Aurelijos JARUŠEVIČIŪTĖS ir Vytauto ŽUTAUTO fotoreportažas
Pirmajame reportaže rašėme apie Jamaikos paplūdimius, jos karštą saulę, kuri atvykėlius tiek įkaitina, kad šie nieko negalvodami metasi į aistringų malonumų sūkurį. Vietiniai moterų norus atspėja iš akių ir nieko nelaukdami puola juos vykdyti.
Tačiau yra turistų, kurie čia atvažiuoja ne meilės ir aistrų ieškoti, o patys atsiveža savo aistrų objektus. Sužadėtuvės ir vestuvės Jamaikoje, Kuboje, Meksikoje ar kurioje kitoje Karibų šalyje - jau nebe egzotika ir lietuviams. Besituokiančių tautiečių sutikti mums neteko, bet kelios poros jaunavedžių - daugiausiai amerikiečių - susituokė ir mūsų viešbutyje. Vandenyno pakrantėje sumontuota nedidelė pakyla, ant kurios atsistoja šventikas - kunigas ar pastorius, priklausomai nuo religijos - ir be jokių didelių ceremonijų palaimina jaunavedžius. Pastarieji (dažnai net basi) stovi ant karšto smėlio ir prisiekia tokią pat karštą ir amžiną meilę. Tačiau nors ir basos, visos moterys vilki vestuvines sukneles.
Jau sugrįžę iš kelionės sužinojome, kad į Jamaiką susituokti skrido mūsų skaitytojams iš realybės šou, transliuojamų per televiziją, žinoma dainininkė Diana Merfildienė. Pernai lietuviški laikraščiai rašė, kad aktorius Ramūnas Rudokas Jamaikoje pasipiršo savo širdies draugei Indrei Mišenovaitei. Kol kas apie jų vestuves dar nebuvo girdėti.
Tinginiai iš prigimties
Atvykus į tolimą šalį, sėdėti viešbutyje ir spoksoti į gražias jaunąsias būtų nuodėmė. Nors, tiesą pasakius, dalis turistų tik taip ir įsivaizduoja savo atostogas. Viešbutyje susipažinome su amerikiečiais Džeine ir Riku. Jie Jamaikoje jau 8 kartą. "Čia pigiau nei kitose Karibų šalyse, o malonumų pakanka, - aiškino mums mokytoja Džeinė. - Restoranai, kavinės, barai, koncertai, diskotekos - tik turėk sveikatos. Už viešbučio tvoros - skurdas ir nešvara - ko ten lįsti?"
Mes norėjome sužinoti, kaip gyvena eiliniai jamaikiečiai, todėl išvykome pasidairyti po šalį. Mūsų vairuotojas ir gidas Normanas papasakojo, kad gyvenimas jų šalyje nėra toks saldus kaip viešbutyje. Vidutinis atlyginimas pavertus mūsų pinigais - apie 800 litų. "Darbo nėra labai daug, tačiau bėda dar ta, kad niekas nenori dirbti, - sakė vairuotojas. - Geriau sėdėti saulės atokaitoje ir kaulyti dolerį kitą iš turistų ar pardavinėti kvaišalus".
Pati gamta verčia žmones tinginiauti. Drabužių beveik nereikia. Maistas kabo virš galvos - reikia tik palaukti, kol sunoks ir nukris. Menkose lūšnelėse baldų beveik niekas neperka, apie vandentiekį ar kanalizaciją žino tik turtingieji, tad komunalinės paslaugos irgi nekainuoja. Šildyti namų irgi nereikia. Tad ką dirbti? Na, nebent vaikus. Juos ir "meistrauja" - kiekvienoje šeimoje auga mažiausiai 8 atžalos.
Maistas pats lenda į burną
"Mūsų saloje net krokodilai tinginiai", - juokėsi Normanas, veždamas mus prie Juodosios upės, kurioje, anot gido, knibžda krokodilų. Deja, deja, susipažinome tik vos su 4 ropliais.
