Remigijus RAINYS
Tūlas lietuvaitis, trumpam apsilankęs Japonijoje, tiesiog paskęsta jos superšiuolaikinės civilizacijos laimėjimuose. Begalinės daugiamilijoninės Tekančios saulės šalies sostinės apimtys, iki pat horizonto besitęsiantys daugiaaukščių pastatų kvartalai ir šen bei ten išsimėčiusios dangoraižių salelės tiesiog užgožia viską, kas dar nuo jaunystėje matytų kino filmų mūsų sąmonėje išlikę: kaip tradicinį japonų gyvenimo būdą su charakiri besidarančiais samurajais, tradiciniais kimono apsirengusias bei sudėtingomis šukuosenomis geišas, arbatos gėrimo ceremonijas tarsi žaisliniuose, lenktais stogais nameliuose. Dabartinių Japonijos miestų ir miestelių gatvėse kažkur skuba minios europiečio akiai įprastais drabužiais apsirengusių žmonių, nesibaigiančiais srautais rieda automobiliai, virš gatvių skrieja greitaeigiai elektriniai traukiniai. Atrodo, jog praėjusių šimtmečių atributika jau negrįžtamai pasislėpė naujųjų didmiesčių šešėlyje, tačiau norintiesiems bent kelias dienas savo kailiu išbandyti japonų gyvenimo būdą tai padaryti galima ir neišeinant iš viešbučio.
Viešbutis atvirkščiai
Tiesa, tuomet jums tektų apsistoti ne įprastame standartiniame viešbutyje, kurie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito visame pasaulyje tiek savo kambariais, tiek aptarnavimo lygiu, atitinkančiu žvaigždučių skaičių, o riokane - tradiciniuose japonų užeigos namuose. Riokaną derėtų vadinti išvirkštiniu viešbučiu. Net įėjimas į jį paprastai atrodo kaip įėjimas į paprastą namą, kuriame jus būsite ne gyventojas, o laukiamas svečias. Perėjęs už tvoros prasidėjusiu beveik neapšviestu sodo takeliu, vingiuojančiu tarp krūmų ir akmeninių žibintų, pro neaukštas ir siauras duris prasispraudžiate į ankštą vestibiulį, kuriame nėra nei įprastiniams viešbučiams būdingos pertvaros, už kurios sėdi registratoriai, nei raktinės ant sienos, nei televizoriaus ar telefono. Ištarus frazę: "Atsiprašau", kuri sakoma įėjus į japonų namą, kažkur iš tamsos moteriški balsai atsako: "Sveiki atvykę!" Tarsi iš nebūties išniręs būrelis kimono vilkinčių japonių nuauna jums batus ir priešais padeda šlepetes. Tradicinė Japonija be šlepečių neįsivaizduojama - jomis persiaunama net tarptautiniuose autobusuose. Nuo nesamų dulkių nuvalytus batus vėl atgausite tik išeidamas iš viešbučio, o kol kas patartina visiškai atsiduoti jo šeimininkų ir aptarnaujančiojo personalo valiai. Svečiui nedera klausti: "Kiek kainuoja?" Lygiai taip pat niekas nepasiklaus, ar jis galės susimokėti už nakvynę. Būdamas svečias, riokane apsistojantis žmogus beveik nieko negali rinktis pats, o tik su dėkingumu priimti tai, kas jam siūloma. Niekas nepasidomės, kokio kambario svečias pageidauja, o nuves į tą, kuris kambarinei pasirodys tinkamiausias. Visame pasaulyje patys brangiausi viešbučių numeriai paprastai įrengiami viršutiniuose aukštuose, kur atsiveria vaizdai į miestą, o riokane brangiausi - kambariai pirmajame aukšte, iš kurių atsiveria vaizdas į vidinį kiemelį. Europos viešbučiuose svarbiausia - numerių apdaila ir komfortiškumas bei gausybė aksesuarų, o riokane labiausiai vertinamas kambario asketiškumas.
Apsistodavo vienuoliai
Pirmieji riokanai Japonijoje buvo atidaryta maždaug prieš 1 300 metų ir buvo skirti apsistoti vienuoliams. Kadangi vienuoliai visose šalyse garsėjo nereiklumu bei kukliais poreikiais, todėl ir riokanai įrengti asketiškai ir iš pirmo žvilgsnio atrodo net vargingai. Netoli nuo Kioto centro esantis riokanas "Tawaraya", svečius priimantis jau kone 300 metų, - vienas iš pačių prabangiausiu visoje Japonijoje. Tiesa, pačių japonų supratimu. Čia praleista naktis dviviečiame kambaryje su elegantiška vakariene ir pusryčiais kainuoja nuo 380 JAV dolerių. Kiek sutaupyti galima atsisakius siūlomo maisto, kurio kaina sudaro maždaug pusę pragyvenimo kainos. Dar prieš kelis dešimtmečius riokane apsigyvenusių svečių net neklausdavo ar jie pusryčiaus ir vakarieniaus, o tiesiog atnešdavo valgį neleidę net žvilgtelėti į valgiaraštį, kurio riokane ir nebūdavo. Pačiam užsisakyti buvo galima tik sakės, kuri vakarienei pašildyta būdavo atnešama į kambarį už papildomą mokestį. Dabar "Tawaraya" gyventojams suteikiama kiek daugiau savarankiškumo, nors kai kuriuose kituose Japonijos riokanuose tarnautojai iki šiol kalba tik japoniškai ir nemokantiems šios kalbos egzotikos taurę tenka išgerti iki dugno.
