Vėžininkų artimiesiems onkologai pataria ligonius visapusiškai palaikyti. Tačiau ką kalbėti, ką daryti, kur dėti akis ir rankas, jei artimas žmogus staiga sunkiai susirgo?
Visų pirma pasistenkite suprasti, kas dedasi tokio ligonio širdyje. Paprastai vėžiu sergantis žmogus pasijunta esantis absoliučiai vienas. Tokia būsena dažnai vadinama depresija, bet šios depresijos pagrindas - vienatvė. Pojūtį, kad tavęs niekas nesupranta, kad tu niekam nereikalingas ir esi tik našta kitiems, galima pašalinti tik nuolat tvirtinant, kad yra atvirkščiai. Lankykite vėžiu sergantį artimą pats ir priminkite bendriems draugams bei pažįstamiems, kad jam kuo dažniau skambintų telefonu ir lankytų.
Sergantysis vėžiu, žinoma, jei pats nėra onkologijos specialistas, neįsivaizduoja, kokia tai liga, kokie šansai išgyti ir kas bus, kai išrašys iš ligoninės. Jei tai atkaklus žmogus, padėkite jam gauti kuo daugiau informacijos apie jo ligą (jei ligonis to pageidauja). Gydytojai paprasčiausiai ne visuomet turi laiko prisėsti ir su sergančiu žmogumi aptarti jam rūpimus klausimus. Be to, Lietuvos onkologai (ne taip kaip Vakaruose) dar ne visuomet linkę sakyti ligoniui visą tiesą apie jo sveikatą. Tradiciškai priimta diagnozę švelninti ir žmogų nuteikti, kad jo gyvybei pavojus negresia, tačiau retam kuriam vėžininkui šią iliuziją pavyksta išsaugoti iki galo. Vėžiu sergantieji labai bijo mirti. Ši baimė juos persekioja net ir praėjus keleriems metams po sėkmingo gydymo. Įtikinti žmogų, kad jis nebijotų mirties, neįmanoma, bet galima sumažinti įtampą paprasčiausiai pakalbėjus su juo apie šią baimę.
Moterims depresija sustiprėja dėl šalutinių gydymo reiškinių: nuplikimo, suliesėjimo ar pernelyg greito sustorėjimo (dėl hormoninių preparatų). Padėkite tokioms moterims - kartu nueikite į parduotuvę, padėkite išsirinkti gražų rūbą, kuo natūralesnį peruką.
Menas klausyti
Sergančiajam labai svarbu nuolat bendrauti ir jausti, kad jį supranta. Suprasti viską, ką jaučia onkologinis ligonis, vargu ar įmanoma sveikam žmogui, tačiau kartais pakanka, kad greta būtų išklausantis, nenervinantis žmogus.
Pokalbio svarbiausia taisyklė - distancija ir kontaktas. Optimalus atstumas tarp bendraujančių artimų žmonių - pusmetris. Pageidautina, kad besikalbant pašnekovų akys būtų viename lygyje. Svarbu ligoniui žiūrėti į akis. Jei pokalbis labai varginantis ir žiūrėti vienas kitam į akis sunku, pamėginkite paimti ligonį už rankos. Klausykite, ką jis jums sako, o ne galvokite, ką turite atsakyti. Geriausias būdas parodyti dėmesį - nepertraukinėti ligonio, išlaikyti pauzes. Jei nežinote, ką atsakyti, nebijokite patylėti, paprasčiausiai palaikykite ligonį už rankos.
Stipriausias emocinis sukrėtimas, su kuriuo susiduria onkologiniai ligoniai, įveikiamas humoru. Juokeliai apie nuplikimą ar pykinimą po chemoterapijos kai kuriems ligoniams padeda pakęsti susiklosčiusią situaciją. Tai nereiškia, kad jūs turite tiesiog kvatoti, bet jūsų palaikymas tokiu atveju būtinas.
Venkite patarinėti. Galite ką nors patarti tik paprašytas. Net jei tiesiog netveriate norėdamas pareikšti savo nuomonę, geriau pasirinkite, pavyzdžiui, tokią frazę: "Viena mano draugė tai išbandė" ar panašiai.
Ar vėžiu užsikrečiama?
Tikriausiai dažniausias onkologams užduodamas klausimas, ar vėžiu neužsikrečiama. Dažnai artimieji prie vėžiu sergančiojo neleidžia vaikų, nėščiųjų, bijo prie ligonio prisiliesti, nekalbant apie intymesnius kontaktus. Neretai onkologinis ligonis izoliuojamas atskirame kambaryje, tik jam skiriami indai, patalynė, elgiamasi kaip su sergančiuoju infekcine liga. Tačiau vėžys - neužkrečiama liga! Ji neperduodama lašeliniu, lytiniu keliu, net per kraują. Net menkiausias saugojimasis, pasakytas garsiai, gali katastrofiškai sugadinti santykius su ligoniu.
Nuoširdaus noro padėti nepakanka. Savo pagalbą reikia pasiūlyti nelaukiant, kol ligonis to paprašys pats. Jam prašyti nepatogu, jis labai bijo būti našta. Net jei vėžiu sergantis artimasis kartą jūsų pagalbos atsisakė, tai nereiškia, kad jam ir nebereikės padėti. Siūlyti savo paslaugas reikia nuolat ir konkrečiais momentais. Kas svarbu sergančiajam? Svarbu taip sutvarkyti jo buitį, kad fizinė būklė jam netaptų kančia. Turite žiūrėti, kad jam būtų lengva ir patogu atlikti gamtinius reikalus, pasirūpinti visomis kitomis (ne tik medicininėmis) procedūromis, paruošti mėgstamą valgį, pasirūpinti, kad laiku išgertų vaistus. Atminkite, kad sunkiausia tokiam ligoniui - po chemoterapijos procedūrų. Nebūtina prie ligonio sėdėti ištisas dienas (tai vargu ar įmanoma fiziškai). Svarbu padėti ypač sunkiais momentais, kurie susiję su gydymo ypatumais ir todėl lengvai prognozuojami. Jei serga jaunas žmogus, reikia pasirūpinti jo šeima (vaikais, galbūt senais sergančiais jo tėvais).
Nesistenkite viso rūpinimosi ligoniu užsikrauti sau ant pečių, nes išseksite pats. Nusibrėžkite ribą, ką norite ir ką galite padėti. Galbūt jūs ruoškite tik maistą, kiti pasirūpins tvarka bute ir t. t.
