Iš Sudano vykstam į Etiopiją. Kaip ir anksčiau - pakeleivingu transportu. Enciklopedijoje perskaitėme, kad Etiopijos Federacinėje Demokratinėje Respublikoje gyvena per 61 milijoną gyventojų. Tai oromai, amharai, tigrajai, sidamai, šankeliai ir dar geras pusšimtis įvairių etninių grupių, kalbančių savo kalbomis. Pusė šalies gyventojų - Etiopijos stačiatikiai, kita dalis - musulmonai, animistai. Raštingi tik trečdalis šalies gyventojų.
Vienas iš turistinių šios šalies devizų: "Etiopija - trylika mėnesių saulės" (etiopų kalendoriuje - 13 mėnesių). Iš tiesų, vidutiniškai 346 dienas dangus čia skaistus, o karštis ne toks didelis kaip aplinkinėse šalyse.
Priėjome prie pirmųjų Etiopijos lūšnelių. Sienos iš šakelių, stogo perdangos iš bambuko, o pats stogas - iš nendrių. Langų nėra - šviesos pakanka tiek, kiek patenka pro plyšius. Nėra ir kamino - židinio dūmai taip pat išeina pro plyšius. Prie vieno namelio įėjimo - "Kalašnikovo" automatas. Čia - pasienio punktas. Angliškai kalbantys pasieniečiai nesusidomi mūsų pasais, tačiau atkreipia dėmesį į ryšulius. Pamatę, kad juose - asmeniniai daiktai, detaliau neapžiūrinėja. Kai pasidomime, ar įspaus atspaudus į mūsų dokumentus, paaiškina, kad tai padarys už 46 kilometrų. Štai kokia pasienio sistema. Įvažiavimo antspaudas įspaudžiamas ne pasienyje, o kažkokiame kaime. Kelias paras gali gyventi šalyje be spaudo pase.
Kuo labiau į pietus, tuo daugiau stebėtinų dalykų. Metemos kaimelio gatvelės viduryje - sunkvežimis "Fiat". Iš provėžų matyti, kad jis mažiausiai kelias savaites nepajudėjęs iš vietos. Pusmetrio aukščio namukai buvo suręsti iš kreivų apylinkėse augančių dygliuotų krūmų šakelių. Fasadai iš gatvės pusės aptepti moliu, kitos sienos ir stogas - vieni plyšiai. Vandentiekio ar elektros - jokių požymių. Langų nėra. Durys - geriausiu atveju, iš išlygintos skardinės statinės. Kaimelio centre kelios parduotuvėlės ir užeigos. Parduotuvėse cukrus - pusė dolerio, batonas - kilogramas už dolerį, dar yra makaronų, lęšių, žirnių, pupų, augalinio aliejaus. Iš pramoninių prekių - elementai prožektoriams, muilas, geležiniai dubenėliai, sintetinės virvės, peiliai, kirviai.
Mus tuoj pat apspito vos ne viso kaimelio vaikai iki 16 metų. Jie tiesė rankas tikėdamiesi gauti pinigų. Kiti tiesiog spoksojo į mus, baltaodžius, kaip į nemokamą atrakciją. Susirinkusiųjų minia didėjo, iš lūšnelių-užeigų pasirodė tetulės su prijuostėmis ir dėl visa ko pradėjo pūsti ugnį - gal užsieniečiai vis dėlto alkani. Greta vienos užeigos brezentiniu stogu pamatėme ant anglių kaistantį aukštą aliumininį puodą, kokiuose Arabijos šalyse paprastai verdama pupų košė "fulė". Mes bakstelėjome pirštais į puodą ir paklausėme: "Fulė?" Šeimininkė linktelėjo galvą. Lygiai taip pat gestais išsiaiškinome kainą - du byrai už lėkštę fulės ir ketvirtis byro už puodelį arbatos. Įsitaisėme prie stalo numalšinti alkį. Keli smalsūs etiopai taip pat pamėgino prisėsti prie mūsų, bet nieko neužsisakiusieji buvo išvyti lauk. Kol valgėme, garsas apie mūsų pasirodymą pasklido dar toliau, taigi gatvėje lūkuriavo keli šimtai smalsuolių.
Pavalgę nutarėme judėti pietų link. Gatvė viena, o joje mūsų laukė. Keista, bet visi vaikai Etiopijoje kažkodėl įsitikinę, kad geriausias būdas iš užsieniečio gauti pinigų - pulti jam po kojų, ištiesti suglaustus delnus ir garsiai riktelėti: "Jū". Visi tikinimai visomis kalbomis, kad pinigų neturi, neduoda jokio efekto.