Gyvenimas ant grindų
"Tawaraya" riokane - tik 19 kambarių. Į vieną iš jų kimono dėvinti baltomis kojinėmis tipenanti kambarinė jus palydės siauru, medžiu išmuštu koridoriumi, kurį apšviečia tik viena žvakė. Jūs taip pat nevalingai stengsitės nesudrumsti amžių tylos ir atsargiai žengsite iš ryžių šiaudelių nupintu tatamiu, kuriuo išklotos koridoriaus grindys. Koridoriaus gale matyti šviesa, nes tradiciniame japonų name jis būtinai turi atsiremti į vidinį kiemelį su sodu. Kambarinė atveria jūsų numerio duris - ten tokia pat tyluma ir tuštuma. Kambario grindys taip pat išklotos tradiciniais tatamiais. Kadangi visi tatamiai yra vienodo dydžio - truputį daugiau kaip pusantro kvadratinio metro, tai ir kambario plotas yra griežtai ribotas: trijų, keturių ir pusės, šešių arba aštuonių tatamių. Jus atlydėjusi moteris parodo į langą, pro kurį matyti tas pats sodas, o po to, priklaupusi ant kelių, nusilenkia iki pat grindų, tuo tarsi parodydama, jog pasirengusi išpildyti bet kokį svečio norą. Trumpam pasišalinusi kambarinė sugrįžta nešina padėklu su žaliąja arbata ir japoniškais saldumynais bei karštu rankšluosčiu, dvelkiančiu kažkokiais egzotiškais aromatais. Šiame riokane, kaip ir beveik visuose kituose, taip pat nėra restorano, todėl vakarieniauti ir pusryčiauti teks savo kambaryje. Vienatvė ir visiškas privatumas - tai viena iš pagrindinių riokano teikiamų paslaugų. Dar vienas japonų užeigos namų privalumas - visiška ramybė. Kone visiškai tuščias kambarys - toks elegantiškas ir prabangus, jog nesinori iš jo niekur išeiti. Ši erdvė nesuprantamu būdu jus keičia, todėl norisi valandų valandas sėdėti kambaryje ir pro langą gėrėtis sodu, klausytis lietaus šnaresio bei mąstyti apie amžinybę. O dažniau - nieko negalvoti, tik žiūrėti pro langą. Netrukus pradedate suvokti, jog galite apsieiti be daugybės įprastiniame gyvenime jus supančių daiktų. Miegate ant grindų, valgote ant grindų, net medituojate sėdėdamas ant grindų. Gyvendamas japonų minimalizmui būdingame praktiškai tuščiame kambaryje, tik po kurio laiko pradedate pastebėti spintos kampe sukrautus popieriaus ritinėlius su geišų eilėraščiais, už juodų spintelės durelių paslėptą pilną įvairiausių gėrimų mini barą, šiuolaikinį didelės įstrižainės bei plokščio ekrano japonišką televizorių. Visi šie daiktai tarsi paslėpti ir nekrinta į akis. Kambaryje nėra net laikrodžio, o telefonas rūpestingai uždengtas šilkine servetėle. Jus supa popieriaus ir medžio asketizmas, o kambario durys tokios žemos, kad kiekvieną kartą įeidamas ar išeidamas, jūs norom nenorom turėsite nusilenkti savo laikinajam būstui.
Ieško egzotikos
Šiuolaikiniai riokanai visų pirma skirti patiems japonams. Turtingiems japonams, kurie čia ieško to paties, kaip ir europiečiai - egzotikos. Kiekvienas toks viešbutis - tai tarsi iš mūsų Rumšiškių liaudies buities muziejaus išplėštas kampelis. Tik čia nuolat restauruojami ir naujausiais technikos laimėjimais papildomi "eksponatai" ne tik primena praeitį, bet ir duoda pelną. Šiaip jau vidutinis statistinis japonas gyvena įprastiniame vakarietiškame name su languose įstatytais stiklais, parketu, dušu, krėslais ir lovomis. O vidutinė japonė nebegali apsivilkti kimono be pašalinių pagalbos. Šiuolaikinis žmogus, net ieškodamas pačios ekstremaliausios egzotikos, ja mėgautis gali tik esant būtinam įprastiniam komfortui, tad riokanuose stengiamasi tai susieti su Japonijos viduramžių atmosfera. Riokane pradedi jaustis svečiu idealiame laikinajame name. Jums nereikia prie jo prisitaikyti. Užtenka tik savyje išlaikyti vidinę tylumą bei ramybę ir namas pats prisitaiko prie jūsų. Čia slepiasi bene pagrindinė Rytų filosofijos paslaptis - jums atrodo, kad pasaulis priėmė jūsų formą. Tikrovėje keičiatės jus pats, nors tam ir neprireikia jokių papildomų pastangų. Kai kuriems europiečiams turistams riokano egzotikos pakanka iki soties jame praleidus vos parą, tačiau į dzenbudistinę filosofiją besigilinantys turtuoliai čia nuolat sugrįžta.
