Antradienį San Franciskas pažymėjo 100-ąsias katastrofinio žemės drebėjimo metines. Stichinės nelaimės metu miestas buvo beveik visiškai sugriautas. Šią baisią katastrofą vadinti vien San Francisko žemės drebėjimu būtų neteisinga, nes iš tikrųjų tai buvo žemės sluoksnių slinkimo palei San Andreaso lūžį (daugiau kaip 400 kilometrų) padarinys.
Žemė pradėjo drebėti 1906 metų balandžio 18-osios rytą 5 valandą 12 minučių. Dauguma žmonių tuo metu dar miegojo. Iš lovų juos išvertė sudrebėję pastatai. Dauguma jų griuvo kaip degtukų dėžutės, nes drebėjimas buvo labai stiprus - 7,8 balo pagal Richterio skalę. Liudininkai pasakojo, kad per žemę nubėgo 60 centimetrų aukščio banga. Laikraštis "The San-Francisco Chonicle" rašo, kad antrasis smūgis buvo dar stipresnis ir truko 40 sekundžių. Pastatai, kurie nesugriuvo, siūbavo kaip medžiai vėtroje. Visur aidėjo beprotiškas bažnyčių varpų gaudesys, nes varpinės be perstojo siūbavo.
Įžymus operos solistas tenoras Enriko Karuzo tuo metu gastroliavo San Franciske ir vėliau tuos įvykius aprašė. Pats jis iš viešbučio išbėgo užsimetęs kailinius ant nuogo kūno ir pagriebęs tiktai jam padovanotą prezidento Teodoro Ruzvelto fotografiją. Išbėgo pačiu laiku, nes prasidėjo panika. Visi grumdėsi prie durų. Gatvėje dėjosi kažkas nesuvokiama. Auštanti diena dundėjo lyg perkūnija, aplinkui matėsi, kaip skilo, trupėjo gabalais ir griuvo namai. Įžymiajam tenorui pavyko įlipti į traukinį, išvykstantį į Niujorką. "Niekada daugiau aš čia nekelsiu kojos, - prisiekinėjo Karūzas. - Geriau jau likusias savo dienas praleisiu Vezuvijaus papėdėje".
Po 20 minučių dulkės nusėdo, ir visi pamatė, kaip kraupiai atrodo miestas. Beveik visi pastatai nukentėjo. Mažiausiai - brangūs nauji pastatai miesto centre. Beveik visai nenukentėjo dangoraižis, kuris buvo laikomas aukščiausiu JAV vakarinėje dalyje. Žemės drebėjimas sunaikino visas ryšių linijas, tačiau baisumai dar buvo prieš akis. Iš karto keliose vietose kilo gaisrai. Telefonai neveikė, vandentiekis buvo sugriautas, tad ugnis rijo vis naujus ir naujus namus. Po griuvėsiais išlikę gyvi arba užduso, arba sudegė.
San Franciske kilęs gaisras buvo pats didžiausias per visą JAV istoriją. Gaisrininkai su ugnimi grūmėsi beveik be vandens. Jie pumpavo vandenį iš griovių, cisternų, šulinių ir net iš įlankos. Norėdami sutramdyti ugnį, gaisrininkai mėgino panaudoti dinamitą, bet tai nedavė rezultatų. Tik po trijų dienų, padedant kariškiams, ugnis buvo sutramdyta.
Daug metų buvo manoma, kad per žemės drebėjimą žuvo 700 žmonių, bet istorikai sako, kad tikrąjį skaičių JAV valdžia nuslėpė. Tokią išvadą išspausdino britų laikraštis "The Guardian". Jo žiniomis, mieste žuvo apie 5 tūkst. žmonių; 225 tūkstančiai iš 400 tūkst. tuo metu gyvenusių San Franciske liko be pastogės. Nustojo egzistuoti Siti Holas - miesto rotušė su dokumentais, biblioteka, teismu ir kalėjimu.
O ar San Franciskas dabar pasirengęs atlaikyti žemės drebėjimą? Daugelis specialistų mano, kad stiprus žemės drebėjimas sukrės Kaliforniją šio šimtmečio viduryje, nes mokslininkai fiksuoja didėjančią įtampą tarp plokščių, bet tiksliai negali numatyti, kada žemė pasislinks. Jei žemė sudrebėtų dienos metu, mažiausiai žūtų 3 400 žmonių, apie 250 tūkstančių tektų evakuoti. Apie 10 tūkst. pastatų sugrius arba bus stipriai pažeisti, o materialiniai nuostoliai sieks 150 milijardų dolerių.
