Irena ZUBRICKIENĖ
Prienų gyventojai, sužinoję, kad Kauno apygardos teismas pripažino girtuoklystėmis ir smurtu pagarsėjusios miesto gyventojos Daivos Vaiciulevičienės (33 m.) kaltę dėl nužudymo, nesididžiuodami sako turį įžymybę - bene žiauriausią moterį Lietuvoje. Mat Daiva dabar nuteista už savo vyro nužudymą, o 1999-ųjų vasarą ji nužudė kaimyną.
Viena iš jauniausių žudikių
Kaimynų teigimu, Daiva nuo pat jaunystės stebino ir šiurpino savo gyvenimo būdu. Ji girta šlaistydavosi ir viena, ir su panašaus plauko sugėrovais, ir net su savo motina. Susibičiuliavusi su prieniškiu Valdu Vaiciulevičiumi, 7 metais vyresniu vyru, ketino su juo gyventi, tačiau Valdo motina labai priešinosi sūnaus ketinimui vesti tokią merginą. Tik tada, kai Valdo motina mirė, pora susiėjo - Daiva atėjo gyventi pas Valdą.
1999-ųjų vasarą sugyventinių name vyko išgertuvės, po kurių jaunas sugėrovas Gintaras Dičkus, dvi mažametes dukreles su žmona auginęs kaimynas, į savo šeimą nebesugrįžo - buvo nudurtas virtuviniu peiliu į krūtinę. Kadangi tuo momentu prie vaišių stalo buvo tik svečias ir Daiva, kurios sugyventinis buvo trumpam išėjęs, įtarimai krypo Daivos link. Ji ir nesigynė: tikino, kad svečias pradėjęs jai įžūliai meilintis, tad tekę griebtis peilio, kuriuo ji tuo metu pjaustė agurkus užkandai. Daiva tvirtino nenorėjusi, kad apie kaimyno kėslus sužinotų jos sugyventinis Valdas.
Prieniškiai tuomet aktyviai aptarinėjo tragediją ir nenorėjo patikėti, kad jauna, smulkutė Daiva tapo žudike. Dauguma įtarinėjo sugyventinį Valdą, kuris esą per konfliktą nudūręs sugėrovą, pasiskubino išeiti iš namų, kad turėtų alibį: mat tada vyras jau buvo teistas už vagystę, tad bausmė už nužudymą jam būtų buvusi griežtesnė.
Tačiau Daiva savo kaltės neneigė, buvo surinkta jos kaltės įrodymų, ir teismas jaunai moteriai tuokart paskyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Laisvėje likęs Valdas laukė savo moters, o Prienuose toliau smalsuoliai abejojo, ar Daiva nuteista pagrįstai: ne vienam sugėrovui pats buvo gyręsis, kad Gintarą nudūręs jis. Neslėpdamas simpatijų Daivai, Valdas nuvyko į Panevėžio koloniją ir oficialiai vedė savo moterį, atliekančią bausmę. Tuomet "zonos" nuotaka buvo viena iš jauniausių moterų (26 m.), kalėjusių už nužudymą.
Girdavosi persiauklėjusi
Už grotų Daiva praleido tik 4 metus iš teismo paskirtosios bausmės. Nuteistajai buvo pritaikyta amnestija, o įkalinimo įstaigos administracija dar patikino, kad kalinė yra gero elgesio, tad pasitaisiusi ir savo gyvenimo klaidas supratusi.
Grįžusią į Prienus Daivą mielai priėmė jos vyras Valdas, pastaruoju metu gyvenęs su savo dėde Vytautu Vilku. Vakarykštė kalinė jautė, kad jos, žmogžudės, šalinasi pabūgę kaimynai, todėl artimiausius užsikalbindavo pati. Anot artimiausios kaimynės Aldonos Mockapetrienės, Daiva būdavo maloni kaip savo tikslo siekianti lapė: domėdavosi, ką kaimynė sodina darže, prašydavo patarimų, tikindavo, kad nori užbraukti savo buvusį gyvenimą, gyrėsi "zonoje" išmokusi megzti ir atpratusi gerti. Tvarkingai gyvenanti Aldona ne tik linkėjo jaunajai kaimynei "susitupėti", bet ir tikėjo ja, stengdavosi padėti.