Juodoji upė iš tikrųjų atrodė juoda. Ne dėl to, kad būtų nešvarus vanduo, o dėl to, kad upės dugnas nuklotas juodu vulkaninės kilmės smėliu. Vanduo labai švarus, tik prie jūros jis susimaišo su drumzlinu vandenynu. Pati upė atiteka iš kalnų - labai vingiuota ir nevienodo pločio.
Mes plaukėme kateriu. Aplink krūmai, paukščiai. Paplaukus kiek toliau, prasidėjo medžių alėjos. Jų šakos lyg jamaikiečių kasos leidosi į vandenį, pynėsi vienos su kitomis. Tarp tų krūmų ir medžių gidas ir ieškojo krokodilų. Švilpė, pliaukšėjo liežuviu, kol pagaliau vieną šiaip ne taip prisišaukė. Lyg rąstas - gal pusantro metro ilgio - roplys priplaukė prie mūsų katerio, parodė savo aštrius dantis, nes, matyt, tikėjosi kokios nors vištukės, tačiau negavęs pasuko atgal. Gidas griebė jį už uodegos ir, mūsų džiaugsmui, palaikė, kad galėtumėme nufotografuoti. Upe pastoviai zuja turistų laiveliai, tad krokodilams, ko gero, įgrįsta ir jie slepiasi. Išalkus jiems maisto ieškoti irgi nereikia. Belieka tik išplaukti į upės vidurį ir išsižioti - turistai visada turi ką nors paruošę įmesti grobuoniams į nasrus. Todėl jie ir neagresyvūs. Vietiniai pasakojo, kad per pastaruosius du dešimtmečius tik kartą krokodilas įkando žvejui, nes pastarasis atsitiktinai ant jo užlipo. Jei ir nukenčia kas nors nuo tų baisiai atrodančių padarų, tai nebent žiopli paukščiai. Jie mėgsta parakinėti krokodilams dantis, o tie kartais ima ir netyčia susičiaupia.
Dezinfekcijai - ugnis ir romas
Nuo krokodilų sukame prie kitos Jamaikos įžymybės - krioklių. Kelias vingiuoja palei vandenyną per džiungles, kartais pakyla aukštyn į kalnus, eina per nedidelius miestelius ir kaimus. Dauguma namukų panašūs kaip mūsų kolektyviniuose soduose sovietmečiu. Tačiau yra ir gražių namų. Turtuolių kvartalai atitverti nuo skurdžių aukštomis tvoromis, aplink vaikšto sargybiniai.
Savo vilas Jamaikoje turi nemažai žvaigždžių iš JAV. Žymiausia - Jano Flemingo, rašiusio apie Džeimsą Bondą, vila. Pasirodo, kad visi agento 007 nuotykiai buvo parašyti Jamaikoje. Čia rašytojas gyvendavo po 4 mėnesius per metus. Jis mirė 1964 metais, žaisdamas golfą. Vila Jamaikoje liko paskutinei rašytojo meilei Blanš. Dabar joje gali gyventi tas, kas turi daug pinigų. Vila išnuomojama, para kainuoja 4000 dolerių. Šalia - dar kelios panašios vilos, kuriose gyveno ir Keit Moss, ir Naomi Kambel, ir Gvinet Peltrau, ir kitos žvaigždės. Bent taip pasakoja gidai.
Aktorės, rašytojai ir kitos įžymybės tikriausiai irgi neperžengė vilų slenksčio, neužėjo į eilinio miestelio "supermarketą", nesimaitino pakelėse. O mes valgėme, pirkome vaisių, apžiūrėjome parduotuves.
Į "supermarketą" geriau neiti. Ten kvapas toks, lyg žuvis, mėsa ir daržovės pūtų vienu metu. Turguje žuvies skyriuje panašiai kaip ir kitur žuvies turguose, kitur - nors ir šilta, vėjukas vėdina, tad galima kentėti.
