Sigitas STASAITIS
Apie tris pačias baisiausias įmanomas žmogaus nelaimes, už kurias blogiau nebent mirtis, labai populiari patarlė teigia: "Neatsižadėk tiurmos, luošio lazdos ir ubago terbos". Tačiau mirus bent pasibaigia visos problemos. Ką daryti tapus luošiu ar elgeta irgi aišku - gydytis bei verkti ir duoneliauti. Tačiau ar kada nors susimąstome, kaip elgtis pakliuvus už grotų? Ten savi įstatymai ir bendravimo normos, apie kurias nerašo nei laikraščiai, nei mokykloje moko. Ši publikacija būtent apie tai, kaip išgyventi už grotų, kaip elgtis, ką kalbėti.
Moterų nelaikė žmonėmis
Pasakojimą apie kalinių santykius už grotų pradėsime nuo žiaurios neišgalvotos istorijos. Tiesa, tai nutiko dar sovietmečiu, tačiau taip būna ir šiandieniniam nusikaltėliui, turinčiam daugiau raumenų nei smegenų.
Pirmą kartą sulaikytas dviem paroms šiaulietis Andrius, pravarde Smūgis, sutriko. Jam ir anksčiau ne kartą teko pakliūti į sulaikymo kamerą, bet įtakingas tėvas vis ištraukdavo. Andriaus tėvai sukosi vienas mėsos kombinate, kitas - "Verpsto" fabrike, pinigus sėmė saujomis, tad savo vienturtėlį išpaikino. Andrius nenorėjo nei mokytis, nei dirbti, tik pusrūsyje įsirengtame klube kilnoti štangą ir lėbauti restoranuose. Nors Andrius nepriklausė jokiai nusikaltėlių grupuotei (tėveliai viskuo aprūpinę, tad jam nereikėjo nei vogti, nei spekuliuoti), už nuolatines muštynes gavo Kumščio pravardę, kuria labai didžiavosi. Kiek mama, mokytojai, Vaikų kambario inspektoriai, apylinkės įgaliotinis ir kartą net pats miesto milicijos viršininkas prašė Andriaus nustoti muštis, jam žodžiai - lyg nuo žąsies vanduo, nes po įprastų muštynių tėvas skandalą užglostydavo pinigais.
Apkaltintas išžaginimu ir suimtas kelioms paroms Andrius sutriko vis nenorėdamas patikėti, kaip jis, toks "kietas" - už grotų.
Kartu kameroje tupėjusio pilko, tatuiruoto žmogelio Andrius klausė patarimo, kaip išsisukti, jei, Andriaus nuomone, niekuo nenusikalto, tik vieną "kekšę" partvarkė "per visas skyles". Iš pašnekovo išgirdęs, jog prievartauti negerai, kad žmonės "chatoje" tokių nemėgsta, Andrius užsiuto ir išsiliejo nerinkdamas žodžių.
"Šikt man ant žmonių!"
- Nesąmones pliauški, žąsine! Kokia dar "chata"? Šikt man ant tavo "chatos" ir ant tavo "žmonių". Tegu tik prieina - visiems kaulus sulaužysiu! Mane tėvas vis vien ištrauks.
Andriaus nuostabai, šįkart tėvo pinigai ir ryšiai buvo bejėgiai. Netrukus jis buvo pervežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Įvestas į kamerą Andrius sutriko - ant lango tokios grotos, kad ne tik šviesa, bet ir oras nepatenka. Perpildytoje kameroje šurmuliuoja kone dvidešimt pusplikių, tatuiruotų, į velnius panašių "zekų". Oras tvankus, drėgnas, per tabako dūmus sienų nematyti. Kuo ne tikras pragaras?
Tolimiausiame "pragaro" kampe akimis žaibuoja orus pagyvenęs kalinys - vietinis Liuciferis, arba, kalėjimo žargonu, "pachanas". Netrukus jis pašaukė naujoką ir pasiteiravo, už ką gi vaikinas čia pakliuvo. Andrius jau norėjo ką nors pameluoti, tačiau pamatė matytąjį pilkąjį žmogelį. Čia jis visai nebe pilkas, atkutęs, "pachano" dešinėje sėdi, visiems tik vadovauja. Andriui nuojauta pakuždėjo, kad "pilkojo" žodis čia labai svarus, tad teko prisipažinti.
- O ar tu žinai, kad mano seserį išprievartavai? - suriaumojo vyriausiasis "zekas"?!
- Sakė, kad per visas skyles, - priminė Andriaus žodžius pilkasis žmogelis. - Dar sakė, kad jam šikti ir ant "chatos", ir visų žmonių!