- Sakydavau jai, kad prisiraugtų kopūstų, prisimarinuotų burokėlių, eitų uogauti - vis atsigintų nuo bado, tačiau po kurio laiko Daiva vėl įjunko gerti, valkiotis, niekur nedirbo, mėgo kompanijas, tad namus apleido, - bandė ieškoti Daivos nuopuolio priežasčių kaimynė Aldona. - Gal labai rimtas vyras ją būtų suturėjęs, bet Valdas irgi mėgo išgerti. Vaikų jie nesusilaukė, tai laiko draugams ir sugėrovams niekada nepristigo. Tik alkoholis pražudė šią šeimą.
Kiti kaimynai irgi pasakojo stebėję iš šalies nerūpestingų sutuoktinių kasdienybę ir šiurpę. Būdavę ir skaudu, ir bjauru, ir juokinga: tai Daiva, pametusi batus, "plaukiodavo" gatvės balose, kad net pravažiuojančios mašinos turėdavo jos išsilenkti, tai iškeikdavo pakviestus policininkus, kuriuos kone visus pažinojo ir vadindavo vardais, tai gainiodavosi aplink namą Valdą, tai be priežasties išplūsdavo pro šalį einančius paauglius. Anot kaimynų, atrodė, kad jauna moteris, kuri jau paženklinta žudikės "etikete", siekia žūtbūt pateisinti siaubūnės vardą.
Peilis ir kirvis - būtinas atributas
Kaimynai Daivos vengdavo labiausiai dėl to, kad ji, būdama neblaivi (o taip būdavo kone kasdien), nei iš šio, nei iš to vis griebdavosi peilio arba kirvio. Negana to, kad per barnius, kurie vykdavo ir lauke, atkišusi peilį laikydavo atstumą tarp savęs ir vyro Valdo - ji dar kirviu be jokios priežasties buvo puolusi ir vyro dėdę Vytautą, pas kurį gyveno, peiliu grasinusi užsukusiai jaunai kaimynei ir kirviu per galvą sužalojusi net savo motiną irgi girtaudavusi moteris, Valdo dėdės sugyventinė, vėliau buvo rasta mirtinai sušalusi kaimo kelyje. Kaimynai, aptarinėdami šį keistą girtos Daivos pomėgį ginkluotis, įtarė, kad jai reikalinga psichiatro pagalba. Žinoma, pati Daiva į jokius medikus nesikreipė, nes "gydydavosi" tik alkoholiu.
- Kai pamačiau, kokie Daivos namai, iškart pamaniau, kad ji ligonė, - pasakojo kaimynė Aldona. - Krosnis kirviais nukapota, grindys duobėmis sulaužytos ir sukapotos, nauja sekcija į tas duobes nugriuvusi. Lyg būtų siautėta peiliais ir kirviais ginkluotų maniakų!
Peilis Daivos rankose galiausiai pražudė ir ją, dabar jau tapusią kaline, ir jos vyrą, pasiųstą į aną pasaulį. Praėjusių metų birželio 4-osios popietę neblaivi Daiva, prieš tai kelias paras nebuvusi namuose, susikivirčijusi su Valdu, tiek badė jį peiliu, kad vyras nukraujavo ir mirė. Visokių baisių atvejų prisižiūrėję ekspertai šiurpo: nužudytojo kūne buvo net apie 70 dūrių peiliu žymių. Nustatyta, kad žalojamas Valdas prieš mirtį, nors buvo sunkaus girtumo laipsnio (beveik 4 promilės alkoholio kraujyje), mažiausiai valandą kentė didžiulius skausmus. Esą visi sužalojimai nelaimėliui padaryti gyvam - po mirties jis jau nebadytas.
Nebegyvo Valdo kruviną kūną lovoje kitą dieną aptiko prieniškis Ričardas, pas kurį nuo pat ryto vyko išgertuvės. Čia dalyvavo ir Daiva. Į svečius atėjusi moteris buvo kamuojama pagirių, tačiau apie tai, kad išvakarėse nužudė savo vyrą, niekam neprasitarė. Ji lyg niekur nieko pasiuntė Ričardą į savo butą atnešti žuvies užkandai ir neva atsivesti Valdą. Ričardas, nuėjęs ir aptikęs lavoną, pranešė kaimynei Aldonai, kuri tuoj pat iškvietė policiją. Daivą, vos pastovinčią ant kojų, pareigūnams atvedė keli jos sugėrovai. Įtariamoji iškart buvo suimta.