Kai užsimetę ant pečių savo ryšulius išėjome iš "kavinės", mus tiesiog apkurtino juodaodžių paauglių riksmas: "Jū, jū, jū-ū-ū!" Atrodė, kad rėkia visas kaimas. Mes pajudėjome keliu, o iš lūšnų lindo vis kiti vaikai, jų mamos ir visi choru rėkė: "Jū!" Mes, norėdami parodyti, kad neduosime jokios išmaldos, pradėjome purtyti ištiestas rankas ir sveikintis. Tuojau pat visi kaimelio vaikai panoro būti palaikyti baltaodžio už rankos. Lydimi minios pasiekėme išvažiavimą iš kaimo - per kelią buvo permestas "užtvaras". Iš galutinio namelio išėjo vyras, piktai riktelėjo ant vaikų (rankoje jis laikė nemažą lazdą) ir šie rėkdami pasileido atgal. Padėkoję gelbėtojui lengviau atsidusome.
Paėję kokį kilometrą prisėdome ant savo ryšulių laukti pravažiuojančio automobilio. Ant kelio, kuriame išsitenka vos viena mašina, - neseno lietaus žymės, o ant batų - vos ne po kilogramą raudono molio. Saulė artėjo prie laidos, buvo labai tvanku, skraidė musės ir drugiai. Po valandos pasirodė traktorius su priekaba. Gestais parodę, kad norime važiuoti, sušokome į priekabą, o ant joje buvusių šiukšlių pasitiesėme kilimėlį. Mus pavėžėjo apie penkis kilometrus. Šalikelėje augo gigantiškas baobabas. Jo vainikas - vos ne mokyklos sporto salės dydžio. Po juo susikūrėme laužą ir vėl laukėme mašinos. Nieko nesulaukę pasistatėme palapines. Naktis buvo šilta ir drėgna. Paryčiais pro mūsų palapines nestabtelėdamas pradardėjo sunkvežimis. Pusę aštuonių mes, susikrovę daiktus, vėl pradėjome laukti transporto. Tik po vienuoliktos sustojo sunkvežimis, riedantis mums reikiama kryptimi - į Šendižio miestelį, kur turi suantspauduoti pasus. Sunkvežimio kabinoje tarp kelių dešimčių susispaudusių etiopų buvo vienas kalbantis angliškai. Jis ir išvertė vairuotojui, kur mes turime patekti. Šendyje tas pats žmogus išlipo kartu su mumis, kad padėtų susirasti "emigracinį biurą".
- Atleiskite, bet mes jums negalėsime užmokėti už paslaugą, - paaiškinome.
- Nieko tokio. Aš padėsiu be atlygio.
- O kam jums tai?
- Visame šiame kaime nerasite nė vieno angliškai kalbančio žmogaus. Be manęs jūs neišsiversite.
Radome reikiamą biurą. Tai buvo akmeninis namas su tinkline tvora. Kol pagalbininkas ieškojo reikiamo valdininko, nuėjome į parduotuvę, užkandome pupų košės ir duonos. Kartu su biuro viršininku atėjo dar vienas "svarbus žmogus", pasisiūlęs iškeisti dolerius. Kai parodėme 1 000 sudanietiškų svarų, jo susidomėjimas mumis dingo. Vien dėl mūsų buvo atidarytas "migracinis biuras". Pagaliau mūsų pasus papuošė atspaudai.
Vėl leidomės į kelią. Prieš akis, paėjus už kaimo, atsivėrė nuostabūs vaizdai: kalnų kelias leidosi į žalią lygumą. Prieš akis spindėjo upeliai, tarp upelių - žaluma, į visas puses nusidriekę tiesiog debesis siekiantys kalnai. Po Šiaurės Afrikos dykumų tokie vaizdai atrodė nepakartojami. Nusileidę į žemumą prie pirmosios upės pasistatėme palapines. Mašinų antroje dienos pusėje taip ir nepasirodė.
Paryčiui ir vėl pramigome tris pakeleivingas mašinas. Greitai pakirdę suskubome stabdyti atburzgiančios mašinos. Nuo jos stogo nusliuogė vakarykštis angliškai kalbantis mūsų pagalbininkas.
- Labas rytas!