Pakelėje - ištisi turgeliai. Parduodami įvairiausi vaisiai, daržovės, taip pat ką tik iškepti blynai iš bulvių, ką tik upėje pagautos ir iškeptos krevetės. Čia pat čirškia kiauliena, vištiena. Kepsninės labai įdomios - perpus išilgai perpjautos metalinės statinės. Dugne rusena ugnis o ant grotelių kažkas kepama.
Mėsa ir žuvis paskaninama bligijos vaisiais (vietiniai juos vadina "aky"), patiekiama su duonmedžio vaisiais ir aštriu padažu. Tas padažas ir ugnis užmuša bakterijas. Jei dar galvojate, kad vis tiek baisu valgyti, nes po to neišeisite iš tualeto, dėl tikrumo galima dar dezinfekuoti kokia stikline romo. Būsite ir sotūs, ir šiek tiek pralinksmėję, ir tada jau galėsite kartus su pardavėja, skambant regiui, judinti klubus. Ir visa tai už kokį 30 litų.
Pakelėje verta nusipirkti ir vaisių. Tiesiai nuo medžių apelsinai, kokoso riešutai, papajos - nepalyginamai skanesni nei viešbutyje ar mūsų parduotuvėse. Galima paragauti ir cukranendrių, ir dar kitokių gėrybių. Už 5 dolerius mums prikrovė maišą apelsinų ir kelis papajos vaisius.
Na, o tie kriokliai, prie kurių važiavome, tai tik tarp kitko. Kai kam galbūt buvo didelė egzotika, kad iki krioklių veža traktorius su priekaba. Nuolat kursuoja keli traktoriai, kurių priekabose lyg kiaulės garde žvengia turistai. Kad tarp dantų negirgždėtų žvyras ir nestovėtų dulkių kalnai, kitas traktorius iš cisternos tą keliuką nuolat laisto. Ir amerikonams, ir europiečiams, įpratusiems prie civilizacijos, tai didžiulė palaima: savoje šalyje pamatytų policininkai važiuojant traktoriaus priekaboje - kaipmat į areštinę uždarytų!
Saliečių pasididžiavimas - regis
Atskira kalba - apie muziką. Ji čia skamba ir dieną, ir naktį. Jau rašėme, kad važiuojant per kaimus ir miestelius pilna prekybininkų. Kiekvienas kaimas turi ir savo užkandinę ar restoranėlį (vietiniai juos vadina "pabais"). Tai iš lentų sukalta būdelė, kurioje pardavinėjamas alus, romas ir kokakola. Į tokį restoranėlį telpa daugiausiai du pirkėjai, tad likusieji sėda aplink. Vakare tai, ko gero, vienintelė vietinių pasilinksminimo vieta. Šalia "pabo" stovi jamaikiečių dydžio kolonėlės, iš kurių visu garsu sklinda karibietiškas repas ar jamaikietiškas regis. Tai lyg hipnozė. Ir ne tik čia, prie "pabo". Užtenka parduotuvėje pardavėjai išgirsti "bum-bum-bum", ir ji tuoj pat ima kraipyti klubus. Čia nieko nestebina, jei savo darbo vietoje šoka policininkas ar net gydytojas.
Juk kas be ko, bet ir diskotekų vedėjai, arba kaip jie pas mus vadinami - didžėjai, irgi atkeliavo ių Jamaikos. Vyrukai, parenkantys muziką ir įterpiantys savo komentarus, dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pirmiausiai atsirado Jamaikoje, š čia pasklido po pasaulį.
Iš Jamaikos po pasaulį pasklido ir regis. Šį muzikos stilių išpopuliarino Bobas Marlėjus. Tai salos gyventojų pasididžiavimas. Buvo laikai, kai Jamaikos valdžia už tokią muziką Bobą kišdavo už grotų, o dabar pasižiūrėti, kur jis gyveno, plaukia minios. Salos gyvenimas, muzikiniai festivaliai susiję su Bobo Marlėjaus gyvenimo datomis. Nuo jo mirties prabėjo jau daugiau nei 20 metų, tačiau jo balsas nuolat girdimas iš televizijos ekranų, iš muzikinių diskų.