Nei iki teismo, nei teisme Daiva, visiškai pripažindama savo kaltę dėl vyro nužudymo, nepaaiškino šio mirtino nusikaltimo priežasties. Moteris tikino buvusi visiškai girta ir nieko neprisimenanti. Nužudytojo dėdė Vytautas Vilkas patikino, kad tuokart sutuoktiniai turėję rimtai susipykti, nes po žiauraus išpuolio peiliu (bet apie tai sužinota tik po tragedijos ir ekspertų pateiktos tiesos) Daiva atėjusi nakvoti į Vytauto kambarį, esą miegoti prie sutuoktinio negalinti, nes šis labai garsiai knarkia...
Dviguba žudikė nelaukiama
"Akistatos" kalbinti keli didelę darbo patirtį turintys pareigūnai sakė lyg ir negalį prisiminti kito tokio fakto Lietuvoje, kad ta pati moteris už nužudymą kalėtų du kartus. Esą jeigu tokių atvejų ir yra, tai jie ypatingai reti. Daiva Vaiciulevičienė - būtent tokia retenybė.
Dabar "retenybė" pasiųsta kalėti 14 metų (kaltinęs prokuroras siūlė 17 metų laisvės atėmimo bausmę). Būtų gavusi mažiau, bet teismas pridėjo kelerius metus anksčiau neatliktosios bausmės. Beje, Daiva antrą kartą nusikalto tada, kai lygtinės bausmės terminui ("uodegai" laisvėje) buvo likusios vos kelios dienos.
Teisme Daiva, patraukli ir, pasipuošusi moteris, vėl elgėsi kaip kone taikiausias žmogus. Ji atsiprašė dėdės Vytauto, kad visų trijų pastogės gyventojų gyvenimas sulaužytas. Anot kaimynės Aldonos, už grotų atsidūrusi Daiva atakavo dėdę laiškais, kad jis jai padėtų - atsiųstų batų, drabužių, lašinių, nes pasijutusi labai vieniša.
- Ir vieniši žmonės gyvena, jeigu jie protingi! - pyktelėjusi suriko kalbėdama Aldona Mockapetrienė. - Tik nusikaltėliai minta kitų geru. Labai blogai, kad panaikinta mirties bausmė. Jei žmogus kenksmingas, laisvėje jam ne vieta. Nors Valdas ir išgerdavo, bet buvo neblogas žmogus, vis bėgdavo paskui triukšmaujančią Daivą ir prašydavo nedaryti jam gėdos. Juk ir daržus pats ravėdavo, ir kieme tvarkėsi, kol Daiva valkataudavo arba svyruodavo girta. Valdo mes nebijodavome. Dar laimė, kad jiedu neturėjo vaikų - mažyliukai dabar būtų našlaičiai.
Ir kiti D. Vaiciulevičienės kaimynai kalbėjo apie mirties bausmės žudikams būtinybę. Jie neslėpė nelaukiantys į laisvę grįšiančios Daivos, vertos ilgai gyventi "zonoje", tačiau apmaudžiai spėliojo, jog kalinė vėl bus išleista pirma laiko, vis tiek neišgydžius jos nuo žiaurumo. Esą negi vėl būtų rizikuojama dar ir trečio žmogaus gyvybe?..
- Tą Daivą reikėjo nubausti bent jau iki gyvos galvos - juk nė vienos gyvybės nepagimdžiusi, o net dvi atėmusi. Tai kas, kad ne tuo pačiu metu abu lavonai. Dabar Lietuva jau labai nešvari, o išsišvarins tik tada, kai griežtesni teismai ją iššvarins! - pridūrė dar viena prieniškė.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Prieniškė A. Mockapetrienė, šiurpdama nuo jaunos kaimynės Daivos poelgių, reikliai kalbėjo apie mirties bausmės būtinybę Lietuvoje ......................................................... P.S.- Redaktoriui: Daivos nuotraukos Prienuose negavome. Redakcijoje dar yra nužudyto Valdo nuotrauka (gyvo, archyvinė), įdėta prie mūsų Rimo straipsnio po įvykio - 2006 06 09, Nr.42.
Jeigu pavadinime liktų mirties bausmės akcentas, būtų galima nufotografuoti BK, išleisto 1977 m., 105 straipsnio paskutinio punkto tekstą, kuriame buvo kalbama apie mirties bausmę. Jeigu reikėtų, o redakcijoje tokio BK nėra, aš padaryčiau mūsų policijoje - tegul sekretorė paskambintų.