- Labas. Važiuojate į Hondarą?
- Taip!
- Ar vairuotojas sutiktų mus pavėžėti?
- Aš šįryt jau kalbėjau su visais vairuotojais, bet jie be pinigų neveža.
- Kodėl neveža?
- Etiopija - neturtinga šalis. O jūs, baltieji, - turtingi. Kol nesumokėsite 1 byro už 100 kilometrų, jūsų niekas neveš.
Taigi nepatekome ir į šį sunkvežimį. Tačiau daugiau mašinų tądien nebepravažiavo.
Papusryčiavome, nusimaudėme, papietavome ir tik po pietų nutarėme patraukti iki kito kaimo apsirūpinti duonos atsargomis ir artimiau susipažinti su kalnuotosios Etiopijos gyvenimu.
Kelias kuo tolyn, tuo blogyn. Kartkartėm per jį bandą kuprotų pilkų karvių pergindavo piemuo. Ant vieno piemens peties - "Kalašnikovo" automatas, o ant kito - kiniškas prožektorius ir krepšys. Automatą čionykščiai ūkininkai, matyt, dėl šovinių trūkumo, nešiojasi vietoj kuokos. Siaurose tarpukalnėse išdirbami nedideli lopeliai žemės, auginami kukurūzai arba cukranendrės. Moterys, sukumpusios nuo svorio, tempia į namus šakas.
Norint išspręsti kuro stygių praėjusio amžiaus pradžioje į šias vietoves iš Australijos buvo įvežta eukaliptų. Jie auga labai gerai, bet dega tik gerai išdžiūvę. Šie medžiai po 20-30 metų kertami ir naudojami malkoms. Sausuose eukaliptų lapuose daug dervų, degdami jie skleidžia ryškias šnypščiančias liepsnas.
Gudriausieji etiopai verčiasi "anglies verslu". Trys keturi basakojai skarmaliai išeina toli į kalnus, kur dar niekas nerinko sausuolių. Ten jie gyvena maitindamiesi virtais kukurūzais ir duobėse (beveik be deguonies) degina medieną. Taip gaunama medžio anglis, pas mus pardavinėjama vaistinėse. Kad šakos greičiau džiūtų ir degtų, nuo eukaliptų nulupama žievė. Kol dega mediena, iš žievės juostų pinami įvairiausi krepšiai. Pripildę anglimi nupintuosius krepšius šie "verslininkai" išneša "į trasą" ir bando parduoti pravažiuojančioms mašinoms (jų tebūna 3-4 per dieną). Paprastai susitariama taip: vienas anglių maišas - vairuotojui, kad kitus nuvežtų iki reikiamo kaimo. Kaime anglys - paklausi prekė. Jos naudojamos maistui ruošti.
Vaišinomės tą dieną vienintelėje kalnų kaimelio "valgykloje" - gėrėme kavą. Aplink žemutėlį stalą - keturios pintos taburetės. Šeimininkė sėdi greta ant žemės. Jos viršutinioji kūno dalis nuoga. Vienas vaikas pritvirtintas prie nugaros, kitas žindžia krūtį. Prie kojų - "virtuvė" - puodas su artimiausio upelio vandeniu, aplamdytas virdulys, keli moliniai indeliai su kava, arbata, prieskoniais. Kavos pupelės kepamos ir grūdamos čia pat. Vienam puodeliui kavos paruošti prireikia 15 minučių.
Gestais pasitiksliname kainą ir visi užsisakome po puodelį kavos. Prieš tai gėrusiojo puodelis praskalaujamas nešvaraus vandens vonelėje. Pravirko kūdikis (tas, kuris buvo pritvirtintas prie nugaros). Motina pasėmė vandens iš tos pat vonelės, kurioje skalavo puodelį, ir prikišo mažyliui prie lūpų. Moters rankos, be jokios abejonės, ne vieną mėnesį nemačiusios muilo ir karšto vandens. Jau galintys vaikščioti vaikai (o jų - daugybė) išpūstais pilvais. Jų rūbai - kelio dulkių spalvos trumpikės. Vaikai vieni iš kitų atiminėja kažką kramtoma - pakramtė vienas, padavė kitam ir t. t. Nukrito ant žemės? Nieko! Patrynei į pilvą ir graužk į sveikatą! Vyresni vaikai mums siūlo pirkti keptų kukurūzų arba cukranendrių lazdelių. Kitokių skanėstų kaimuose negaminama.
