienė, Vainatrakio kaime gyvenanti su sūnaus Gedimino šeima, jau spėjo pasirūpinti, kad būtų suartos visos jai priklausančios dirvos, tad dabar ramiai laukia, kol statybininkas sūnus iš lauko apšiltins rekonstruojamą trobą. Žinia, priestato iki šalčių užbaigti gal ir nebesuspės, tačiau vidaus darbus galės tęsti žiemą. Buvusi pradinių klasių mokytoja dabar rūpinasi dviem ožkomis, kurių pienu girdo iš mokyklos sugrįžusius anūkus, ir ruošiasi spausti sultis iš paskutinių dar ant medžių tebekabančių žieminių obuolių.
