Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Tik prasidėjus kalboms, kad Lietuva bus priimta į Europos Sąjungą, pirmiausia įvairaus lygio valdininkai iš tos pačios Europos puolė tikrinti Lietuvos kalėjimus. Niekam nei Briuselyje, nei Strasbūre nerūpėjo, kaip gyvena Lietuvos pensininkai, ar turi ką valgyti kasdien plėšiami ir daužomi pamiškių seneliai, kaip gydomi invalidai. Svarbiausia, kad tik geras sąlygas turėtų tie, kurie skriaudžia kitus. Valdininkai suprato, kad "tiurmos" išsižadėti negali nė vienas, todėl ir ruošė juos taip, kad ir patys galėtų gyventi. Lietuvos kalėjimai ir kolonijos, pavirtę pataisos namais, gražėja ne dienom, o valandom.
Pagaliau šią vasarą Kaune, iškilmingai perkirpus įkurtuvių juostelę, duris atvėrė pati moderniausia įkalinimo įstaiga Lietuvoje - Kauno tardymo izoliatorius. Ji įsikūrė caro laikais buvusiame Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Bet dabar tai lyg penkių žvaigždučių viešbutis kaliniams. Jame gyventi sutiktų bet kuris pensininkas ar bedarbis. Tačiau tai - ne jiems.
Galima manyti, jog šių gana ilgokai užsitęsusių statybų, kurios kainavo per 20 milijonų litų, pabaigos laukė ne vienas į nusikaltimus linkęs kaunietis ar Kauno apskrities gyventojas. Dabar jiems, už grotų laukiantiems ikiteisminio tyrimo pabaigos, neteks važiuoti etapais į Lukiškes ar Šiaulius - smagiai lauks teismo Kaune. Čia jauku ir šilta. Kamerų sienos išdažytos šviesiais dažais, jose - daugiausia keturios lovos, tačiau yra ir po dvi ar tris. Guolio kietumas ar minkštumas priklauso nuo gaunamo čiužinio. Netoli durų - medinis stalas su kėdėmis. Kiekvienam kalinamajam skirtos ir spintelės asmeniniams daiktams susidėti. Vos ne kaip ligoninės palatoje... Kaip vieną didžiausių privalumų izoliatoriaus direktorius Markas Tokarevas paminėjo nuo gyvenamosios patalpos atskirtą tualetą ir prausyklą, kiekviename pastato aukšte (jų yra trys ir pusrūsis) įrengti dušai. Kalinamieji juose gali lankytis kartą per savaitę. Po pirties grįžę į kameras gauna švarią patalynę... Tvarką turi palaikyti patys.
Šiuo metu tardymo izoliatoriuje apgyvendinta per 20 įtariamųjų, o iš viso čia paruoštos vietos 232 asmenims - suaugusiems vyrams ir moterims. Žinoma, jie kalės atskirai. Pastato pusrūsyje įrengta virtuvė. Kol kas įranga blizga (čia pastatyti modernūs elektriniai katilai, kepimo krosnis, šaldytuvai ir t. t.), nes maistas vietoje dar negaminamas. Tardymo izoliatoriaus vadovas tikina dar pagalvosiąs, ar apskritai apsimokės kalinamiesiems gaminti maistą - gal bus geriau jį vežti iš miesto visuomeninio maitinimo įmonės... Gali būti, kad tai kainuotų mažiau. Beje, meniu ir dabar, kol dar maistas nevežamas iš restorano, gana įvairus. Pusryčiams kalinamieji gauna įvairių košių, pieno, arbatos, sviesto (arba margarino), duonos, pietums - guliašo, žirnių šustinės, kiaulienos troškinių, barščių, kopūstienės ir kitokios sriubos, kompoto, duonos, vakarienei - žuvies, silkės, košės, arbatos ir t. t. Taigi rykit seiles, pensininkai ir bedarbiai, pavydėkit už grotų sėdintiesiems. Jiems dar garantuojamas medicininis aptarnavimas. Čia dirba įvairių ligų specialistai (gydytojai), stomatologas, net akušerė, medicinos seserys. Kabinetai jaukūs, tarsi miesto poliklinikose (beje, ne visose tokia tvarka ir įranga)... Kiekvienas čionai pakliuvęs "pacientas" pirmiausia patikrinamas dėl ŽIV, hepatito ir kitų infekcinių susirgimų, ištiriama bendra jo sveikatos būklė.
Prieš vykdamas į teismą kalinamasis turi pasigražinti, todėl jam atsiunčiamas kirpėjas. Moterims, ko gero, bus daroma manikiūras ir pedikiūras. Suimtajam apkirpimas, kaip ir visos kitos suteikiamos paslaugos, nekainuoja nė cento. Beje, M. Tokarevas svajoja, jog būtų gerai, kad ateityje kiekvienas kalinamasis turėtų bent jau po vieną kostiumą, nes esą prieš teisėjus reikia stoti tvarkingam. Beje, suimtasis gali "aptirpinti" tiktai savo asmeninę sąskaitą (jei kas nors pasirūpino, jog ji nebūtų tuščia) norėdamas ką nors įsigyti. Išsakęs savo pageidavimus gali laukti prekių ar maisto produktų, kurios jam bus atneštos į kamerą... Jei kalinamasis nusprendžia parašyti savo artimiesiems (mylimajai, mamai, broliui ir t. t.) laišką, bet neturi nei popieriaus, nei rašiklio, gali nenusiminti - viską gaus.