Išminties žolė
Beveik niekas nepasikeitė ir namuose, kuriuose B. Marlėjus gyveno. Tie patys mediniai gultai, ant kurių mėgdavo atsipalaiduoti muzikantas, ta pati terasa, kurioje jis traukdavo marihuanos suktines.
Dabar dviaukščio namo kieme dūmus leidžia rastamanai. Parūkyti "žolės" jie siūlo ir turistams. Kad šie nebijotų policijos, galerijoje kabo plakatas: "Laisva narkotikų rūkymo zona". Policininkams belieka tik žiūrėti į dūmų debesis.
Rastamanai - tai Jamaikoje atsiradusio juodaodžių religinio ir politinio judėjimo rastafarianizmo - sekėjai. Jie turi savo Bibliją, kurią parašė Markusas Garvi. Pagrindinis jų dievas - Dža. Jų tikyba skelbia, kad pirmasis žmogus žemėje buvo etiopas, o rojus žemėje - Etiopija. Šios religijos ortodoksai įsitikinę, kad pasaulinę civilizaciją esą sukūrę juodieji, o europiečiai tai pasisavinę - net žymiuosius juodaodžius Ezopą, Hanibalą, Platoną, Archimedą pavertę baltaisiais. Jų nuomone, ir Kristus su angelais buvo afrikiečiai. Rastamanams negalima rūkyti tabako, bet kanapes jie laiko išminties žole, nes ji išaugo ant jų karaliaus Saliamono kapo. Rastamanus atskirsi nuo kitų turi, kad jie plaukus suvelia į dredus ir nešioja tokias didžiules megztas kepures, į kurias galima sutalpinti ne mažiau kaip 3 kilogramus marihuanos ir kelis sumuštinius. Na, dar ir romo butelį.
Rastafarianizmas - tai tik viena iš daugybės religijų. Adventistų, katalikų ir visokios kitokios bažnyčios rikiuojasi palei kelią. Yra net ortodoksų - jų religija irgi atkeliavo iš Etiopijos. Sekmadienio rytą matėme, kai gražiai apsirengusios mamos su dar gražesniais vaikučiais skubėjo į bažnyčią. Vyrai, ko gero, tuo metu rūkė marihuanos suktines ar gulėjo kur nors pavėsyje, nes į bažnyčias moterys traukė vienos.
Vaisiai, kava ir romas
Jamaikos virtuvė savotiška, nes labai daug ką paėmusi iš indiškos, ispaniškos ir afrikietiškos. Dominuoja kiauliena, paukštiena, žuvys, taip pat vaisiai, daržovės - viskas gausiai pabarstyta prieskoniais.
Pusryčiams valgoma kiaušinienė ir bligijos vaisius su marinuota žuvimi. Mėgstama kreolietiškai paruošta kiauliena, troškintas su ryžiais viščiukas, kepti bananai, ant žarijų kepta aviena ar ožkiena su pupelėmis. Jūros gėrybės iš pradžių marinuojamos, paskui kepamos.
Vaisiai patiekiami bet kuriuo paros metu. Iš jų gaminamos salotos, kokteiliai. Skanūs kepti ananasai, salotos iš ką tik nupjauto kokoso riešuto. Papajos, avokadai, guava ir daugybė kitų, mums nežinomų ir nematytų vaisių nuolat yra jamaikiečių valgiaraštyje. Taip pat - romas ir kava.
Geriausia kavos rūšis - "Žydrasis kalnas" - eksportuojama į kitas šalis. Kava geriama labai stipri ir skaninama romu, kardamonu. Jos čia geriama daug ir beveik visą parą. Bet visą tai paragaustite tik išėję iš viešbučio.
Viešbučiuose, aišku, rojus, bet panašų ir gerokai arčiau nei Jamaikoje rojų galima rasti ir Kretoje, ir Kipre, ir Ispanijoje. Tad prieš pirkdami bilietus į kitą Atlanto pusę, gerai pagalvokite, ar jums tikrai reikia ten skristi.