Nuosprendį skelbė kamera
Tai išgirdę "zekai" piktai sušurmuliavo, ypač išgirdę apie šikimą. Andrius buvo pasiruošęs susiremti vienas prieš vieną su bet kuriuo iš jų, tačiau nuojauta kuždėjo, kad garbingos kovos nebus. Jis nusiteikė, jog bus sumuštas. Naivuolis. Jei būtų žinojęs, kas laukia, Smūgis būtų įsibėgėjęs ir iš visų jėgų pats smogęsis smilkiniu į stalo kampą.
- Žmonės, ką darom su tuo, kuris mus visus apšiko? - po nieko gera nelemiančios pauzės nuskambėjo piktas "pachano" balsas.
- Ogi tą patį, ką ir jis darė! - choru pasigirdo pasiūlymai iš visų pusių. - "Gaidinti"! Per visas skyles!
Blogiausia, kad kalinių nuosprendžiai vykdomi nedelsiant, be teisės į apeliaciją. Andrių sugriebė dešimtys rankų. Smūgis pasipurtė, tikrai būtų ištrūkęs ir vietoje paklojęs kokį penketą užpuolikų, tačiau gavo kažkuo per galvą ir prarado sąmonę. Atsipeikėjęs pajuto, jog rankos tvirtai už nugaros surištos, jis pats permestas per lovos kraštą, užpakalis styro į viršų, kelnės numautos.
- Palaukite, - Andrius pažino "pachano" balsą. - Reikia snukelį paruošti, kad nesikandžiotų. Paduokit kaulą!
Kažkieno pirštai atvertė viršutinę lūpą, į priekinius dantis įsirėmė domino kauliukas. Po akimirkos smūgis, net kūnas sudrebėjo, o iš akių pasipylė žaibai. Andrius burnoje pajuto dantų nuolaužas bei kraują. Tuo košmaras tik prasidėjo. Liuciferis procedūrą pakartojo dar kelis kartus - išmušė ne tik tris priekinius viršutinius, bet ir keturis apatinius dantis. Po to Andrius buvo vėl permestas per lovą. Jis pamatė prie galvos besiburiančius kalinius, kurių keli jau sagstėsi klynus.
Smūgis virto Maša
Jau kitą dieną niekas niekada neprisiminė garbingosios Andriaus Smūgio pravardės. Nuo pirmos dienos Tardymo izoliatoriuje jis tapo žemiausios kastos "gaidžiu", pravarde Maša. Vaikinas palūžo, tardytojo nuostabai, prisipažino išžaginęs pilietę Angelę M., vėliau be emocijų pasitiko ir gana griežtą teismo nuosprendį.
O kitą dieną Tardymo izoliatoriaus viršininko politiniam pavaduotojui paskambinęs visų gerbiamas partijos komiteto darbuotojas užsiminė apie izoliatoriun atvežtą Andrių N. ir paprašė vaikiną pagloboti - tėvo ryšiai visgi tebeveikė, gaila, tik truputį pavėluotai.
- Kaip tik skaitau raportą. Pilietis Andrius N. perkeltas į sanitarinę dalį. Čia rašo, jog jį kameroje truputį apkumščiavo, lyg dantį išlaužė, na kažkas priekabiavo, lyg visaip išprievartavo, - užtarėjui paaiškino kapitonas. - Žvėrys jie. O ką mes galim? Kameros perpildytos, prie kiekvieno po prižiūrėtoją nepastatysim.
Nieko nežinančiajam apie kalėjimų papročius gali pasirodyti, jog už grotų iš tikro sėdi vien kažkokie nevaldomi žvėrys. Tuo tarpu perskaitykite šią istoriją bet kuriam sėdėjusiajam ir kiekvienas toks iš karto pasakys, jog dėl savo likimo kaltas pats vaikinas, pažeidęs iš karto kelis nerašytus kalėjimų įstatymus. Dar neišsiaiškinęs kameroje galiojančios tvarkos ją "apšiko", žiauriai įžeidė visus kalinius.
Nepritapėliai atskiriami kastomis
Bet kurioje bendruomenėje, nesvarbu - vabzdžių, žvėrių ar žmonių, vieni kolektyvo nariai stipresni, kiti - gudresni, treti - apsukresni, todėl visada nusistovi hierarchija. Paprasčiau tariant, vieni tampa lyderiais, apsukresnieji - pastarųjų padėjėjais, o lėčiausieji ar kvailiausieji velka skriaudžiamųjų bei išnaudojamųjų naštą. Visi elgiasi pagal taisykles, jų laužytojai baudžiami. Hierarchiją lemia pati gamta - taip suskirsčius bendruomenei lengviau išgyventi.