Atrodo, jog už šių sienų laikas juda gana greitai. Juk niekas nedraudžia pasistatyti savo televizorių ar radijo aparatą - kiekvienoje kameroje įrengta televizijos ir radijo sistema. Už tam tikrą mokestį kalinamiesiems gali būti įjungta kabelinė televizija. Mokantiesiems skaityti - biblioteka. Joje kol kas tik 500 knygų, bet Europos Sąjunga pasirūpins, kad knygų būtų daugiau ir esantieji sanatorijoje, atsiprašau, izoliatoriuje, turėtų ką veikti, nes per kabelinę televiziją bežiūrėdami pornografinius filmus dar ištvirks. Ir kas juos perauklės.
Visai kitaip gyvena seneliai. Į Dotnuvą, kur viskas baigia sugriūti, mūsų net neįsileido. Apsilankėme Romainiuose.
- Mūsų gyvenimas be galo sunkus, - be didelių įžangų ir gilių atodūsių pokalbį pradeda viešosios įstaigos "Gerumo namai" direktorė Valerija Rasa Milkintienė. - Čia mes ir vadovai, ir kiemsargiai, ir slaugės... Jei turėtumėme pakankamai lėšų, viskas būtų kitaip...
Iš tiesų, "Gerumo namai" kol kas nei savo būsimųjų gyventojų, nei svečių nepasitinka išblizgintais parketais, baltomis sienomis, dideliais langais... Kada taip bus - galima tik spėlioti. Minėti namai įkurti 1999 metų liepą. Kartu su viešąja įstaiga jų steigėja tapo ir Kauno apskrities administracija. Būtent ji suteikė patalpas, kuriose anksčiau buvo Romainių kaulų sanatorijos korpusai. Tiesa, iki atitenkant "Gerumo namams", šie pastatai net penkerius metus nebuvo eksploatuojami, tad, direktorės teigimu, atrodė kaip Šančių kareivinės - čia nebuvo nei elektros, nei santechnikos įrangos, nei langų... Visus remonto bei įsikūrimo darbus V. R. Milkintienė pradėjo kartu su sūnumi Dainiumi bei keliais savanoriais, kurių tikslas buvo vienas - suteikti pastogę ir maistą seniems, vienišiems, socialiai remtiniems asmenims bei invalidams.
- Kai šią veiklą pradėjome, valstybė žadėjo mus paremti, skirti finansinę paramą. Deja, tų pažadų išsipildymo laukiame iki šiol, - visai be pykčio konstatuoja V. R. Milkintienė.
Pirmiausiai čia buvo įkurtas senelių pensionatas. Direktorė prisipažįsta, jog iš pradžių nebuvo lėšų net maitinimui, nes pirmiausia reikėjo sumokėti mokesčius. Tad kartu su kitais darbuotojais jai teko iš namų nešti maisto produktus, kitus būtiniausius daiktus. Čia ji atitempė ir televizorių, kuris, deja, savo laiką jau atitarnavęs. Vis dėlto nors ir spaudžiama sunkumų, energingoji vadovė rankų nenuleido - 2000-ųjų gegužę pradėjo labdaringai maitinti nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius asmenis, daugiavaikių šeimų narius, skurdo ir nepriteklių kamuojamus piliečius bei buvusius įkalinimo įstaigų gyventojus. Dabar kiekvieną savaitgalį ir švenčių dienomis čia susirenka nuo 20 iki 50 tokių asmenų, nors sąrašuose jų yra daugiau nei 120. Jie gauna karštus pietus, aprūpinami muilu bei skalbimo milteliais. Pietūs, aišku, ne kaip izoliatoriuje, bet gyvybę palaiko. Išsrėbęs lėkštę sriubos iš bado nemirsi.
"Gerumo namuose" nustatyti gyventojų išlaikymo įkainiai. Pavyzdžiui, vieno asmens globa kainuoja 450, slauga - 700 litų per mėnesį. Už juos senukai prausiami, maitinami, sutvarkomas jų gyvenamasis kambarys. Į šiuos įkainius įskaičiuotas ir medicininis aptarnavimas, gyvenamoji vieta (su šildymu ir visomis komunalinėmis paslaugomis) bei mokesčiai. V. R. Milkintienė patvirtino, jog šių pinigų iš tiesų neužtenka, nes paprastai gyventojų pensijos vidurkis - 300-330 litų... Yra tiktai keli asmenys, mokantys visą nustatytą kainą... Iš surinktų pinigų "Gerumo namai" tikrai neišsilaikytų, jų neužtektų net maitinimui, todėl tenka ieškoti rėmėjų, organizuoti labdaros rinkimo akcijas... V. R. Milkintienė sako kelis kartus bandžiusi belstis į valdžios atstovų sąžinę, tačiau visi šie jos veiksmai liko be atsako. Esą ji suprantanti, jog dabar valstybė nelabai turtinga, ir nelendanti valdininkams į akis... Nors verkiant būtina remontuoti santechnikos įrenginius, vamzdynus, tualetus. Labai reikėtų televizoriaus, nes senukams taip pat norisi praskaidrinti savo kasdienybę, žinoti, kas vyksta ne tik šiame kieme, bet ir už jo sienų... V. R. Milkintienė guodėsi, jog du kartus kreipėsi į savavaldybę ir prašė skirti autobusiuką (nėra kuo nuvežti globotinių net pas daktarus), tačiau jo vis nėra. Tad ir tenka tuo pačiu vos judančiu nuosavu automobiliu vežti ne tik duoną ir ligonius. Kartais į jį tenka įkelti ir karstą su mirusio globotinio palaikais...
Valdžia puikiai supranta, kad tie senukai - tik našta, todėl kuo mažiau duosi, tuo trumpiau jie lįs į akis. Kas kita kaliniai. Juk jie - rinkėjai, jų balsų prireiks, todėl juos ir maitinti reikia geriau.