Gyventi už grotų labai nelengva, todėl natūralu, kad stipriausieji ir gudriausieji mėgins valdyti kolektyvą. Nors įkalintieji pasidalinę į maždaug dešimtį kastų, tarp jų galima nubrėžti brūkšnį, skiriantį "normaliuosius" ("putiovus") ir "atstumtuosius" ("neputiovus"). "Normaliųjų" kastose susigaudyti gana nesudėtinga. Tai "vierchai" (valdytojai) ir "bachūrai" (dauguma, eiliniai). Su atstumtaisiais reikalai sudėtingesni. Dauguma nekalėjusiųjų žino, kad pažemintieji yra vadinami "gaidžiais", tačiau skirtingai nei priimta galvoti, toli gražu ne visi "gaidžiai" išnaudojami kaip pasyvūs seksualiniai partneriai. Tam reikalui egzistuoja "gaidžių" kastos pasluoksnis - "šliapos", kurių daugelis dėl to neprotestuoja, nes tarp "šliapų" nemažai pasyvių homoseksualistų. Dar viena didelė atstumtųjų kasta - "ožiai". Tai skundikai bei operatyvinių darbuotojų slaptieji informatoriai. "Ožiais" automatiškai tampa buvę policijos darbuotojai, kiti pareigūnai ir net gatvėse viešąją tvarką patruliuodami saugoję kariai. Trečia didelė atstumtųjų grupė - "muchamorai". Tai kaliniai, sutikę izoliatoriuje ar kolonijoje eiti kokias nors pareigas: virėjo, maisto dalintojo, bibliotekininko, staliaus ir t. t.
Iš esmės dauguma žemesniųjų kastų kaliniai - tai žmonės, nesugebėję pritapti ir išgyventi pagal kalėjimo įstatymus. Nerašytas kalėjimo priesakas skelbia, jog visus tarpusavio nesutarimus privalu spręsti be įkalinimo įstaigos administracijos pagalbos. Tave sumušė, apvogė, apsuko ar net apiplėšė - teisybę įrodinėk kumščiais, skųskis saviesiems arba tylėk, bet ginkdie neieškok užtarimo pas prižiūrėtoją. Skundikas automatiškai tampa nekenčiamu "ožiu".
Pažeminimas - visam gyvenimui
"Gaidžiu" tampama visam gyvenimui pagal kieno nors nuosprendį už grubų kalėjimo įstatymų pažeidimą ar "bezpridielą" - pavojingą, psichopatišką elgesį. "Gaidžiu" galima tapti už išdavystę, už giminaitį kriminalinėje policijoje, net už nevalyvumą, kito įžeidimą ar paprasčiausiai silpną charakterį. Labai dažnai "gaidžiu" paverčiamas prasiskolinęs kalinys. "Gaidžiu" automatiškai paverčiama ir už itin amoralų laisvėje įvykdytą nusikaltimą - pavyzdžiui, už mažamečio ar senutės išžaginimą. Praktiškai visi kaliniai yra amoralūs visuomenės parazitai, tačiau net ir didžiausiam šlykštynei ar kraugeriui prieš savo sąžinės likučius ramiau, jei šalia yra dar blogesnis. Pavyzdžiui, serijinis pakelės merginų žagintojas bei žudikas Kazys Jonaitis šluotkotį į išangę (įšventinimo į "gaidžius" ritualas) gavo vien už savo nusikaltimų pobūdį, nors maniaką pažemino ne ką už jį geresni tipai. Anksčiau "gaidžiu" buvo paverčiama ir už moters išžaginimą, tačiau dabar laikai pasikeitę - žagintojo likimas priklauso nuo jo įtakingumo bei draugų.
"Gaidžiu" gali paversti visas sukilęs kameros kolektyvas, kaip įvyko Andriui, gali ir vienas tamstos atžvilgiu karingai nusiteikęs kalinys. Tiesa, tuomet jis pats labai rizikuoja vėliau, jei paslys, sulaukti to paties likimo.
Į "gaidžių" kastą pervedama pagal tam tikrą pažeminimo ritualą. Kartais nusižengėlis išprievartaujamas, kartais apipilamas šlapimu ar priverčiamas pabučiuoti "parašą" (tualetą). Teoriškai kitą "gaidžiu" gali padaryti net vienas silpnesnis kalinys, jei sugebės savo miegančiam priešui perbraukti lytiniu organu per burną. Tiesa, ką tik iškeptam "gaidžiui" pašokus iš miego vargu ar įšventintojas liks gyvas, todėl rimtus priešus kameroje stengiamasi geriau nudurti. Būna, kad prasižengėlis, norėdamas išvengti nemalonios įšventinimo procedūros, susirenka daiktus ir pats nupėdina pas "gaidžius". Jei apie amoralų poelgį tik spėjama, prasižengėliui gali būti pasiūlyta nešdintis į kitą kamerą. Įkalinimo įstaigų administracija nenori smurto, tad prašymą paprastai įvykdo. Tiesa, naujoje kameroje atėjūną žmonės paprastai pasitinka nedraugiškai, reikalaudami pasiteisinti, už ką jis išgintas.
(Bus daugiau)
